Krikščioniškos bendruomenės

Vilniečiai/vilnietės
Būtų labai įdomu išgirsti apie jūsų parapijų bendruomenes Vilniuje.
Bažnyčia, kurioje jaučiuosi geriausia, yra Taize, už 2500 km nuo namų. Lankausi įvairiuose maldos namuose, ieškodama vietos, kurioje norėčiau pabūti ilgiau. Vieną dieną nusprendžiau, kad nėra ko ieškoti pranašų taip toli, ir kelis kartus ėjau į savo rajono bažnyčią, bet ten viskas buvo labai labai formalu.
Labai patiko Bernardinų ir Šv. Jono brolių vienuolyno apeigose, bet ten yra stiprios, susiformavusios, glaudžiai bendraujančios bendruomenės, ir atėjus iš šalies atrodo, lyg nekviestas pas ką į svečius užsuktum...
Pasidalinkite patirtimi, kaip jūs radote "savo" vietą?

Kad ir pas mus kai kur vyksta Taize pamaldos,galbut placiau rastumete ju puslapyje

Labai keista, kad tokia tema susilaukė tik vieno atsakymo, nes man ji irgi aktuali nuo pat paauglystės, aš taip ir neradau savo bendruomenės. Kiek tenka bendrauti su tikinčiaisiais, ir pačiai kiek teko patirti, tai yra viena didesnių katalikų bažnyčios problemų aplamai. Tas jausmas, kai atėjus į bendruomenę, jautiesi lyg nekviestas į svečius atėjęs, yra ptiriamas daugelio, ir pirmiausia intravertų , santūresnių- todėl susidaro įspūdis, kad į bažnyčios gyvenimą norint įsijungti reikia pastangų, kaio ieškant kokio blato sovietų laikais, norint įsitaisyti į kokią šiltą vietelę kokiam geresniam darbe:( Dažniausiai ir čia ateinama per "pažintis", ydint draugui, kuris jau priklauso bendruomenei- aš pažįstu net katechečių jaunų, kurios pačios nedrįstų eiti į tokias bendruomenes be pažinčių.
Pas protestantus yra kitaip, ten viskas paprasčiau ir žmonės žino kur ieškoti bendruomenės, kur eiti, ką ten veiks, ir kad ten jie galės augti pastoviai, kartu vos ne visą gyvenimą tie patys žmonės ten skaito bibliją, švenčia gimtadienius, kečiasi kalėdinėm dovanom, meldžiasi vieni už kitus. Katalikybėje gi krūvos visokių grupių/grupelių/būrelių- bet visos jos yra kokie nors laikini projektai- visokios pašaukimo atnaujinimo mokyklėlės, alfa kurseliai, todėl bendruomenė kaip tokia nesusiformuoja, nes tam reikia pastovumo. Žmonės tarsi paragauja tos bendruomenės, ir toliau priversti lakstyt po kurselius. O pvz evangelinio tipo bažnyčioje Tikėjimo žodis yra tokia grupelių sistema- visa bvažnyčia susiskirsčius į mažas , maždaug dešimties žmonių maldos grupeles, kurios susitinka kassavait ę pas kažką iš jų, namuose, skaito šv raštą, bendrauja- ir tie patys žmonės lydi vos ne visą gyvenimą, jei vadovai neatsisako savo pareigų.

Todėl jie turi bendruomenę, o mes ne. Labai dažnai būna, kad net jei katalikai pasikabina skelbimą kad kviečiam ten ir ten, prisijungti/dalyvauti, nuėjus supranti iš žvilgsnių, elgesio, kartais net tiesioginių kalbų ar nustebusių reakcijų, kad maždaug ko tu čia atėjai, kaip tau neaišku, jog čia skirta tik saviems- mūsų chebrai. Ir būna kad net pažiūri kaip į durną, toks jausmas Ne aš viena su tuo susidūriau. Čia ir išryškėja bažnyčios klaidos siekiant pritraukti jaunimą- jie bando sukurti jiems šaikas, kurios būtų visokių jaunimo subkultūrų arba mokyklos klasėse susiformavusių šaikų atitikmuo, bet matomai jie nesupranta, kad Kristaus "šaika " buvo/turėtų būti kiek kitokia. JOje neturėtų būti socialinės stratifikacijos, autsaiderių, vadeivų, populiariųjų/nepopuliariųjų, jose neturėtų naujokai būti išmėginami psichologiškai, ir neturėtų būti paskui priimami tik stipresnieji, aktyvesnieji ar tie, kurie turi pkankamai energijos nuolat visur lįsti.

