Autistukai

Nėra priepuolių nėra ką gydyti, prieštraukuliniai vaistai ant to ir ptieštraukuliniai, kad kontroliuot traukulius, o ne vaistais žmognes farširuot
Papildyta:

Aha, kažkada ir aš džiaugiausi koks romus vaikas, o kodėl jis toks nė nesusimasčiau
Papildyta:

Aš ir nesakau, kad nedaro, tik deje gydomi yra tik priepuliai, o tikslaiu vaistų pagalba jie mažinami ar kontroliuojami kažkiek, o pati epi - ne, bent jau pas mus, nežinau kaip kitur
Papildyta:

100% sutinku, pas mane tas pats, tik kai pradedam apie mokyklą kalbėt ir kai pasakau, kad vaikas tik dabar 1 ar 2 išmoko pridėt mintinai, kai jo klasiokai lygtis sprendžia tai tada susimasto
Papildyta:

Mano visai neseniai nustojo bijoti termometro, gal kokie metai. Ir iš kur ta nesveika baimė, juk neskauda gi nieko nepadarydavau, kuo aukštesnė temperatūra tuo labiau rėkdavo, o ką daryt ir rikdydavau

maziukas taipat labai sunkiai serga , temperatura kosmine , o kai reikia matuoti tai baisu rekia taip kad visas namas skleidziasi , na o as mama didvyre nesioji ji rekianti kol pamatuoju, nes prasidejo traukuliukai nuo temperaturos, nors naudojam antibiotikus , vienus i akytes lasinam kitus geriam,

Grubiai tai taip ir yra. Autizmas-retas sutrikimas, todel pasitaiko retai.
O Jusu vaikui ne autizmas. Na, barsit dabar mane, ir juokingai skamba, zinau, bet autizmas yra autizmas, autizma yra kai vaikas yra toks koks turi butivadovelinis autistas, o autizmo bruozai tera autizmo bruozai, kurie budingi zmonems su neurologinemis problemomis.
Atleiskit jei sunervinau.

P>S> LT kaip ir visur pasaulyje dabar vyksta hyperdiagnostika.

pukpuk, o anot specialistu (kad ir tu, kur rc), is mamu puses vyksta hipergloba . man taip ir parase. turetum min. 6 atzalas, galviju banda, plius keleta hektaru aplink troba batviniu neravetu - zinot nezinotum jokio spektro

o kas mums belieka, jei iš specialistų pusės vyksta hiperpochuizmas? tik hipergloba

Is tikruju tai net neabejoju, kad senoveje, kai zmones budavo uzsiverte ukiais ir darbais, kaip minejo kosemalose, vaiku su raidos sutrikimais budavo taip pat sociai, tik tada niekas ju nestate i viena eile su kitais, nepritempinejo prie kazkokiu standartu, leisdavo vystymuisi eiti sava vaga ir vaikai uzaugdavo nezindami, kad pas juos raidos sutrikimas ar dar koks sutrikimas - uzaugdavo letesni, maziau nuovokus, keistuoliai - tokiu budavo kiekviename kaime. Zmones pasisaipydavo, bet leisdavo gyventi, atrasdavo jiems vieta sociume - kas krepsiukus pindavo ir taip duonai uzsidirbdavo, kas gyvuliukus ganydavo ir pan. Cia tik siais laikais labai ryskiai issiskiria zmoens net ir su nedideliais nukrypimais, nes reikalavimai labai uzkile, nebeiseina prasisukti gyvuliukus ganant ir nemokant skaityti. Kai issilavinimas tapo visiems privalomas, tik tada pradejo listi i dienos sviesa faktas, kad jis ne visiems ikandamas. Ir ne del pinigu trukumo, kaip seniau buvo manoma, o todel, kad ne kiekvieno galvele tam imli. Bet kad jau privaloma ismokyti kiekviena skaityti ir rasyti, tai ir mokina is paskutiniuju - kemsa vaistus, bet mokina. Gaila is tikruju, kad negalima palikti tokiu zmoguciu ramybeje ir leisti jiems dziaugtis gyvenimu nesimokinant visokiu sudetingu dalyku - tokie laikai dabar, nieko nepadarysi. Bet tiesa sakant, vis dazniau pasvajoju apie gyvenima kokiame kaime, kur augintume triusiukus, ir vaikas galetu svajoti sau per dienas po atviru dangum, o ne kankintis miesto dziunglese, kur jam viskas taip sudetinga ir sunku...

o kas jis darys tame kaime kai jusu su vyru nebebus, nebebus kas juo pasirupina

Sveikos merginos Seniai nerasiau ,buvo prigrebes baisus gripas . Cezi ,labai atsiprasau kad nepasveikinau su gimtadieniu Pavielotai SVEIKINU !!!
Del kaimo tai as turiu savo nuomone ..mano tevai gyvena uz miesto ,pakankamai moderniam name ,turi 5ha zemes . Vaikas nuo vaikystes daznai ten budavo .Jam ten be galo gerai ,baigesi visos isterijos ,praktiskai idealus vaikas .Bet pastebejau ,kad ko ilgiau jis buna ten ,to didesnis jam stresas grizti i miesta .As net klausiau pas psichologus kaip vaikui geriau .Man patare kad kaime ,pas senelius jam teretu but kaip trumpalaikes atostogos ,svente arba tureciau ji ten palikt . Tarpkitko turiu pazistama kuris dirba aukletoju Sveicarijoje kaime ,kuriame gyvena autistai .Jie ten turi visa uki ,augina ozkas ,darzoves.Jie yra atskirti nuo civilizacijos . Tas draugas pasakojo kad vaikai puikiausiai ismoksta savim pasirupint ,ir pasirupint augintiniais .Kazkada as net svarsciau apie galimybe vaika ten siust jam gi ten butu geriau..bet is ten neimanoma grizt ,autistas pagivenes ten jau negales gyvent didmiestije .Tai kad as bandysiu kad jis isgyventu cia ,o i kaima pabegt visada suspesim

Sveikos mamytes,turiu toki klausima,ar jus namuose vadovaujeties tomis kortelemis vaikui?Mes neseniai gryzom is raidos centro,ir ten mum jas dave.Namie tai suprantu kad galima visur prikabinti,bet ka daryti isejus is namu, nesiotis jas.Nepykit,gal ir kvailai cia klausiu,bet man cia dar viskas naujo.Aciu.

