Tiesa apie tikraja kilme ivaikinto vaiko

Sunku pasakyti ar del auklejimo ar del genetikos vaikus atiduoda:(
Na as iki 14met.augau internate ir niekas manes neauklejo.Bet savo vaiku niekada neatiduociau!Atvirksciai stengiuosi duoti viska ko negavau pati;)
Na tai tik diskusija pati mielai isivaikinciau vaikuti;)

Tai turto dalinimas pagal esamą situaciją neprilygsta turto dalijimui kaip savo ir ne savo vaikui. Pvz. jeigu tavo bio vaikas išvažiuos į Angliją ir pamirš paskambinti net per Kalėdas, o globotinė gyvens šalia ir rūpinsis tavimi, kaip turtą dalinsi? Ar suveiks tas saugiklis, kad ji kažkut turi asocialius tėvua, kuriems gali tavo turtą išdalinti?

Jei jau ji gyvena šalia, rūpinasi manim, sutariam gerai, matau brandžiai mąstančią asmenybę, tai tikrai tie jos tėvai buvę nebuvę man, turtas jai ir tik jai. Todėl ir kalbu apie pamąstymą dalijant. O ne iš anksto nutarimą -dalinsiu pusiau. Tačiau kaip jau minėjau, yra dalykas , kurio mes neigti negalime ir turime apie tai pagalvoti, apie giminę, kuri yra, buvo ir bus. O jei dar gerai žinai kokia ta giminė, aš manyčiau reikalingas saugiklis, bent tol kol įvaikintas/globojamas vaikas subręs, turės savo nuomonę, tvirtą poziciją apie tvarkingą gyvenimą.

mes kai draudeme mergaite investiciniu draudimu tai pinigu gaveju padareme vyra, na maza kas gal vaikas nueis klystkeliais ir ne del to kad ji ivaikinta o del to kad mes nezinome kaip pasielgs bet koks vaikas kai jis uzaugs.
Ir su visu kitu turtu elgsiuosi taip pat ,bus mano vaikas ,gaus palikima ,pabegs nuo manes kaip velutes globotine,tai parasysiu testamenta jos nenaudai. As visa laika sakau auginu savo vaika ir jam viska galiu atiduoti nieko negaila, bet svetimam vaikui nezadu duoti nei cento. ka ji gaus priklausys ar ji bus sava ar svetima.

O aš sutikčiau, kad mano vaikas tai darytų ir palaikyčiau ją Kaip saulė rašė apie save, taip ir tarp mano artimųjų galima rasti visko.Tarp jų - tokių kam trūksta socialinių įgūdžių. Jeigu aš galiu sau leisti paremti tuos savo artimiuosius, kurie (mano supratimu) patys sau susigadino gyvenimą. Kodėl to negalėtų daryti mano dukra jeigu ji susiras tą šeimą ir manys, kad taip reikia.

Ko labiausiai už viską norėčiau, kad ji tai darytų ir apskritai pinigus bei turtą valdytų protingai. Neprotingai pinigus galima išleisti ne tik bio-šeimai, juos galima išleisti ir abejotiniems draugams bei pramogoms, investicijoms į abejotinos verslus, neapgalvotai paskolai ir t.t. Ir apskritai nemokantys su pinigais elgtis žmonės pridaro daug visokių nesąmonių.

Aš manau, kad tai ir yra tikrasis globos atvejis kai prasminga globėjo turto nesieti su globotiniu ir kai reikia palikti galimybę atsisakyti globos (šiuo atveju to atsisako vaikas).

Šeima tai yra tam tikras santykis tėvų ir vaikų. Kai vaikas ateina smarkiai paaugęs (kaip buvo šiuo atveju), jis ne visuomet gali adaptuotis ir tapti pilnaverčiu šeimos nariu, jis ne visuomet gali tapti globėjų vaiku (čia turiu omeny tik paties vaiko nebesugebėjimą užmegzti vaikų-tėvų santykių) ir pats, dar būdamas nesuagęs, gali nebenorėti gyventi šeimoje apskritai. Maži vaikai tėvus/įtėvius/globėjus/senelius - bet ką, kas juos augina - priims už savo šeimą. Tuo tarpu dideli - nebūtinai.

O gal gali patarti mano draugei? Ji viena augina vaikutį (našlė). Brolių-seserų, kitų artimųjų neturi. Ir jos dukrytė be galo myli senelius iš tėčio puses (seneliai iš mamos pusės seniai mirę). Mylimi seneliai - alkoholikai.

Nelabai supratau ką patarti? Kuo susiję vaikas gyvenantis su mama ir globa?

Buvo išsakyta mintis, kad žinant kokia biologinė vaiko giminė reikia saugiklių, kol vaikas subręs.