Aš esu pastebėjus keletą būdų kaip prisitrinti į tokias bendruomenes.

a) vienas iš pagrindinių ir paprastesnių yra užsirašyti toje bendruomenėje į bet kokią grupelę, kuri pakabintų skelbimą- pvz į kokį nors alfa kursą- jis bus laikinas, bet bus taip, kad jūs važiuosit į rekolekcijas kelių dienų , susipažinsite tarpusavy, gal susidraugausi su kokiu tos bendruomenės aktyviu senbuviu, dar būna, kad tokių kurselių dalyviams pasiūlo dar kur sudalyvaut, ar pasibaigus kursui grupė nutaria tęsti kokią nors veiklą kartu bendruomenėje, taip atsiranda galimybė iš arčiau susipažint su nariais. Labai daug informacijos ir kvietimų KB būna iš lūpų į lūpas, o tokie kurseliai labai padeda tuo požiūriu.

b)kitas būdas- ieškoti pažįstamų tose bendruomenėse, kurie atsivestų vis į kokį renginį kartu, per juos ir susipažintum su bendruomene, protekciją turėtum tsakant:)

Aš asmeniškai taip ir nesusiradau, nors ieškojau kaip ir tu:( pritrūkau aktyvizmo ir energijos nuolat visur lįsti. Sukliudė dar ir mano mano sociofobija, nes kaskart ateit į naują grupelę, o kai ši pasibaigia, vėl ieškot kitos man buvo psichologiškai persunku, ir perdidelis stresas, o be to ir vargina toks lakstymas kaip ubago kokio ir vis bandymas kur prisiplakti, nes aš iš tų, kur atsiskleidžia tik per ilgesnį laiką taip, kad galėtų kažką duot bendruomenei, grupei, užmegzt ryšius- o vat pasibaigia kokie kurseliai. Tam kad priklausyt kokiai nors bendruomenei KB belieka priklausyt kokiai konkrečiai maldos ar pan., grupelei iki kol ji pasibaigs O priklausyti tai "abstrakčiai" konkrečios bažnyčios bendruomenei ir jaustis ten sava, reikia įsiteikti lyderiams, vienuolijos vadovams, kunigui,mokėt patraukti jų dėmesį savo aktyvizmu, charizmatišku būdu, ir psichologiniais gebėjimais nuolat visur brautis ir prisiplakti- arba paprasčiausiai būti ekstravertu aktyvistu, ir tokiu žmogaus tipu, kurį visi mėgsta ir su kuriuo visi bendrauja- panašiai kaip būdavo mokyklų klasėse visada toks asmenybės tipas. Kitaip ir liksi autsaideriu. Aš pavargau, ir tokiomis sąlygomis jaučiuosi ne kaip bažnyčioje, o kaip eilinėje chebroje, autsaiderio vietoje, nes labai juntama, kad tokių bendruomenių žmonių psichologija yra lygiai tokia pati, ir dar drįsta sakyti kažką, kad "krikščionys turi būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio". Deje, kai kurios bendruomenės tiesiog lenda į subinę ir žavisi tuo vadinamu pasauliu, o elgtis kaip iš pasaulio- jiems prestižas.


Šiaip iš tų kur skelbiasi viešai, paieškok bendruomenės pavadinimu Dievo mėnuliai- per googlą, yra jų psl, ten skebimas visad būna, kad kviečia prisijungti tą ir tą dieną- jie yra charizmatinio pobūdžio, o apie brolį Pijų girdžiu vis iš jaunimo gerų atsiliepimų- tai galvoju gal bus kažkas panašaus į taize dvasią Jei dar aktualu.


