Esu ir aš sapnavus košmarą kažkada apie vaiką. Savo pirmagimį. Kad jis ikrito į eketę ir daužosi i ledą iš apačios ir aš niekaip jo negaliu ištraukti. O apie dukrelę sapnavau, kad irgi murkdėsi. atsikėliau abu kartus išpilta šalto prakaito ir pasikūkčiodama nuo verkimo. Bet aš netikiu tuo sapnų išsipildymu.O jei dar bogą lemia tai iš vis. O mano mama tiki. Tipo jai pildėsi kelis syk. atseit vaikystėje ji prieš savo tėvelio mirtį sapnavo nepažystamą vyrą kuris atnešė ir padavė jai juodą nosinaitę. Ji sako kam man ji? O jis jai tipo imk imk reikės tau. Ir tą patį mėnesį tragiškai žuvo jos tėtis... Sako, kaip netikėsi. Bet žinokit taip baisu man paliko. Nes dabar mano tėtis ligoninėje. Ir mama sapnuoja. Kad atseit jis žada kraustytis pas močiutę(mano mamos mama) (ji jau mirus) ir ten kur ji gyvena toks mažas sklypelis. Ir prie jo lovos stovi kunigas ir klausia mano mamos. O ar jis tikrai myli tą žemę, ar jam bus gerai? Gal dar neverta kraustytis ten? o mama sako na jei jau jis nori tai ką daryti? Žodžiu keistas ir namalonus irgi sapnas...
O aš žinokit dažnai sapnuoju, kad skraidau. Na ne taip kaip paukštis, bet tipo pasispiriu nuo žemės ir kylu, galiu aukštai aukštai pakilti. Ir taip gera gera būna. Ir žingsniuoju ore. Ar esat kada taip sapnavę?