Tiesa apie tikraja kilme ivaikinto vaiko

Na del greito susitikimo vargu Mus skiria didelis atstumas,bet ir tai kaip nors iveiksime

Aukseli,na netampyk nervų pasakok normaliai viską

Taigi.rimtai laukiau kol jos teveliai pasakys tiesa apie ivaikinima.Ir jau pusmetis praejo kai jai suejo 18 met.prardau vilti
Taigi,pirma parase jos mama.Pazadejo mus supazindinti nes ji zinojo apie mano paieskas.Laukiau toliau,ir pries savaie viena jauna mergina Facebook pakviete draugauti,Atitiko gimimo data ir givenamoji vieta,Tai as jos ir paklausiau ar ji ne mano sesute,jos vardas pakeistas bet,paliktas antras vardas kuri idejo gimdytoja,Ir tik isivaizduokite kiek man dziaugsmo!!!

Papildyta:
Zodziu mamai dar nespejus perduoti mano el.pasto adrsesa.Ji zinojo mano varda ir kiek man metu.Internete as prisiregistravus kur tik imanoma su viltimi kad kada nors ji man parasys ar bent ieskos.


Papildyta:
Bendraujame sunkei nes,ji nekalba ir nesupranta Lietuviu kalbos.Nors mama Lietuve.
Parasiau atsakyma i savo tema,nes supratau kokios mintys kamavo mano sesute.Ji visa laika jaute kad yra ivaikinta ir nesakymas tiesos tik komplikavo santykius.Ji vienturte ir isivaizduokite koks dziaugsmas atsiradus vyresnei sesutei
Del,kalbos nezinojimo gali kilti nesusipratimu todel rasau labai atsargei.Nenoriu iskaudinti nei jos nei jos teveliu
Nes,itariu koks pyktis verda jos jaunoje galveleje Tureti seseri sitiek metu ir nezinoti

Donatuke,

mano dukriukas, jai dabar 6, kai vakar nusipirkau SAU puodelį, pareiškė, kad iš jo gers ji. Lentynoje parodžiau jos septynis puodelius- su peliukais, kačiukais, šypsenėlėm- ir paklausiau, ar jai dar maža. Pasirodo, tie visi seni ir negražūs. todėl ji gers iš NAUJO. Arba PRIVALAU JAI NUPIRKTI dar vieną. Dar kartą ramiai pakartojau, kad ji turi savo ir DAUG. Tikrai nepirksim, o iš naujo gersiu aš. Griebė puodėlį- sudaužys, nebus niekieno. Buvo nusiųsta į kambarį. Pamąstyti ir apsiraminti. Po kelių minučių paprašiau susitvarkyti savo kambarį, nes ji labai judri, bardaką padaro per kelias sekundes. Kepu pietus, viskas čirška. Nė negirdėjau, kaip ji išėjo į kiemą pas draugus- nieko nepasakius ir nesusitvarkius. Gerai, kad po minutės po paliepimo atėjau patikrinti, kaip sekasi tvarkytis. Staigiai susigrąžinau ją namo- kalbėjom ilgai kad nepasakius negalima eiti, ir reikia, kai liepia, susitvarkyti. Taigi, pamąstymui dar penkios minutės kambaryje pasėdėti palikau.
Kaip manai, ką iš tokių situacijų užfiksavo dukriukas? Kad aš egojistė, jai NIEKO neperku, kad NELEIDŽIU į lauką ir ją labai kontroliuoju. Tikiuosi, kad ji keliolikos metų ji čia nerašys, kad ją nusipirkom, kaip nieko ji neturėjo, ir mes jos niekur neleidom ir visur ją kontroliavom

As nevargse Zinau apie savo mergyte tiek kiek pavyko surinkti dokumentu. kas ka pasake, tikiu ir netikiu. Perduoti butinai perduosiu kai bus tokio amziaus suprasti, kolkas tokiai ziniai ji per maza

Mano mazylei nekyla toks klausimas nei kodel, nei is kur, nei kada. Tiesiog be tokiu klausimu ir kitu uzsiemimu pakanka. Gal todel kad as nekalbu ko nereikia ir nekvarsinu jos mazos galveles....

viena diena nori seses, kita karta sakys noriu grazios masinos mamai... ar pildysite norus ar bus ieskoma iseities?