Oh, nu nemoku aš neišsipėsti

Ačiū, kad radai laiko pasidalinti

jau kad skėlei kaip kokia ekstravertė

Ne ne, kaip intravertė kaip tik:D Bo mes tokie kurie prabyla kartą per metus, bet kai prabyla tik apie "rimtus" ir "sunkius" dalykus, ilgai ir detaliai- nu o jei jau rimti, tai ir apimtys rimtos O tikėjimas man- tikrai rimtas, ir kartais sunkus dalykas, tai čia kaip tik kaip intravertė prabilau Mes perdaug rimti kartais, čia ir mūsų bėda ir žavesys tuo pačiu, jei tokį išvis turim, kad mums bendravimo reikia tik tiek, kiek jis "rimtas", ir pokalbių tik tokių. O kiti kažkodėl mėgsta tuos lengvus pokalbius, nžn ką jie jiems duoda. . Nu man irgi duoda kartais, bet čia tik toks periodais užeinantis poreikis, o paskui dingstu visiems metams iš horizontų ir nėr noro plepėt, kai ekstravertai kažkaip visus metus nepavargsta , o vat man reiktų prisiverst
O tokios visokios bendruomenės reikalauja pastovaus aktyvumo bendravime, jis tikrai sušildo kitus, palaiko bendruomenę drauge, gyvus santykius, už tai jie labiausiai pageidaujami, tai mums jose už tai sunkiau išsilaikyti, jei nėra formalios struktūros bažnyčioje, kurioje atsirastų vietos visiems, ir kurioje ji būtų pastovi, o ne reiktų nuoat kovoti už ją ir peržengti savo natūrą
Nors jei rimtai- tai aš savęs taip labai griežtai netapatinu su kokiu tai tipu- kartais būnu tokia, kartais tokia, gal ir asmenybė kartais keičiasi

Va mano minėtos "Dievo mėnulių"- katalikiškos charizmatinės bendruomenės puslapis:

http://dminfo.blogspot.com/

Žinojau seniai iš ten vieną merginą, tai jei patiko:)
Tai yra Jokūbo ir Pilypo parapijoje, domininkonų vienuolynas ten šalia, ir domininkonai toje parapijoje šeimininkauja

Temos autorei:
Dar papildysiu būdus kaip susirasti bendruomenę:

c) labai geras būdas yra nuolat sekti, kurios bažnyčios atrestauruojamos, ar naujai statomos- paskutiniu metu Vilniuje planuojama atsatyti vis daugiau neveikusių iki šiol, sovietmečiu apleistų, senų bažnyčių-tai tu stebėk tas neveikiančias, pasiskaitinėk internetą, paklausyk kokių krikščioniškų radijo laidų, ar tv laidų , kaip kad "šventadienio mintys", ar pan- jei kas naujo kurias tai pakalbina visad naujos bendruomenės iniciatorius. Jei atstatoma bažnyčia, ar vienuolija nauja kuriasi mieste, ar kokia bendruomenė- turbūt nieko geresnio negali būti, jei nori tapti bendruomenės senbuve- iškart įsijungti į naujos bendruomenės veiklą, kokia ji bebūtų- atsakyt į pirmą kvietimą, net jei veikla nelabai atitinka tavo tuometinių poreikių, tai bus būdas įsijungti, o paskui kai veiklos laukas išsiplės- galėsi pereit į mėgstamesnę veiklą toje pačioje bendr, arba jau tiesiog būsi saviškė, ir užteks tik sekmadieniais vaikščiot į mišias, ir jau visi tave žinos, pakalbins, pakvies jei reiks kokios pagalbos, pasiūlys ką. Prieš keletą metų , girdėjau buvo atstatyta Šv Ignoto bažnyčia- tai gal ten dar nebus labai stipri, sena bendruomenė susikūrusi, ir gal dar yra galimybė ten įsijungti kaip tik dabar:) Žmonės giria kunigą jos. Bet čia nepatikrinta info, ar ten kas veikia, bet iš SM ėjo ten vaikų krikštyt ir liko patenkintos, o ar yra bendruomenė ten- tiksliai nežinau, bet jei atsistatė bažn, tai gal ir bendruomenė bando kurtis.
Patys tie bendruomenės branduoliai ir būna tie senbuviai, kurie matė susikūrimą, dalyvavo pradžių pradžioj Jie laimi, nes jiems nereikia adaptuotis.

