Į Australiją ir atgal - Kelionių fotoreportažai

Robinzonas

Senbuvis

Robinzonas

Senbuvis

2010-04-10 10:40

10 balandžio 2010 - 10:40

Žiūriu į gaublį ir sunku patikėti, kad kažkur tokai nuo mūsų, yra pietinis žemės rutulio pusrutulis, kuriame žmonės mūsų atžvilgiu vaikšto aukštyn kojomis, kai pas mus žiema, pas juos – vasara, kai pas mus diena, pas juos – naktis, jei pas mus šilčiausia pietuose, pas juos šilčiausia šiaurėje, o mašinos važinėja išimtinai priešpriešine eismo juosta...
Gal dar, kad tai – valstybė, užimanti visą atskirą žemyną. Kas geriau pasiskaitęs, žino, kad Australija padalinta į šešias valstijas, yra visai netoli Antarktidos ir joje gyvena galybė kengūrų bei koalų, yra ančiasnapių, stručių ir dar kitokių gyvių... Žemėlapyje ją galima nesunkiai surasti ir įsitikinti – tokia yra. Apsilankius, tapo akivaizdu, kad visa tai – tiesa, tiesa, beje, ir tai, kad Lietuvoje gulbės baltos, o Australijoje – juodos, kad kengūras, deja, pamatysite dažniau nužudytas automobilių negu linksmai šuoliuojančias pievomis, koalos miegos susisukusios eukaliptų viršūnėse ir labai retai parodys gyvybės ženklus, o medžiuose vietoje varnų tupės baltos papūgos... Ten rytas ateina 9 valandomis anksčiau negu Lietuvoje ir galima sakyti, kad gyvenimas mus truputį lenkia. Mano tikslas nėra perteikti Australijos gamtos grožio arba įrodinėti, kad ten – rojaus kampelis žemėje – kiekvienas tai gali nuspręsti tik apsilankęs pats.
Aš norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais su tais, kurie mėgsta keliauti ir dar tik ketina aplankyti naujas šalis, planuoja būsimas keliones ir įsivaizduoja, kad Australija jiems nepasiekiama dėl neišpasakytai didelių kainų. Taip buvo visai neseniai. Tačiau reikia pasinaudoti proga – krizė įnešė savo korekcijų ir į aviacijos marketingą. Tvirtinu, kad kelionė į Australiją tikrai nebūtinai turi būti super brangi, - galima nuvykti ne brangiau, negu tautiečiai išleidžia trijų - keturių žv. viešbučiuouose Turkijoje arba Egipte. Kelionės į vakarų Europos šalis kainuoja tikrai žymiai brangiau. Turiu galvoje savarankišką keliavimą (maršrutai, viešbučiai, keliavimas šalies viduje, maitinimasis ir pan).
Nežinia, ar paskatintas objektyvių žinių trūkumo, ar vedamas pažinimo, tiesiog nesugebėjau atsispirti vienos kelionių kompanijos pasiūlymui nukeliauti į paslaptingąją šalį už du su puse tūkstančio litų. Tiems, kas nemėgsta daug valandų praleisti lėktuve, galiu pasakyti, kad viską susumavus skrydis trunka vieną parą į vieną pusę, ir maždaug tiek pat atgal. Jei jūs jau apsisprendėte nežudyti valandų Turkijos arba Egipto AI viešbučiuose ir tvirtai ketinate praplėsti savo kelionių geografiją, pradėkite ieškoti bilietų, kurie galėtų leisti pasiekti Australiją. Kur? Viena Lietuvos kelionių agentūrų lėktuvų bilietus siūlo už akiplėšiškai mažą kainą – 2,5 tūkstančio litų tikrai neatrodo labai didelė suma tokiai kelionei. Jeigu nuspręsite, kad jūsų kelionę organizuos kokia nors kelionių agentūra, kelionė atsieis šiek tiek brangiau (maždaug dvigubai), bet neturėsite papildomo galvos skausmo (o gal neteksite kelionės planavimo malonumo). Tačiau pagrindinis tikslas – Australija. Niekada neteko skristi Lietuvos agentūrų lėktuvais į kitus kontinentus ir negaliu komentuoti jų aptarnavimo kokybės, tačiau šios kelionės metu teko pasinaudoti agentūros siūlomais skrydžiais „Turkish airlines“ ir „Qantas“ oro linijų bendrovėmis ir tikrai neturiu blogų žodžių nei apie vieną iš jų. Jūsų ten neapgaus. Tiesa, iki Stambulo turėsite nusigauti savarankiškai, man toks „malonumas“ kainavo 632 Lt. todėl galutinė skrydžio kaina išėjo 3200 Lt.. Daug tai ar mažai? Mano nuomone, kelionė į kitą žemės rutulio pusę pigiau kainuoti nelabai ir galėtų. Dabar teko matyti pasiūlymą nuo Vilniaus iki Sidnėjaus per Bankoką už 2700 Lt. Kitas geras variantas yra jeigu gautumėte pigius bilietus iki Singapūro – mačiau iš ten bilietus į Darviną už 100 eurų su „Tigers airines“, iš Honkongo galima t.p. skristi į Darviną arba Pertą su pigiomis oro bendrovėmis „Tigers“ arba „Virgin blue“, su „AirAsia“ už 150 eurų galima nuskristi iš Kuala Lumpūro į Gold Kost-ą. Tai variantai kaip nebrangiai pasiekti Australiją, tačiau kitas klausimas ar jūs tikrai pasiryžę dvi paras praleisti lėktuve? Aš žiauriai nemėgstu skraidymo, esu didesnis už statistinį gyventoją ir apsispręsti buvo labai sunku. Gal šalta lietuviška žiema, gal gera bilieto kaina, o gal šiaip – nugalėjo smalsumas ir įsigijau bilietus Vilnius – Stambulas – Honkongas – Sidnėjus, ir – Melburnas – Singapūras – Stambulas – Vilnius. Australijoje lėktuvų bilietai nebrangūs, už 80 AUD teko skristi nuo Sidnėjaus iki Brisbano, o Brisbane išsinuomojome automobilį, kuriuo vėliau ir nuvykome į Melburną. Prieš skrydžius ir po skrydžių viešbučius rezervavome internetu, o keliaujant automobiliu naudojomės šalikelės motelių tinklu. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų kelionė tikrai nebuvo pats pigiausias variantas, kadangi mes skridome su kelių dienų pertraukomis tarpiniuose oro uostuose, nuskridę keliavome po šalį, o nesėdėjome vienoje vietoje. Australija – graži ir labai spalvinga šalis, dangus ten visada mėlynas, nors kartais ir su debesimis, bet mėlynas, oras švelnus, grynas, nors ir karšta, tačiau nėra tokios didelės drėgmės kaip Turkijoje arba Tailande. Keliai geri, eismas sutvarkytas nepriekaištingai, žmonės labai malonūs ir šilti, visi šypsosi, visada parodys kelią ir paaiškins ko klausi, atsiprašys jei praeidamas netyčia jį užkabini, susitikę nuošalesnėse vietose, parkuose, visi šypsosi ir sveikinasi. Tokie santykiai labai malonūs, ten jautiesi visiškai ramiai ir saugiai. Visur tvarkingai grąžą atiduoda iki paskutinio cento ir galima jos net neperskaičiuoti ir netikrinti sąskaitos – tai labai malonu, tai leidžia atsipalaiduoti, tai yra sudedamoji poilsio dalis. Po Australiją galima keliauti išsinuomotu mikroautobusiuku, kuriame įrengtos miegamos vietos, stalas, yra būtina įranga keliavimui 140 – 180 AUD (300 – 400 Lt), o nakvoti kempinguose arba palapinėse – visos šios paslaugos ten organizuotos nepriekaištingai, galima iš Lietuvos nusivežti palapinę ir išsinuomoti ekonomišką automobilį - kainuos santykinai nebrangiai ir leis jums priartėti prie laukinės gamtos dar arčiau. Kempinguose jūs galėsite naudotis švarutėliais dušais ir tualetais, įrengtomis puikiomis barbekiu ir išvengsite brangesnių viešbučių arba motelių. Galima išsinuomoti ir kemperį, bus patogu, tačiau tai jau nebus pigu. Galima gyventi bekpekerių bendrabučiuose ir nakvynė tikrai jūsų nenuskurdins, o, kita vertus, dar galėsite laisvai pabendrauti su tokiais pačiais keliautojais kaip jūs patys. Mes pasirinkome gyvenimą viešbučiuose ir moteliuose – jų ten daug ir jie visai neblogi, visur prie kelių galima rasti pasaulinių motelių tinklų „Comfort inn“,„Motor inn“ arba „Best Western“, kurie kainuoja nuo 70 iki 120 AUD (150 – 270 Lt),- visuose yra šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, kava, arbata, pienas. Jie šiek tiek brangesni, tačiau aš niekada nesutiksiu su tais, kurie tvirtina, kad viešbučio kokybė jiems nesvarbi, esą ten grįžtama tik permiegoti ir neturi reikšmės kas dedasi aplinkui. Man viešbutis – tai ne tik vieta nakvynei, o, nors ir laikina, tačiau privati erdvė, kurioje noriu jaustis jaukiai ir patogiai, aš negaliu miegoti viename kambaryje su 5 nepažįstamais žmonėmis – man tikrai svarbi tvarka ir estetinis vaizdas – prabangos nereikia bet, žinoma, nesinorėtų, kad tai būtų labai brangu. Pakelėse matosi ir B&B, gal taip pat neblogai, bet mes nesinaudojome. Dar reikėtų pridurti, kad keliavimas traukiniais arba autobusais Australijoje mažai tikėtinas, visuomeninis transportas ten nėra populiarus. Žinoma, manau, kad iš vieno miestelio į kitą galima nusigauti kokiu nors autobusiuku, tačiau į nacionalinius parkus jie tikrai nevažiuoja, o jei ir pavyktų kaip nors susiorganizuoti, tas kainuotų labai brangiai, tuo tarpu išsinuomoti arba net nusipirkti padėvėtą automobilį galima nesunkiai. Tranzuotojų taip pat neteko matyti pakelėse, visi australai turi nuosavus automobilius. Sprendžiant iš jų paslaugumo ir geranoriškumo, manau, kad jei tranzuotumėte jus tikrai kas nors pavėžėtų, bet, ko gero, žiūrėtų kaip į negrą Vilniaus troleibuse.
Jeigu jūs trokštate išvysti istorinių architektūros stebuklų, prisiliesti prie žmonijos istorijos – Australija jums netiks, jos civilizacija skaičiuoja dar tik trečią gyvavimo amžių, geriau apsistokite prie Graikijos, Italijos arba Prancūzijos... Iš esmės, Australija – tai ta pati vakarų Europa su savo didelėmis parduotuvėmis, supermarketais, išpardavimais, reklamomis ir net mums įprastomis elgesio normomis. Architektūra ten tipinė modernioji, kurios galima pamatyti išsivysčiusiose šalyse bet kurioje pasaulio vietoje – pagrinde, miesto centre esanti ofisų dangoraižių sankaupa (CBD), nuo kurios tolstant, miestas virsta nesibaigiančia vieno aukšto namukų, išdėstytų taisyklingomis eilėmis, jūra. Yra ir labai įdomių moderniosios architektūros kūrinių, bet vargu ar vien dėl to vertėtų trenktis į kitą žemės rutulio pusę... Žmonės ir kultūra? Nemanau, kad vidutinis statistinis australas labai skirtųsi nuo vidutinio statistinio europiečio arba amerikiečio. Nebent aborigenai. Deja, deja, - aborigenai dėl vienokių ar kitokių priežasčių savo civilizacijos taip ir nesukūrė, o atvežtoji civilizacija jiems pasirodė ne prie širdies, todėl šiandien juos galima pamatyti ne kaip tautą, o kaip atskirus purvinus prasigėrusius individus, gyvenančius išimtinai iš gausių valstybės skirtų pašalpų ir laiką leidžiančius susibūrus grupelėmis netoliese alkoholio parduotuvių. Tai didesniuose miestuose, provincijoje gal ir yra tvarkingai gyvenančių, tačiau keliaujant į akis jie nekrito. Teko girdėti, kad yra ir gabių, išsilavinusių aborigenų, kurie užima net valstybinius postus, bet jų – vienetai. Senąją aborigenų kultūrą dabar atspindi tik parduodami abejotinos vertės suvenyrai, piešiniai, dūdos ir bumerangai.
Žinoma, jei pageidautumėte, kiekviena turistinė agentūra jums greitai suorganizuotų galimybę pamatyti „tikrą“ aborigenų buitį ar „autentiškus“ aborigenų nacionalinius šokius, bet tai jau vadinasi turizmo verslu. Kita šio verslo dalis, traukianti žmones į kitą pasaulio kraštą yra galimybė pamatyti Didįjį Barjerinį rifą. Tas rifas tikrai yra prie Australijos krantų, jis taip pat tikrai yra milžiniškas, apie 2,5 tūkst. km2, sudarytas iš 900 salelių ir 3000 savarankiškų rifų, užima apie 350 tūkst kv. km, apsaugo žemyną nuo vandens stichijos, bet aš nelabai suvokiu kaip jį galima pamatyti iš laivuko – jis tęsiasi kelis šimtus kilometrų ir nardydami jūs pamatysite tik labai mažą jo lopinėlį. Lygiai tokius pačius koralinius rifus jūs galite pamatyti Turkijoje, Egipte, ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje, o Didysis Barjerinis rifas, manau, gerai atrodytų tik kosminėje žemės rutulio nuotraukoje,- dėl to trenktis į Australiją tikrai neverta.

