Mes savo dukrai krikštatėviais išsirinkom žmones, kuriems nebijotumėm patikėt savo vaiko nelaimės atveju. Žinot, sakoma, krikštatėvių pareiga pasirūpint vaikeliu, jei jo tėvams kas nutiktų.. Nors teisiškai pirmenybė teikiama giminaičiams, mano nuomone, krikštatėviai turi būt pavizdys vaikui gyvenime, patikimi, mokantys išklausyt, patart. Tai, ar jie vedę, vieniši, ar išsiskyrę man reikšmės neturi. Taip kad, nežiūrėk draugės, o žiūrėk savo vaiko poreikių

Kam toks krikšto tėtis, jei pakrikštys iš pareigos ir pasiplaus?
Mano brangiausiojo giminė vis stebisi, kaip čia mes jo sesers nepaėmėm krikštamote, o mane siaubas vien nuo tos minties apima - ji mums net paskambinus niekad nėra pati, niekada sutikta nepaklausė, kaip mūsų dukra, o ir mane bei savo brolį apš* už nieką, ir mes ją turim kviest savo vaiko krikšttyt

?