d) galima ir pačiai eiti į bet kurias bendruomenes- kad ir į visokius bernardinus, joanitus- vienąkart nueini į kokią grupelę pgl skelbimą- ir net jei ji laikina, pamatysi, kaip iš to kils daugiau galimybių, jau tave pažinos vadovai jos, ir kitąkart kai pamatys kur koridoriuj ar mišiose- prieis ne proe kito, o proe matyto, dalyvavusio- ir pasiūlys ką- tokios grupelės yra pirmas žingsnis į bendruomenę, jei neturi joje pažįstamų ir nežinai kaip įsijungt.

e) galiausiai katalikų bažnyčia yra VISUOTINĖ- ji skirias nuo sektos, kuriai būdingas uždarumas, chebros mentalitetas, į kurią priimami ne visi- ji (KB) yra moraliai ir visaip kaip įpareigota tave priimt- jos užduotis padėti krikščionims palaikyti tikėjimą- visiems, o ne tik savo pažįstamų ratui!!!!!!!!!!!! Todėl ji ir VISUOTINĖ. Todėl visai nesvarbu, jog tu jautiesi kaip nekviesta atėjusi į svečius- tai reiškia, kad jie kažką daro ne taip, jei žmonės nedrįsta ateiti, tai jų klaida už kurią tu neatsakinga, ir kai reflektuoja savo elgesį, protingesni , sąmoningesni bendruomenės nariai visada džiaugsis kad atėjai, arba mažų mažiausia supras, kad jų pareiga tave pasitikti ir padėti įsijungti. Todėl visai teisingas būdas yra tiesiog eiti- kai dešimt kartų nueisi, kad ir į tokias bažnyčias, kur su stipria ,sena bendruomene- tai vienuoliktą jau nebūsi svečias, o po metų- jau ir senbuvė, nes matyti veidai irgi duoda savo ir įsijungti lengviau.

Mano parapija- Matulaičio- ir ten , parapijos namų salėje, o gal dabar jau ir bažnyčioje pačioje, juk keičiasi viskas, o aš seniai ten buvau- žinau kad vykdavo kartais Taize mišios, ar tai vyksta kažkuriom savaitės dienom.
Tai labai veikli parapija , visokios grupelės, socialinis centras prie tos bažn, kuris remiasi katalikiškais principais, ten meldžiamasi prieš valgį, dalyvaujama mišiose su to centro klientais, kurie dažniausiai yra vaikai, jaunimas, proto negalios jaunimas- aš ten atlikau praktiką, bet jei nori įsijungti į bendruomenę tos bažnyčios- dar vienas būdas yra ateiti ten kaip savanorei. Jų psl:http://www_matulaitis_org/index.php?page=text&id=32

Tiesiog pasiskambinti ir pasiteirauti, kaip būtų galima tapti jų savanore- pakvies tos grupelės vadovė apžiūrėti centrą, pavedžios po visur, pristatys tave grupelei, kurioje norėtum savanoriauti, ir būsi kaip ir oficialiai įvesdinta į bendruomenę, nes ten tokia neformali aplinka, viskas su malda, visokios mišios, išvykos bendros į rekolekcijas po visokias kitas bendruomenes ir vienuolijas, kas aplamai padės gal dar kur įsijungti- gaminsit kartu pietus, ir susikabinę už rankučių melsitės prieš juos, švęsit gimtadienius- tikrai labai bendruomeniški jis, visokios išvykos su nakvynėmis ir t.t. Be to, jei patinka bernardinai, neseniai iš ten kai kurie žmonės persikėlė į bernardinų parapiją ir ten įsteigė tokį pat soc centrą, tai gali bernardinų parapijos tinklapy susirast bernardinų socialinio centro kontaktus ir pasisiūlyti ten savanore- nes tuose centriukuose yra grynai krikščioniškas šiltas, neformalus bendravimas, o soc centriukai tie aktyviai dalyvauja parapijos bendroj veikoj, įvairiuose parapijos įvykiuose , šventėse- dar vienas realiausių kelių į bendruomenes- nemaža dalis tenykščių užkietėjusių parapijiečių -bendruomeninikų - būtent tokių centriukų nariai yra.

