: Reiks sudalyvaut būtinai 
Fotkint nelabai moku, o rašyt bent jau iki šio vakaro mokėjau
QUOTE(GRAIKIJA @ 2005 12 07, 13:01)
net susigraudinau perskaičius
ypač toj vietoj kur apkabinti mamą.... aš irgi noriu tą padaryt kaskart, bet juk tai TAIP sentimentalu 
Šaunuolės 
Laukiam daugiau "pažadukų/-ių" 
Laukiam daugiau "pažadukų/-ių"
Pasižadu, nuo Naujųjų
Pasižadu, nuo Naujųjų
- pasidžiaugti rytmečio spindulėliu, pražydusiu gėlės žiedu, sukrautu obels pumpuru
- išsaugoti delne paukščio čiulbesį
- apkabinti seną ąžuolą, augantį senelių sodyboje ir pasisemti iš jo stiprybės
- padėkoti mamai už tai, kad esu
- atvirumo akimirką nepasakyti per daug
- užrakinti širdies skrynelėje skaudžius prisiminimus
- leisti ilsėtis ramybėje negimusio kūdikio sielai
- vėl ir vėl padėkoti savo mažutėliams, kad panoro būti su manimi
- džiaugtis kiekviena akimirka, praleista su Dievo kūrinėliais
- rasti savyje trupučiuką daugiau kantrybės, ištvermės ir jėgų
- nepykti už nevietoje paliktą daiktą, numestą žaislą, netvarką ant rašomojo stalo
- paguosti verkiantį, apkabinti nusiminusį mažylį
- stabtelėti akimirkai prie veidrodžio
- pagauti auksinę žuvelę, kuri išpildytų tris slaptus mano norus
- pasijusti vienai dienai karaliene, kuriai visi lankstytųsi ir pildytų paikas užgaidas
- pasinerti į spalvotą vaikystės pasaulį, leisti išsimaudyti pusnyse, apsimėtyti sniego gniūžtėmis
- pagalvoti per kitas Kalėdas su gyvenimo žmogumi apie trečiąjį stebuklėlį
Pasižadu , nuo Naujųjų tiek mažai, ir kartu tiek daug
Pasižadu, nuo Naujųjų
- pasidžiaugti rytmečio spindulėliu, pražydusiu gėlės žiedu, sukrautu obels pumpuru
- išsaugoti delne paukščio čiulbesį
- apkabinti seną ąžuolą, augantį senelių sodyboje ir pasisemti iš jo stiprybės
- padėkoti mamai už tai, kad esu
- atvirumo akimirką nepasakyti per daug
- užrakinti širdies skrynelėje skaudžius prisiminimus
- leisti ilsėtis ramybėje negimusio kūdikio sielai
- vėl ir vėl padėkoti savo mažutėliams, kad panoro būti su manimi
- džiaugtis kiekviena akimirka, praleista su Dievo kūrinėliais
- rasti savyje trupučiuką daugiau kantrybės, ištvermės ir jėgų
- nepykti už nevietoje paliktą daiktą, numestą žaislą, netvarką ant rašomojo stalo
- paguosti verkiantį, apkabinti nusiminusį mažylį
- stabtelėti akimirkai prie veidrodžio
- pagauti auksinę žuvelę, kuri išpildytų tris slaptus mano norus
- pasijusti vienai dienai karaliene, kuriai visi lankstytųsi ir pildytų paikas užgaidas
- pasinerti į spalvotą vaikystės pasaulį, leisti išsimaudyti pusnyse, apsimėtyti sniego gniūžtėmis
- pagalvoti per kitas Kalėdas su gyvenimo žmogumi apie trečiąjį stebuklėlį
Pasižadu , nuo Naujųjų tiek mažai, ir kartu tiek daug
Pasižadu, nuo Naujųjų nebebūsiu tokia netikusi pažadukė ir lengvai nesišvaistysiu tuščiais pažaidais, kurie ištirpsta greičiau nei snaigė ant mano lango, o kuo rimčiausiai stengsiuosi įgyvendinti savo tikruosius metų pažadus, kuriuos širdyje daviau sau ir savo artimiesiems
Bandymas Nr. 2 arba mėgstu skalbti
Kaip dabar prisimenu, rašiau pažadus gal 1998 metams. Ak, aš tikra Bridžita Džouns.
