Tiesa apie tikraja kilme ivaikinto vaiko

Pirmiausia šitaip sakyti nereikia apskritai Mažiui esate ir būsite jo mamytė. Tačiau jam reikia pasakyti, kad jūs esate mamytė, nors ir jis užaugo kitos moters pilvelyje.

Kas link skausmingumo: vaikai visuomet priima pasaulį toks koks jis yra. Ir jis to pasaulio "nekvestionuoja". Tiesiog todėl, kad jis nežino kaip tas pasaulis turi atrodyti. Pasaulis, kurį jis jau "pažįsta" dar labai nedidelis: tai, kad esate jo mama (dėl to ir nereikia griauti to sakant, kad neesate mama), kiti šeimos nariai, jo namai, kasdieniai ritualai. Ir vis kas vyksta už to jam jau žinomo pasaulio ribų jis priims natūraliai.

Taigi pasakymas, kad jis augo tarkime kitur (vaikų namuose), jam nesukels jokio širdies skausmo. Jis tai priims kaip visiškai natūralų susipažinimą su platesniu pasauliu. Vieni turi de senelius, kiti keturis, vieni augo vaikų namuose, kiti ne, vieni turi broliuką - kiti ne. Kol vaikas mažas - visi šie dalykai jam tik praplečia jo pasaulį, bet jokiu būdu nesukelia neigiamų asociacijų.

Dėl vaiko nepergyvenkite. Užtikrinu, jums taib us žymiai sunkiau pasakyti, negu jam tai priimti

Mums buvo paprasta pasikalbėti: nes turėjome keletą foto ir keletą nufilmuotų akimirkų, tad natūraliai žiūrint albumus, video juostas ir išsirišo viskas. Beje, visų detalių ji nežino iki šiol (bet kadangi ji nesidomi, tai ir nepuolu visko aiškinti).

as irgi merginai sakau kad ji is vaiku namu apie pilvuka ir visa kita pasakysiu kai manes tiesiai sviesiai paklaus,na ji ir dabar tos info nenori priimti ji net negali klausyti pasaku apie vaikus be mamyciu tai dabar imti ir uzkrauti info kad as jai ne mama butu ziauru. Suaugs supras kas tie vaiku namai , tada paklaus ir as jai atsakysiu. Bet sprendziant is jos reakcijos tai ilgai ji to neklaus.

Aš apskrtai niekada nevartojau tokio pasakymo, kad aš ne mama Nes pati jaučiu, kad esu mama, tai vadinasi taip ir yra. O tai kad aš jo nepagimdžiau nereiškia, kad nesu mama. Mūsų vaikas iš pradžių bio tėvus įvardindavo kaip teta, paskui paklausė vardų, tai vadino vardais. Kai šiek tiek paaugo, tai sugretino tai, kad lyg ir jie turėtų būti tėveliais Ir vieną kartą manęs paklausė: "Taigi jūs estae tikrieji mano tėveliai, o ne jie". Aš jam tai patvirtinau, tai dabar kartais pasako, kad labai seniai gyveno pas kitus tėvelius, o dabar turi mus Bet apskritai dabar tas laikas, kai mažai apie tai kalba. Šiuo metu jam tikriausiai jokių klausimų nekyla ir taip viską žino

Aš pati tikėjausi, kad vaikas daugiau domėsis (bent jau kursuose pasakojo apie vaikų raidą ir kada kiek įvaikinti vaikai ima domėtis). Bet pradėjus eiti į mokyklą tas domėjimasis nuslūgo visai. Nežinau, ar sulaukiau nors vieno klausimo ta tema per paskutinius porą metų.

Vientintelis, kas primena tai, kad retkarčiais jei per tv rodo reportažą susijusį su vaikų namais, tai mesteli - Na jau vaikų namuose, tai jokiu būdu gyventi nenorėčiau.

Žodžiu, tyla. Jau pradeda artėti paauglystė.

mano vaikui iš vis klausimas nekyla. na tik toks - "ar tu - mama?" nu mama. Iš pradžių tas klausimas stebino. Paskui atsirado kitas klausimas "kas aš?". "Braškė, Vardas Pavardenis, Katinytė, dukružė". Globos namus ji prisimena. bet kažkaip tai susidėlioja savo galvelėje ir net neklausia, kodėl ji ten buvo. kodėl tėtis kartu negyvena - klausia. Jį prisimena. Paaiškinu, kad kartais taip būna, kad negyvena kartu, juolab grupėje - trečdalis vaikų tokių. O vat apie mano gimdymą, jos gimimą - neklausia. Iš auklėtojų globos namuose girdėjo, kad "mama išvažiavo toli". Gal mąsto, kad atsirado ta pati, kur buvo išvažiavus, nes mano albumuose - daug kelionių nuotraukų? Tai vat ir laukiu tų klausimų
Labiau neramina, kad darželyje susitikę kokį kitą senelį, ypač pagyvenusį - ašaroja, nenori paleisti. Mūsų mirė prieš tris mėnesius dabar taip graudžiai nebereaguoja, bet vat toks prisiminimas iškyla pamačius kokį kitą senelį