Ačiū už pasiūlymus, išbandysiu min. 2 variantus

Trumpai dėl e) punkto - kol kas mane labai mielai priima sektos, buvau net dvejose

Jo, sektos lengvai priima, bet jų uždarumas pasireiškia tuo, kad paiūlymai prisijungti dažniausiai ateina "iš po prekystalio", t.y. iš lūpų į lūpas, per draugus, kalbinant gatvėje- jie savęs perdaug neviešina, geriausiu atveju eina plink, pakviesdami į kokį renginuką ar paskaitą, nevisad tiesiogiai pasakydami kas tokie jie yra, o dangstydamiesi po kitais tikslais ir pavadinimais. Bet sektos ir reikalauja daugiau iš savo narių, todė ir atkrinta daug kas. Pradžioje jie bando papirkti meie, dėmesingumu, bendruomenišku priėmimu, bet paskui iškelia reikalavimus, kurie yra labai sunkūs, ir ne bet kas juos gali pakelti, todėl daug kas atkrinta arba pasiduoda ir emociškai žlunga, nes atsiranda didelė emocinė priklausomybė nuo tokios bendruomenės, jos atsisakyti dėl to būna sunku, nes visi ryšiai, draugai, mėgstama veika ieka ten.

Šiaip, bendruomeniškumo požiūriu katalikai iš sektų turėtų mokytis narių priėmimo, tačiau sektoms trūksta viešumo, jos bijo pernelyg viešintis, narius gaudo per aplink, o katalikų bendruomenės irgi elgiasi panašiai kaip sektos tada, kai informaciją perduoda iš lūpų į lūpas, kviečia tik iš ausies į ausį , ir pasivadina tik jau pažįstamus, arba tuos, kuriuose pamato kažką sau naudingo, o ne kabina skelbimus, kad galėtų prisijungti visi norintys, arba pakabinę skelbimus, matosi jog vis tiek nenori, kad kas prisijungtų iš "pašalies", ne iš jų parapijos, ir ne iš jų pažįstamų.


Šiaip, pirmiausia turbūt reiktų vadovautis evangelijos posakiu "pirma ieškokite Dievo karalystės, visa kita jums bus pridėta", todėl prieš einant į bet kokią bendruomenę, man atrodo svarbu žinoti kokiu Dievu tu pati tiki ir pasitiki, kokį nujauti esant tikriausią, geriausią-, teisingiausią,- tokį, dėl kurio galėtum kalnus nuversti, daug ką paaukoti ir laikyti savo gyvenimo tikslu ir įkvėpėju. O tik tada ieškoti bendruomenės- ir pirmiausia tokios, kuri atitiktų šią tavo nuojautą, kurios idėjos labiausiai sutaptų su tavo supratimu apie teisingumą, moralę, tau moraliai ir visaip kaip priimtinu Dievo įvaizdžiu.

Ir visai nesvarbu ar tai sekta, ar katalikų bažnyčia, ar kita tradicinė bažnyčia ar naujas religinis judėjimas. Aš pati visad prikausiau katalikų bažnyčiai. Bet sektos taipogi nevisada yra kažkokios negatyvios. Žodis sekta apibūdina nebūtinai bendruomenę, kuri sąmoningai daro kažką neleistino, siekia kažką apgauti ar kur tai įvilioti, išnaudoti (nors tikrai yra ir tokių, taigi reik atsargiai rinktis).

Jei tarkime aš sugalvočiau (atrasčiau teologiškai, ar šiaip, iš intuicijos), kad katalikų bažnyčia yra nutolusi nuo tikro Kristaus mokymo, ir kažką klaidingai moko ar daro, kažkokiu būdu kenkia kam nors ar klysta , jos mokymas neatitinka ar nevisai atitinka Evangelijų žinios, skatina ką negero visuomenėje ar bažnyčioje, ir jei aš įkurčiau kokią maldos grupę, kuri paprieštarautų katalikų bažnyčios mokymo tam tikriems niuansams, ir mūsų būtų mažai, tai kurį laiką mes irgi skaitytumėmės sekta, nes valstybės pripažinimą norint gauti, reikia turėti pakankamai narių, berods patalpas ar pan. Bet jei mes to neturėtume, juk tai nereikštų, kad mūsų idėjos yra neteisingos, o mes siekiame kam nors pakenkti.

