Nu joooo....mamytės paskaičiau ką čia rašinėjat....nugi baisu....
Nesakau, kad mano sūnus angelas...bet iki mūšimų, kandžiojimosi, spardymosi ir kt dalykų nedaleisdavau (nelietuviškas žodis

)
Nu aš nesuprantu...rašot...vaikas trenkė, įkando...ką daryti??? Nu kaip tai ką...sakyti NE ir tikrai tą turėti omeny...Ta prasme jei jus sakysite NE bet jūsų veide bus šypsena...vaikas supras tai kaip žaidimą...arba jei sakysite NE, bet leisitės vėl toliau mušamos.....kur prasmė???
Nenorit vaiko mušt? Pagirtina...tai taikykit "Time out" - pertraukėlė...galit dar pavadinti apmąstymų kampas, kėdė, kilimas....Suraskit namuose vietą kur vaikas negalėtų susižalot isterikos metu...ir jam pradėjus taip elgtis....nuvedat ten ir paliekat (tiek minučių kiek vaikui metų, pvz 3m - 3 min)...iškart išeinat neaiškinusios vaikui pamokslo, tik pasakiusios kad pasėdės čia kol nusiramins....ateinat (pačios ramios) po tam tikro laiko ir sakot, kad norit atsiprašymo už jo elgesį...neatsiprašo...paliekat vėl tam pačiam laikui...atsiprašo...viską pamirštat (neprikaišiojat) iki kito karto...
Nesuvaldomam elgesiui yra ŠALTAS DUŠAS ...taip taip ŠALTAS DUŠAS .... jei matot kad vaikui niekas nepadeda...jei jis žaloja pats save (daužo galvą ar pan.) pakeliat savo angelą ir su visais rūbais į duša (pastatot į vonią)...paleidžiat pakankamai šaltą vandens srovę...su dušu ant galvos....po 2-3 sekundžių...vaikiukas turėtų nurimt....išimat angelėlį iš dušo, periangiat...ir vėl gi pamirštat iki kito karto...kurio nelabai jau turėtų būti (dažniausiai užtenka vieno)...na gal dar vieno prireiks...dažnai vaikai sugalvoja patikrint
Čia psichologų išrastas isterikų vaistas ta prasme ne mano sugalvotas...o veiksmingumą galiu garantuot 99,99 % (išbandžiau vieną kartą)
O viešose vietose taikau ignoravimą...maniškis labai mėgo rytinį ir vakarinį zirzimus (į ir iš darželio)...nuo momento kol išeidavom iš namų...jam vis kažkas būdavo negerai...zyzdavo ir vekšliandavo iki pat darželio...ir po to atvirkščiai...
Bandžiau...gražiuoju...piktuoju...net pati zyziau taip kaip jis zyzdavo (praeiviai turbūt galvojo kad aš

)...kol galų gale atradau ignoravimo palaimą...ir dar geriau, kad nesierzint pačiai kol jį ignoruodavau...klausydavaus muzikos per ausines...ir taip jo net negirdėdavau...kai pamatydavau, kad jis nustojo...pašnekėdavom ir vėl būdavom geri draugai
Rezultatas toks...kad metus nesuvaldomi zyzimai baigėsi vos po 2-3 sav ignoravimo
Dabar kovojam su atsikalbinėjimu.... lauke vėl ignoravimas...namuose išsiunčiu apmąstyti savo elgesio...jau matau rezultatus
Pabaigai norėčiau pasakyti...nebijokit kad jūsų vaikai nuliūstų...pyktų...verktų...jei jiems to neleisite...paauglystėj jums nepavydžiu...
Mes tėvai jiems turim parodyti kaip elgtis kai mes pykstam...kaip su tuo susitvarkyti...ne šaukti, ne klykti, ne galvą daužyti...o tiesiog skirti laiko nusiraminimui...toks turėtų būti mūsų tikslas....
Beja...niekas nepadės jei jūs rėkdamos ant vaiko prašysite jo nusiraminti...skirkite laiko sau nusiraminimui...o ta da jau eikit prie vaiko.... RAMIOS....bet TVIRTOS ir RYŽTINGOS....
Sėkmės