Viltis buvo didelė ir šviesi, pati sau atrodžiau tokia ryžtinga. aš pažadu, aš pažadu, pažadu, pažad, paža, paaaaa . Ir kur aš tai girdėjau Na, taip, gėda. Nes pažadai plauti skalbinius laiku, o ne rauginti vonelėje, kol pajuntamas tėviškės laukų aromatas mėšlavežio metu, kažkodėl taip ir liko vien pažadais. Gėda, ką ir besakyti. Murzės titulas gal nėra tas, kuriuo galėčiau didžiuotis.
Žadėjau nebesusitikinėti su mulkiais. Susitikinėjau. Bučiavau ne vieną rupūžę (net ne varliną), driežą, gobliną ir barzdotą trolį, kol pasauliniame vandenyne sužvejojau savo Žuviuką Nemo. Ryškiaspalvį, drąsios širdies, optimistą, patį geriausią draugą pasaulyje. Todėl pažadu nuo šiol nebežvejoti, o auginti mažas žuvytes (va, viena silkutė jau plaukioja pilvuke). Kas, kad akvariumas dar ne nuosavas, bet meilė suteiks tikruosius namus mano žuvelei.
Tikėjau, kad ilgainiui žvelgdama į veidrodį, išvysiu nebe šviesiaplaukę ataugusiomis šaknimis (keista, kodėl tos blondinės dažo plaukų šaknis juodai?), gelbėjimosi ratus ant liemens (o ką, taifūnai dalykas rimtas, maža kas), skersai išilgai išnagrinėtą spuogą vidury kaktos (o gal čia trečioji akis, gal šitaip išspausiu slaptą informaciją apie savo pasiją iš trečio aukšto), tingią mokytis būtybę (mokslas - ne vilkas, į mišką nepabėgs), o efektingą gražuolę svaiginančio aukščio kulniukais, atsainiai mojuojančia vabaliuko rakteliais, su stulbinančia karjera, fantastišku diplomu ir karjera. Cha. Veidrodis sugedo- rodo dar baisiau. Bet jei sudaužysiu jį- tūkstančiai mažų skaudžių šukelių įsmigs į nelaimingųjų širdis ir perduos mano nusivylimus.
Todėl 2006 prisižadu į veidrodį žiūrėti savo mylimo žmogaus akimis. Matyti laimingą, švytintį, nuostabų žmogų ir nesigailėti nė vienos sekundės, kuri jau praėjo kartu, ir ilgėtis būsimo gyvenimo Čia ir Ten.
Ak, tiesa, dar žadėjau būti gera mamai. Nebuvau. Ir mamos seniai nebėra. Nėra kam tesėti pažadų. Ar jį išbraukti? Sugalvojau adaptuoti šį norą kito žmogaus mamai- anytai. Prisižadu nebūti rakštis subinėj, priminti vyrui, kad laikas į svečius pas mamą, išrinkti pačią gražiausią dovaną Kalėdoms, leistis iki galo prijaukinamai. Bingo jau turim dovaną- būsimą anūką/ anūkę, tikrai, juk ji taip myli mažučiukus rausvus kūdikėlius. Cha, jau vienas pažadas beveik įvykdymas, na, bent jau rezervuotas.
Sugalvojau naują pažadą, kurį sugebėsiu ištesėti. Tfu tfu tfu. Gerbiamieji skaitytojai, prašome pasitraukti, nes nenoriu prisiimti pažado atlyginti moralinius nuostolius.
Vieną vienintelį pažadą, nes visi kiti kartojasi metai iš metų, toks raminantis ritualas.
Pažadu stengtis būti žmogum. Su silpnybėmis ir ydomis, su ožiais ir pasipūtusiomis plekšnėmis, ragais ir nagais, gardžiausiais pyragais ir prideginta keptuve. Nes vienintelis tėra vertas tikslas šioj žemėj, kad netektų arti kaip jaučiui, loti kaip šuniui, mokėti už nevertus dalykus kaip asilui ir maivytis kaip beždžionei bei mirti vienišam kaip vilkui, o viską patirti kaip žmogui, kuris tikisi, viliasi, myli ir viską ištveria.
p.s. skalbinių aš daugiau neberauginu- turim automatinę skalbimo mašiną
Moralas: jei negali įvykdyti pažado, keisk priemones arba taktiką
Kaip dabar prisimenu, rašiau pažadus gal 1998 metams. Ak, aš tikra Bridžita Džouns.