Šiuolaikinis požiūris į sektas yra tolerantiškesnis, nes dabar yra prieinama informacija internetu apie daugelį bažnytinių judėjimų ir grupių, ir per laiką žmonės pastebėjo, kad priklausymo sektai pavojingumas kya nebūtinai iš to, kad jos turi kažkokių piktų kėslų ar nori kažką apgauti, įvilioti, pasinaudoti- bet iš to, kad visi religinai judėjimai , kurie pasipiktina kokia neteisybe ar nudvasėjimu bažnyčioje, pradžioje būna radikalūs ir daug reikalauja iš savo narių atsisakyti dėl savo idėjų. Pirmieji krikščionys irgi buvo laikomi judaizmo sekta, kol išaugo ir išsiplėtė- jie iš pradžių irgi buvo abai užsidegę, netgi "fanatiški", reikalavo radikaliai atsižadėti kažko vardan bendruomenės, tikėjimo, Dievo- pvz visą savo turtą sudėti į bendrą krūvą, ir leisti visiems nariams juo naudotis, pirmieji apaštalai atsisakė šeimų ir išvyko iš gimtinės vardan kažkokio "neaiškaus sektanto" Kristaus. Tai buvo daug, nes jei netyčia būtų paaiškėję , kad Kristus yra tik apsišaukėlis, ir kad jo idėjos tebuvo apgavystė, jie būtų daug praradę- šeimas, gimtinę, joje likusius draugus ir artimuosius, ir norint sugrįžti ten, susigražinti visa tai, būtų labai sunku tai padaryti, o kartais gal net neįmanoma, nes gyvenimas būtų nutekėjęs savo vaga per tą laiką, kol jie priklausė Kristaus "sektai". Reikėtų iš pelenų atkurt ryšius su artimaisiais, susirasti darbą, susirasti draugų- nes jei gyvenai bebdruomene ir dėl bendruomenės, tai natūralu, kad visi tavo geriausi draugai, ryšiai ir pagalba, kartais net darbas liko ten, bendruomenėje. Dėl šios priežasties ir būna sunku išeiti iš sektų ar radikalių bendruomenių (kokios buvo ir kai kurieų pirmųjų krikščionių bendruomenės)- dėl to, kad jei įsijungęs į bendruomenę staiga suprasi kad nenori ar negali toliau būti ten- nors tavęs ten niekas ir formaliai nelaikys- tau bus sunku atsisakyti visų draugysčių, viso emocinio palaikymo, kurį ten gaudavai, susigrąžinti turtą, kurį paaukojai bendruomenei , jei išvykai į užsienį ir atidavei viską bažnyčiai- sunku bus grįžti į savo šalį, kur tu būsi atitolusi nuo savo artimųjų, neturinti buto, praradusi darbinius įgūdžius ne religinėje institucijoje, neturinti emocinio palaikymo, kurį tau davė grupė. Bet tokia rizika yra visada ir visur, jei drįsti radikaliai gyventi tuo, kuo tiki. Tikėjimas Kristumi irgi yra rizika. Ir priklausymas katalikų bažnyčiai irgi. Tarkime kad tu įstoji į katalikišką vienuoyną- ne sekta- bet gan radikalu. Ir po kelių metų nusprendi, kad nenori ten daugiau būti. Na aišku, nieks tavęs nelaikys per prievartą (kaip ir daugelyje sektų nelaiko), bet grįžusi į pasaulį tu būsi praradusi: karjerą, kurią vietoj buvimo ten galėjai daryti, praktišką išsilavinimą, kuris padėtų susirasti darbą, bet kurio neįgyjai studijuodama fiosofijas vienuolynų mokyklose ir grupelėse, darbo stažą, ir neturėsi ką įraųyt į CV, tai bus sunkiau su darbu, šeimą, nes visi jau susiporavo, ir tau neliko partnerio, draugus ir gimines, nes nutrūko ryšiai su jais, kol buvai užsidariusi vienuolyne ir gyvenai pagrinde dėl Dievo. Tai nemažai, bet ar galima teigti, kad vienuolynai yra nusikalstami ir siekia kažko blogo- apgauti,, apiplėšti ar pan?- žinoma ne. Bet kokios idėjos reikalauja pasiaukojimo, jei nori jomis gyventi, ir tai visad rizikinga, todėl ir sakoma, kad tikėjimas yra rizika. Panašiai ir su tomis sektomis- labai nedaug yra tokių, kurios tyčia siekia blogo. Bet mažos bendruomenės būna labiau užsidegę, radikalesnės, todėl radikaliai išsižadėdama savęs rizikuoji.