Šiuo atveju yra tiksliai tokia situacija. Mano draugė žino kokia jos dukros biologinė giminė (tai ne jos pačios, o vyro tėvų giminė). Žino, kad ji asociali. Jei globos atveju galime tik pasvarstyti, kad gal vaikas suartės, su bio-gimine tai šiuo atveju viskas aišku - dukrytė su jais bendrauja ir juos myli.

Spėju, kad esminis dalykas yra pasitikėjimas vaiku. Mano draugė visiškai tiki savo vaiku, kol neatsiras priežasčių manyti kitaip.

Ar nebūtų keista, jei ji staiga imtų svarstyti kaip čia apeiti įstatymus ir kol įsitikins, kad jos duktė užaugo ir atėjo į protą, atimti jai teisę į palikimą, kad nepadarytų nesąmonių

Tada kitaip formuluoju klausimą: o kodėl bio vaikais pasitikima analogiškose situacijose, o globotiniais - ne? Ar tokiu atveju nepasitikėtumėte ir bio-vaikais?

Gal aš neaiškiai išsakiau anksčiau nuomonę, bet aš nesakiau, kad dukra nepasitikiu, o sūnum pasitikiu ateityje. Aš pasakiau faktą, kuris yra šiandien, kuris buvo ir bus. Kurį neigti beprasmiška. Aš nesakau, kad sunus užaugs geras, o dukra bloga, kad sunus nebus asocialus, o dukra tai tikrai bus, ne apie tai kalba eina. Abu jie gali visokie būti, ir šiandien aš ne dėl jų kažkokios būsimos ateities sprendžiu turto dalijimo klausimą, ne tas kriterijus yra , kokie jie gali būti, bet pagal faktą kuris yra dabar -yra dukros giminė. Galiu pamiršti ją, galiu neigti, galiu ignoruoti, bet ji yra. Ir žinau kokia ji. Ir net žinau, kad ne tik asociali, bet dar ir labai nagla. Ir mano dukra visai dėl to nekalta, net jei jai apsuktų galvelę, aš jos niekada nekaltinčiau, o tik juos. Tam tikra prasme aš uždedu tą saugiklį jos pačios labui. Na jai ruošiu tam tikrą materialų turtą, užaugs, įkalbės sakykim giminės parduoti , liks gatvėje kaip stovi, tai gerai jūsų manymu. Jei matyčiau, kad sūnus pilnametis blogu keliu eina, ir jam neužrašyčiau, saugikliu galim tai vadinti. Aš kalbu ,kad reikia galvoti , o ne savo meilę demonstruoti lengva ranka užrašant turtą. Turiu pavyzdį, kai motina nupirko butą sūnui, bet neužrašė jo vardu, iki mirties savo, nes latras toks, ir gerai, nes to buto jau seniai neturėtų jis, pragėręs būtų, paskui jos dukra perėmė testamentu, kol gyvas ten gyvens, kai numirs liks sesei ar jos vaikmas, bet ne draugams pijokams. O gal mamai reikėjo užrašyti, nu kaip nepasitikėti savo vaiku, dabar jis jau būtų nakvynės namuose gyvenęs.
Kai tvarkiau globą, norėjau atidaryti sąskaitą dukros vardu,kadangi globos pinigų buvau nutarus nenaudoti, o krauti jai, tai gerai, kad protingi žmonės apibarė ir liepė baigti vaidinti labai kilnią, nes sako tu krausi, o paskui kai taps pilnametė tai atsiradę giminės labai greit panaudos tuos pinigus, tai irgi uždėjau tam tikrą saugiklį,o gal blogai padariau, gal reikėjo jos vardu, ir kaip sakoma, tegul daro ką nori su jais.

Sveikos Perskaiciau visa sia tema ir supratau , kad cia diskusijos verda siek tiek kita linkme, na bet rizikuoju klausti jusu patarimu ir patirties .... kaip tam mazam pypliui ir kada pradet sakyt, kad kaip ir ne as ta tavo mamyte ....

Kaip ta informacija pateikti maziui ... na kad ji butu kiek galima neskausmingesne... uffff kol kas man tai atrodo neimanoma uzduotis ... nors esam dar labai zali

Pas mus viskas prasidėjo tada, kai vaikas vieną dieną man pradėjo sakyti, kad aš jį pagimdžiau (jam buvo kokie gal trys metai). Aš jam pasakiau, kad ne aš pagimdžiau, o paskui po kažkurio laiko atsirado kiti klausimai ir taip viskas palaipsniui Nieko tyčia neforsavau ir neaiškinau, viskas savaime išėjo. Svarbiausia sakyti tiesą