Kol maniškė buvo kūdikis- tai tikrai dažnai kartodavau MES... Dabar jau pastebiu, kad vis rečiau taip pasakau- nes maniškei jau 2,5 ir taip smagu pasakyti, O viltė jau mokas skaičiuoti iki 20 ir pan...
Manau, kad tas "mes" išeina kažkaip instiktyviai, pvz.: pamperso keitimas, valgymas-maitinimas, migdymas - veikla, kurioje vaikiukas ir mama veikia išvien. Man natūraliai skamba mes pasikeitėm pampersą, mes pavalgėm, mes migdomės ir pan.Nors pvz.: mes pakakojom, mums išdygo dantukas sukelia lengvą pašaipą.
Tiesiog susitapatini su vaiku, praleisdama tiek daug laiko kartu su juo. Atsiranda nenutraukiamas prisirišimas, o kai kiekviena diena tai sau pati kartoji šis psichologinis paradoksas vis stiprėja.
To MES nesuprantu ir nevartoju. Bet labai retai ir man išsprūsta, tačiau tokiose situacijose, kai pvz. su kuo nors kalbu ir sakau "einame valgyti" - nors aš galbūt ir nevalgysiu kartu, bet sedėsiu prie vieno stalo ir prižiūrėsiu procesą
To MES nesuprantu ir nevartoju. Bet labai retai ir man išsprūsta, tačiau tokiose situacijose, kai pvz. su kuo nors kalbu ir sakau "einame valgyti" - nors aš galbūt ir nevalgysiu kartu, bet sedėsiu prie vieno stalo ir prižiūrėsiu procesą
Čia, manau, kažkiek šitas dalykas kyla iš psichologijos. Kiek tai atrodo normalu, ar nenormalu, priklauso nuo požiūrio į motinystę. O tuos požiūrius aš pastebiu du:
Štai mano šeimoj (močiutė-mama-aš) yra įprastas požiūris, jog vaikai yra savarankiški, jie yra asmenybės nuo pat gimimo, o motina duota tam, kad tai asmenybei pagelbėtų užaugti, kažkiek pakoreguotų tą augimą ir vystymąsi. Tėvai vaikų neprisiriša. Tiek vaikystėj eidavom pas senelius kaip svečiai, tiek dabar pas mamą einu kaip į svečius - ji padengia stalą, vaišina ir džiaugiasi viešnage. Kol gyvenau jos namuose - reikalavo tik tiek, kiek reikalinga man apsikuopti apie save.
Vyro šeima atvirkščiai. Matau, kad anyta (ir močiutės, ir tetos) vaikus augina SAU. Nelaikė vaikų savarankiškom asmenybėms, o augino tam, kad padėtų šeimoje, būtų pagalba, paguoda, parama. Iki šiol - vaikai jau suaugę, bet turi važiuoti į tėvų namus dirbti, nors jau turi nuosavus namus, darbus, vaikus... Atvažiavus į svečius (kaip man atrodytų) savaitgalio pietums, mes turim padėti pagaminti tuos pietus, pasiserviruoti ir pavalgę susitvarkyti.
Išsiplėčiau, net sakyčiau ne į temą, bet tai labai gerai atspindi požiūrių skirtumus. Kurie manau ir lemia, kodėl vienos mamos vos nesusitapatina su savo vaikais, o kitos laiko vaiką savarankiška asmenybe.
juk kol mažiukas tai viską darom kartu, tai manau dėl to ir atsiranda tas mes 
ir pan...