Išvados būtų tokios- kad svarbu prieš einant į kokią įtartiną judėjimą/sektą- pirmiausia labai gerai pasidomėti jos ideologija, kuo ji skiriasi nuotradicinės bažnyčios, ir kas visų svarbiausia-m pasidomėti, kokios aukos gali iš tavęs kada nors tai pareikalauti, jei perdaug aktyviai įsitruaktum- ar bet kada galėsi iš jos išeiti, nepatirdama materialinių ar emocinių nuostolių, ar nebūsi priversta prarasti ryšių su draugais, giminėmis ir kitais, kurie nepriklauso tai grupei (pvz jei bendruomenės tisklais su ja išvažiuosi į užsienį). Nereikia bijoti religinių judėjimų, bet blaivus protas ir praktiškas mąstymas niekada neturi išsijungti, nesvarbu koks didelis būtų tikėjimas bendruomenės skelbiamomis idėjomis, ir užvis svarbiausia- sekti ar nenutraukei ryšių su kitais žmonėmis, ar turi draugų, giminių pažįstamų ne iš bendruomenės. Visada būtina palaikyti ryšį su jais, nes jei kada persigalvosi ir nenorėsi priklausyt bendruomenei- jie bus pirmieji, į kuriuos tu remsiesi, todėl niekad neverta pasirašyt po jokiais pasiūlymais ar projektais, dėl kurių nutrūktų tavo ryšiai su jais, ir nesutikt su reikalavimais juos nutraukt.


Bet yra ir pavojingų sektų, kurias įkuria visokie šarlatanai tik su tikslais pasipelnyti, ir jie taikosi į žmonių meilės, bendruomeniškumo, priėmimo poreikius- ir ieško pirmiausia tokių, kuriems to trūksta, kad apipilt juos meile, ir taip padaryti priklausomus nuo jų, kad nemokėtum grįžt ir neturėtum išeities kitos, kaip pasilikti ir tarnaust vadovams net jei pamatai, jog tai netikra.

Na, gal ir žinai tą psl, bet visad verta pasidomėt kur eini, jei žinai kad bendruomenė ne tradicinė, o kokia nors "sekta". Puslapis religija.lt aprašo detaliai visų judėjimų, sektų ideologijas, pavojus.

Šiaip, yra gerai, kad yra bažnytiniai judėjimai- jie neleidžia tradicinėms bažnyčioms nutukti, apsnūsti savo įsivaizduojamame teisume, jos žadina gyvybę tradicinėje bažnyčioje, kad ji nepavirstų galios trokštančiu grobuonimi, kuri neieško tiesos, o tik primeta visuomenei save, valdo, bet ne ieško Dievo.

Taigi, linkiu sėkmės renkantis bažnyčią, bendruomenę- jei llabai gerai pasidomi kur eini ir įvertini ko ir kada gali teksti atsisakyti, ką prarasti- ir jei įvertini tinkamai- viskas bus gerai, net ir tose "sektose"- bet reik vertinti kiekviename žingsnyje tuos dalykus, niekada neužsnūsti

Sėkmės Aš pati dar irgi kartais pagalvoju, gal dar bandyt įsipaišyti į kokią bendruomenę- bet vėlgi, KB yra tokia, kad kol kas joje tik jaunimas, vaikai ir šeimos pageidaujami. O man jau arti trisdešimties, ir šeimos aš neturiu dar. Tai tokiems pas katalikus dar mažiau vietos. Reikia jiems sukrėtimo, nes baigia išpuikt, ir tolsta nuo evangelinių idealų, elgiasi kaip žemiška galios institucija.