Pasisakysiu ir aš apie savo patirtį. Gal kam pravers. Trumpai tariant: sūneliui treji, epizodiškai mus ištikdavo didelės krizės( įniršio priepuoliai, absoliutus manęs ignoravimas ir atstūmimas po to, kai kurį laiką tapdavo itin prieraišus); taip pat jis nuolat vaidindavo, kad numirė, kad susirgo ir t.t.. Man buvo be galo sunku. Pasikalbėjau su viena specialiste, kuri man patarė be to, ką aš darydavau( laikydavau jį stipriai apkabinus), kalbėti apie tai, kas jam buvo nutikę, ką jis tuo metu galėjo išgyventi, jausti, kaip jam buvo negera, baisu, pikta, liūdna ir t.t. be mamos. Kaip sugebėjau, taip įdėjau į žodžius tai, ką jis išgyveno ir jautė. Bijau garsiai džiaugtis, bet tokių baisių krizių nebeištinka jau apie 3 mėn,vaikas pats pradėjo kalbėti, klausti, savaip aišku. Jis jau turi tą informaciją galvoje, kad jį augino kita moteris, kitus faktus, kad augo vaikų namuose, kad mamytė ir tėvelis jį surado ir labai myli ir, o tai svarbiausia, niekada jo nepaliks. Temos apie ligas, mirtį neliko. Aš ką norėjau pasakyti, kad jau mažam vaikui reikia paprastai pasakyti, kas su juo buvo nutikę, kaip jis jautėsi, nevyniojant į vatą, bet ir nesismulkinant ties žiauriomis detalėmis. Jiems labai palengvėja. Jie tada kalba, o ne desperatiškais veiksmais rodo savo skaudulį. Galų gale vėliau bus žymiai paprasčiau jam priimti tą, ką jau bus girdėjęs, tai tiesiog jau bus faktai apie jo gyvenimą, su jau kažkiek išgedėtais jausmais.

Mano vaikinui yra 7, ir jis žino savo istoriją. Aš tuo tik džiaugiuosi, nes man pačiai nereikia išgyventi dėl to, kad vaikas kažko nesužinotų, kad kažko neišgirstų ir pan. Aš su vaiku galiu kalbėti be jokių paslapčių ir dėl to labai gerai jaučiuosi. Ir visa tiesa pas mus atėjo labai paprastai ir laiku. Kai vaikas kažko paklausdavo, sakydavau tiesą, net nereikėjo atsisėdus pasakoti visos istorijos, tik atsakinėti į klausimus.

as galiu pasakyt ta pati. Perskaiciau Donatukes istorija. Ir siuo atveju man labiausiai gaila iteviu. Zinai, kai uzaugau (ne vien fizine, bet ir emocine prasme) ir auginu savo dukra pradejau suprast savo mama:
1. Kodel nenoredavo zaisti su manim, kai gryzdavo pavargus is darbo.
2. Kodel neleisdavo i diskotekas ir liepdavo gryzt 10 vakaro - as daryciau taip pat zinodama kas ten vyksta.
3. Kodel liepdavo mokytis iki isnaktu ir verte eit i burelius, neatsizvelgdama i mano norus - jos deka turiu puikia profesija ir gerai apmokama darba.
4. Kodel niekino mano kiemo draugus ir neleisdavo su jais bendraut .....

ir t.t. ir pan.... Su amzium atleidi tevams. Patikek mano mama elgesi su manim taip kad galvojau, jog esu ivaikinta Suauk ir eik tolyn

Tikiuosi mano dukra kada nors neparasys cia tokiu baisiu dalyku kaip tu...Manau dauguma mamu pagalvojo ta pati...