Viltis buvo didelė ir šviesi, pati sau atrodžiau tokia ryžtinga. aš pažadu, aš pažadu, pažadu, pažad, paža, paaaaa . Ir kur aš tai girdėjau Na, taip, gėda. Nes pažadai plauti skalbinius laiku, o ne rauginti vonelėje, kol pajuntamas tėviškės laukų aromatas mėšlavežio metu, kažkodėl taip ir liko vien pažadais. Gėda, ką ir besakyti. Murzės titulas gal nėra tas, kuriuo galėčiau didžiuotis.
Žadėjau nebesusitikinėti su mulkiais. Susitikinėjau. Bučiavau ne vieną rupūžę (net ne varliną), driežą, gobliną ir barzdotą trolį, kol pasauliniame vandenyne sužvejojau savo Žuviuką Nemo. Ryškiaspalvį, drąsios širdies, optimistą, patį geriausią draugą pasaulyje. Todėl pažadu nuo šiol nebežvejoti, o auginti mažas žuvytes (va, viena silkutė jau plaukioja pilvuke). Kas, kad akvariumas dar ne nuosavas, bet meilė suteiks tikruosius namus mano žuvelei.
Tikėjau, kad ilgainiui žvelgdama į veidrodį, išvysiu nebe šviesiaplaukę ataugusiomis šaknimis (keista, kodėl tos blondinės dažo plaukų šaknis juodai?), gelbėjimosi ratus ant liemens (o ką, taifūnai dalykas rimtas, maža kas), skersai išilgai išnagrinėtą spuogą vidury kaktos (o gal čia trečioji akis, gal šitaip išspausiu slaptą informaciją apie savo pasiją iš trečio aukšto), tingią mokytis būtybę (mokslas - ne vilkas, į mišką nepabėgs), o efektingą gražuolę svaiginančio aukščio kulniukais, atsainiai mojuojančia vabaliuko rakteliais, su stulbinančia karjera, fantastišku diplomu ir karjera. Cha. Veidrodis sugedo- rodo dar baisiau. Bet jei sudaužysiu jį- tūkstančiai mažų skaudžių šukelių įsmigs į nelaimingųjų širdis ir perduos mano nusivylimus.
Todėl 2006 prisižadu į veidrodį žiūrėti savo mylimo žmogaus akimis. Matyti laimingą, švytintį, nuostabų žmogų ir nesigailėti nė vienos sekundės, kuri jau praėjo kartu, ir ilgėtis būsimo gyvenimo Čia ir Ten.
Ak, tiesa, dar žadėjau būti gera mamai. Nebuvau. Ir mamos seniai nebėra. Nėra kam tesėti pažadų. Ar jį išbraukti? Sugalvojau adaptuoti šį norą kito žmogaus mamai- anytai. Prisižadu nebūti rakštis subinėj, priminti vyrui, kad laikas į svečius pas mamą, išrinkti pačią gražiausią dovaną Kalėdoms, leistis iki galo prijaukinamai. Bingo jau turim dovaną- būsimą anūką/ anūkę, tikrai, juk ji taip myli mažučiukus rausvus kūdikėlius. Cha, jau vienas pažadas beveik įvykdymas, na, bent jau rezervuotas.
Sugalvojau naują pažadą, kurį sugebėsiu ištesėti. Tfu tfu tfu. Gerbiamieji skaitytojai, prašome pasitraukti, nes nenoriu prisiimti pažado atlyginti moralinius nuostolius.
Vieną vienintelį pažadą, nes visi kiti kartojasi metai iš metų, toks raminantis ritualas.
Pažadu stengtis būti žmogum. Su silpnybėmis ir ydomis, su ožiais ir pasipūtusiomis plekšnėmis, ragais ir nagais, gardžiausiais pyragais ir prideginta keptuve. Nes vienintelis tėra vertas tikslas šioj žemėj, kad netektų arti kaip jaučiui, loti kaip šuniui, mokėti už nevertus dalykus kaip asilui ir maivytis kaip beždžionei bei mirti vienišam kaip vilkui, o viską patirti kaip žmogui, kuris tikisi, viliasi, myli ir viską ištveria.
p.s. skalbinių aš daugiau neberauginu- turim automatinę skalbimo mašiną
Moralas: jei negali įvykdyti pažado, keisk priemones arba taktiką
nu fainiai parasei
Busta labai grazus pazadai 
labai grazus pazadai
Pasizadu kiekvienais metais pries Naujus, kad daugiau jokiu tusciu pazadu, bet ir vel pasizadu:
*BUSIU ATIDESNĖ SAVO VAIKUI(jei tik atrasiu laiko po darbo)
*MESIU RŪKYT, (na bent jau rūkysiu mažiau)
*MYLĖSIU SAVE LABIAU (iki sekančio kilogramo ant šlaunų)
*MYLĖSIU SAVO VYRA VISA ŠIRDIM (jei ir jis mane mylės)
*PASITIKĖSIU SAVO JĖGOMIS DARBE (iki pirmos nesėkmės)
*DŽIAUGSIUOS GYVENIMU (kol vėl prisiminsiu kiek skausmo patyriau)
*TIKIUOSI KAD PASIŽADĖJIMUS ĮVYKDYSIU(iki skliaustelių...)