Vakar įsitikinau, kad natūraliai vaikai priima "ne aš pagimdžiau". Kalbėjom su mažium (beveik keturmečiu) apie tai kas ką pagimdė ir tikrai aš labiau jaudinausi sakydama, kad vieną iš jo brolių ne aš pagimdžiau, o kita mama, o jis tai priėmė visai natūraliai, tik pasitikslino ar ta kita mama jį pienuku maitino Maži vaikai tik susipažysta su gyvenimu ir kokį mes, tėvai jį jiems pateikiame tai jisms ir atrodo norma

mano septynmetė vis pradeda tuos pačius klausimus klausti kai susiduria su kokia nėščiąja. Ji vis paklausia - aš ne tavo pilvelyje augau, taip? Ir labai natūraliai pasikalbam ta tema.
Man tik baisiai komplikuoti jos klausimai apie senelius. Aš nebežinau kaip ten juos skaičiuoti Bendrai paaiškinu, kad kiekvienas žmogus (įprastai) turi mamą ir tėtį, ir atitinakmai kiekviena mama ir tėtis turi savo mamą ir tėtį, kurie tau yra seneliai..... Kol kas to pakanka...
Turėjau aš čia tokį pokalbį su giminaite, kuri baisiaisiai piktinosi, kad jokiu būdu negalima vaikui sakyti apie biologinę mamą, nes "kokia gi ji mama, jei paliko". Na, aš tik viena žinau iš savos patirties - negalima vaiką pagimdžiusios mamos ignoruoti. Labai daug priklauso ir nuo mūsų - įmočių- galvojimo. Jau pasakojau kažkur, kad kai sunkiai sirgo mano mažytė, tiesiog jaučiau kad turiu mintyse prašyti biologinės mamos pagalbos. Ir suveikė

Hm.. idomia tema atradau, idomu jusu komentarus skaityti.. esu toks zmogus
(dabar jau laabai didelis) , kuriam kazkada iteviai melavo , kad esu tikra ju dukra.. keliais gyvenimo etapais jie dare ta pacia negailestinga klaida.. neklauskit , kaip viskas baigesi.. dziaugiuosi, kad dabar jus , mielosios globejos ( nors man vistik graziau skamba mamos, juk tokios jus ir esate.. ) esate daug labiau paruostos, pacios domites kaip su tais vaikeliais gyventi, kad kuo maziau jiems butu tabu ir viska naturaliau priimtu.. juk ir didziausia meile su melu nedraugauja

Puiku kad taip mastote:)Gal galetumete pakomentuoti man?Kaip jusu nuomone tureciau elgtis?
Klausimas pradzioje forumo

Taip, dabar yra tokie laikai, kai yra sakoma ir aplinka tai priima.. ir dar toli grazu ne visi.. mazuma - valio! pagirtina, kiti - kam tau to reikia? juk genai blogi, is jo vis tiek nieko gero nebus, na o dauguma - ne mano darzas ne mano pupos, bet savo vaika "del viso pikto" jeigu tik galetu paskatintu draugauti su kitais, "normaliais" vaikais ir ziuretu su itarimu ir sektu ar butent tas vaikas (atejes i svecius), ko nors nevagia, o jeigu kas ir dingtu is namu, tai kaltintu (ir prie savo vaiko) butent ta. Argi ne taip?
Ar tikrai baigesi? Ar tikrai ne is meiles "senais gerais laikais" budavo tas melas? Ar tikrai tas melas yra neatleistinas dalykas? Kol as dar nebuvau praejusi kursu ir neturejau ziniu kaip reaguoja suauge vaikai, suzinoje tiesa, dar ir dabar buvo dvejoniu.. o gal nesakyti vien del to, kad apsaugoti vaika nuo tetu ir kitu vaiku (kuriuos aukleja tos tetos). Vaikai juk ziaurus, jie nemasto, kad skaudina kita vaika vien tam, kad pasirodyti koks "as kietas".
"Seni, geri laikai"... Na, nepamenu nei vienos tarybines laidos alia "atleisk" ar "NPT".
Melas.. as tik isivaizduoju.. gyventi visa laika meluojant.. ir daug metu nesioti paslapti.. juk labai sunku ir kai iklimpsti i mela kelio is jo atrodo nebera.
Dziaugiuosi, kad dabar yra propaguojama, kad reikia sakyti tiesa, auklejama visuomene, kad vaikai nera kalti, kad gime asocialioj seimoj, kad is ju irgi gali isaugti neasocialus. Taciau ir suprantu kodel buvo meluojama, neretai ir gyvenama vieta keiciama, kad kaimynai nezinotu.
Juk nebuna juoda ir balta. Ir.. nelabai suprantu suaugusiu vaiku, kurie skriaudzia save nutraukdami santykius su zmonemis, kurie juos augino desimtimis metu ir myli kaip tikra vaika vien del to, kad buvo tas nelemtas melas..

kaip viskas baigėsi? ir ar tas melas - pagal tuos laikus - norma - neatsveria visko, ką iš jų gavai?

Kaip suprast melavo, kad tu jų tikra dukra?Tiai jie nemelavo tau, jie tave laikė savo dukra. Tikra, tikriausia. Tu manai, kad aš savo na globotinę, laikau kažkuo kitu, aišku, kad dukra, tikrų tikriausia, o gal laikyt netikra? Tu būtum norėjusi būti netikra dukra?

Aš tikrai už tiesos sakymą vaikui. Tačiau va tokios istorijos ir vaiko žodžiai mane glumina. Reiškia, na įtėvai padarė klaidą, pagal tų laikų normą, nesakė tiesos, gal norėjo tą vaiką apsaugoti, ir jie dabar labai blogi.
Negailestingą klaidą darė ne tavo įtėviai pasiėmė tave auginti, davę namus nors ir nesakydami tiesos, o tavo bio tėvai, kurie tave paliko, kuriems tu buvai nereikalinga.