Taigi, sėkmės tau- bendruomenė yra didelis dalykas- visi, kurie jas turi, neįsivaizduoja kas iš jų būtų išėję be bendruomenės Tai matyt verta bandyt

Ačiū

Na va kiek daug variantu prirase:) Net nustebau kaip toks net klausimas kilo. Taigi viskas naturaliai gaunasi. Gi tiek daug veiklos musu baznyciose - ivairiausiu pilna maldos grupeliu - ir jaunimo, ir seimu, ir rozinio, ir pagal Lojolos pratybas. Yra ivairus chorai - ir tradiciniai, ir jaunimo, ir grigaliski, ir gospel. Yra ivairios talkos organizuojamos, savanoriavimai ivairiausi, piligrimines keliones, rekolekcijos, stovyklos. Ivairiausi alfa kursai ir Sv.Rasto skaitymo, bibliodramos ir kt. Yra tiek daugybe variantu, kad gyvenimo neuztektu visur nueiti:) O kai kazkur nueini, ten ir randi bendruomene. Ir as tai nematau problemos, kad ji pvz bus laikina, nepastovi.Juk siandien ji tavo bendruomene. O geriausia bendruomene, pati pati geriausia, yra butent ta, kurioje siuo metu esi. Ir nereikia ieskoti kitos. Gal siandien ji laikina, o jau rytoj bus nuolatine. Taigi nereikia bijoti. Tiesiog pagalvoti kur kviecia Dievas. I kokia veikla. Skelbimu buna ivairiausiu - ir internete, ir prie baznyciu, ir per misias gali isgirsti. Kur kviecia Dievas, ten ir eini, o jau ten ir atrasi savo bendruomene:) Kokia ji bus, tokia. Nerasim idealo, kaip ir tobulu zmoniu, ir tobulo priemimo. Visi mes zmones, nuodemingi, kas, kad krikscionys.Visur bus kazkas, kas nepatiks, visur susiduri ir su charakteriu nesutapimais, ir konfliktais, ir t.t. ir pan. O jus galvojat vienuoliu gyvenime viskas grazu ir tobula? Pat vienuolis kartais sake, uoj kaip sunku su broliais gyventi:) Charakteriai visur trinasi. Taigi, pasikartosiu - pati geriausia bendruomene - ta, kurioje dabar esi, o esi ten, kokia veikla dabar pasirenki:) O pasirinkti yra is ko:)

Švytėjimas ežero dugne, buvo labai įdomu paskaityti jūsų mintis. Jeigu esate tikinti, jūs turbūt išstudijavote Naująjį Testamentą, atidžiai perskaitėte ir suprantate pagrindines mintis. Kiekviena krikščioniška bendruomenė juo remiasi. Skirtumai tame, kad vienos bando suvokti, kad jame parašyta ir nuo jo nenukrypti, kitos laisviau interpetuoja, kai ką "išima" (kas atrodo nereikšminga), kai ką "prideda" (kas būtų parankiau ir naudingiau). Tad jums turėtų būti ne taip sunku surasti bendruomenę, kuri atitinka jūsų požiūrį. Jei išnalizavote NT ir pritariate katalikiškam požiūriui, viskas puiku, nors iš tiesų suprantu jūsų nepasitenkinimą bendruomenėmis. Pačiai irgi teko taip pasijusti.

Nežinau, koks jūsų požiūris į protestantiškas bendruomenes. Pati pažistų šiek tiek reformatų ir daugelį Vilniaus liuteronų. Kadangi klausiate patarimų, todėl siūlau pabendrauti su tuo jaunimu. Tai draugiški, atviri žmonės, kurie neatstums norinčių bendrauti ir domėsis jumis. Jie rengia ekumenines jaunimo pamaldas, tad turite šansų sutikti ir kitų konfesijų, taip pat katalikų. Taip pat žinau, jog keletas iš jų lankosi katalikiškose bendruomenėse, kur jaučiasi puikiai (dabar nebepamenu kuriose Vilniaus parapijose). Tikrai neskatinu jūsų tapti liuterone (apsilankykite pamaldose ir pati pamatysite, kiek jums tai priimtina, nors man liuteronai ir katalikai atrodo labai artimi), bet tiesiog patarimas prieiti prie jaunimo grupės, jie tikrai jums patars, padės, žinant, kad tai atviri ir veiklūs žmonės, bendraujantys ne tik su Lietuvos, bet ir pasaulio krikščionimis.

Bet kokiu atveju, linkiu atrasti tai, ko ieškote. Ir jei kils klausimų, nesidrovėkite rašyti AŽ. Sėkmės