*BUSIU ATIDESNĖ SAVO VAIKUI(jei tik atrasiu laiko po darbo)
*MESIU RŪKYT, (na bent jau rūkysiu mažiau)
*MYLĖSIU SAVE LABIAU (iki sekančio kilogramo ant šlaunų)
*MYLĖSIU SAVO VYRA VISA ŠIRDIM (jei ir jis mane mylės)
*PASITIKĖSIU SAVO JĖGOMIS DARBE (iki pirmos nesėkmės)
*DŽIAUGSIUOS GYVENIMU (kol vėl prisiminsiu kiek skausmo patyriau)
*TIKIUOSI KAD PASIŽADĖJIMUS ĮVYKDYSIU(iki skliaustelių...)
Pažadai... Lyg niekada nieko konkretaus sau neužsibrėžiu, bet, matyt, jie visuomet yra - sąmoningai ar nelabai įsiterpę tarp mano pilkųjų ląstelių. Deja, ne tik pats žmogus valdo savo gyvenimą - planai žlunga, pažadai ištirpsta, kuomet likimas sugalvoja įkišti savo trigrąšį. Ir gal todėl būna nežmoniškai skaudu ir sunku, nes suvoki, kad planuok neplanavęs, svajok nesvajojęs, žadėk nežadėjęs, žmogeli, bet esi bejėgis prieš tuos likimo pasimosikavimus beisbolo lazda.
Šiais metais nieko nebežadu ir nebeplanuoju (Dieve, kokia aš melagė!). Turiu tik tokį "mažą" norą, kurio įvykdymas, deja (o gal ačiū Dievui?), priklausys tik nuo manęs. Ką gi - tebunie tai pažadas...
Pažadu sustiprėti. Dūšia, kūnu, visa savo esybe. Noriu tapti tuo pozityviai mąstančiu žmogumi, kuriuo buvau iki šių metų balandžio pirmosios.
Pažadu nebeverkti vien dėl to, kad kažkas pasiūlė man nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Pažadu gyventi taikoje su likimu, kad daugiau vienas kitam nebekrėstumėm "išdaigų".
Pažadu, kad ir kas beatsitiktų, matyti giedrą dangų, jame besišypsančią saulę, o gal net ir vaivorykštę (juk kažkas pažadėjo, kad po lietaus ji atsiranda...). Pažadu visa tai parodyti kitiems, o ypač dukrai.
Pažadu nebesitikėti, kad viskas - absoliučiai viskas - ko trokštu, taip ims ir išsipildys. Tačiau pažadu, kad suteiksiu savo troškimams - ir skaudančiai širdžiai - bent mažytį šansą...
Šiais metais nieko nebežadu ir nebeplanuoju (Dieve, kokia aš melagė!). Turiu tik tokį "mažą" norą, kurio įvykdymas, deja (o gal ačiū Dievui?), priklausys tik nuo manęs. Ką gi - tebunie tai pažadas...
Pažadu sustiprėti. Dūšia, kūnu, visa savo esybe. Noriu tapti tuo pozityviai mąstančiu žmogumi, kuriuo buvau iki šių metų balandžio pirmosios.
Pažadu nebeverkti vien dėl to, kad kažkas pasiūlė man nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Pažadu gyventi taikoje su likimu, kad daugiau vienas kitam nebekrėstumėm "išdaigų".
Pažadu, kad ir kas beatsitiktų, matyti giedrą dangų, jame besišypsančią saulę, o gal net ir vaivorykštę (juk kažkas pažadėjo, kad po lietaus ji atsiranda...). Pažadu visa tai parodyti kitiems, o ypač dukrai.
Pažadu nebesitikėti, kad viskas - absoliučiai viskas - ko trokštu, taip ims ir išsipildys. Tačiau pažadu, kad suteiksiu savo troškimams - ir skaudančiai širdžiai - bent mažytį šansą...