Tai as ir nesakau kad leksime i kaima Tik pasvajoju apie tai. Bet as ten neisgyvenciau - esu miestiete iki kaulu smegenu, niekada neturejau kaimo, jokiu seneliu kaimuose, giminiu. Teko tik nepilnus metus pagyventi kaime, kai budami pensijoje, diedukai pardave buta Vilniuje ir isvaziavo i kaima, man tada buvo 19m. Bet tikrojo kaimisko gyvenimo ten taip ir nepagyvenau, o kiek kliuvo, tiek uzteko - as nesutverta sunkiam fiziniam darbui, visai neturiu istvermes. Ir mano vaikams tikriausiai butu tas pats. Bet gamta, ramybe - sitie dalykai man net labai prie sirdies. Tik neilgam. Per nepilnus metus man ten stogas vos nepaziavo, per ramu ir per vienisa buvo, as taip nemoku gyventi Todel ir nesikraustome i jokius uzmiescius, ir vaikus auginame mieste. Kaip Toratora sako, isvaziuoti bet kada spesime, o kol kas reikia gyventi cia.
Vat tik del blogejancios ekonomines situacijos vis griztu prie minciu apie kaima - viena kita gyvuliuka pasiauginti, darzoviu nors kiek... Vis nebadautume. Nes siai dienai situacija namie tokia liudna, kad jau ir dirbti zemes ukyje noras atsiranda, kad tik butu ka ant stalo padeti
Beje, mano sunaus atvejis nera toks sunkus, kad jis visiskai nesugebetu savimi pasirupinti. Ypac, jei turetu gyvuliuku. Tik pasiskersti juo kazin ar pajegtu - nelinkes jis gyvunus skriausti, per ziauru tikriausiai butu O is tikruju nei nezinau kas butu ir kaip butu Cia mieste, tiesa sakant, jam isgyventi kur kas sunkiau bus, kai manes nebeliks (vyras kazin ar rupintusi juo, jei manes neliktu, nes cia ne tikras tetis, su berniuku teciu issiskyreme, kai jie buvo visai mazyciai). As tikiuosi tik, kad sunui gyvenime gelbes jo brolis ir mazoji sesute, kai manes nebebus. O ar mieste, ar kaime - jam visur bus gana sunku manyciau. Mieste juk ypac reikia moketi pakovoti uz save astriu liezuviu ir apsukrumu...

Nereikia kovoti už save aštriu liežuviu ir apsukrumu. Neseniai buvo va toks mano pokalbis su vyru Jis atskrenda į Lietuvą į pokalbį su tokia organizacija, kad jam skirtų stipendiją. Jis turės ten pakalbėti apie Vokietijos kultūrinį gyvenimą ir politiką. Ir vieni iš stipendijas skiriančių žmonių yra suinteresuoti, kad studentas pabaigęs liktų Vokietijoje, o kiti - kad grįžtų į savo šalį.

Aš: - Jeigu tu būtum NT, tai galėtum iš visokių pokalbio detalių, veido išraiškų ir kt atpažinti, ar jie nori, kad tu liktum, ar kad grįžtum, ir pasakyti tai, ko jie nori.
Jis: - Fui. Net jeigu ir atpažinčiau, vis tiek sakyčiau, ko aš noriu.

Tai va koks jis geras, jis yra nuststatęs prieš tokį dalyką kaip apsukrumas.

Na, pabandysiu ir aš savo trigrašį dėl kaimo įkišti. Mes būtent taip ir pasielgėme, pabėgome iš miesto į kaimą. Tai nė minutės nesigailiu taip pasielgusi. Man net atrodo, kad vaiko raida tiesiog šuoliu pakilo į viršų. Aišku, mes gyvulių nelaikome, tik daržoves savo užsiauginame, aišku dar vaismedžiai. Dirbti, kaip dirbome abu mieste, taip dirbame iki šiol. Tik dirbu aš namuose daugiausia, nereikia kasdien važinėti. Vyras važinėja kasdien.
Na o vaikams, tai čia rojus. Laksto savo kieme, maudosi savo tvenkinyje. Čia yra ir vidurinė mokykla. Tai va maniškis kai ėjo vienas iš mokyklos namo, tai jam buvo per sunku, tai numetė kuprinę vidurį kelio ir parbėgo namo. Sesė ėjo, rado tai parnešė.
Didžiausias įspūdis buvo vaikams, kai tik atsikėlėme žiemą, pasistatė sniego senį, o tas stovėjo kieme kol ištirpo. Nes jau mieste tai būdavo pastato, kol parlekia namo pažiūri pro langą, o jis nugriautas.
Ir berniukas mano laksto su savo žaisliukais su savo paniūniavimais po kiemą ir niekam nekliūva, prie nieko nereikia taikytis ar aiškintis.
Dar gerai, kad čia turi savo pareigų tai kokį medį pasodinti, žiemą malkų į namus prinešti.
Ir mieste būnam pakankamai, 3 kartus per savaitę važiuojam pas specialistus. Tai į kokį prekybos centrą visada užsukam, viską ten mintinai žino.