Kitas reikalas, jeigu jūs norite pasidraskyti su galingu džipu po neaprėpiamas pusdykumes, arba pasivažinėti po smėlynus ar net pamėginti galynėtis su stichija laukinėje gamtoje, kur 40 laipsnių karštis be pavėsio ir per 500 km. nesutiksi gyvo žmogaus. Jeigu jums trūksta adrenalino ir norite pamėginti išgyventi ekstremaliomis sąlygomis pasitikėdami tik savo ir džipo jėgomis – Australija tam gera vieta, turint galvoje, kad kasmet vienas - kitas toks mėgėjas ten pasilieka amžiams. Jums būtina aplankyti Australiją, jeigu jūs mėgstate natūralią gamtą, peizažus, įvairiausius vandenyno krantus, egzotišką gyvūniją ir viską, ką sukuria gamta.
Abejojantiems, tiems, kurie nori pamatyti tai, ko dar nėra regėję, galiu paliudyti – šis skrydis jums atsipirks. Australija – tai fantastiško grožio natūralus draustinis, kuriame vieno valstybės saugomo nacionalinio parko ribos jungiasi su kito. Unikali gyvūnija –nėra plėšrūnų ir laukinėje gamtoje išsilaikė rūšys, kurias kitose pasaulio vietose natūralios atrankos metu sunaikino plėšrūnai. Australijoje civilizuotai organizuotas keliavimas tokiais parkais, galima vaikščioti pėsti, galima važiuoti dviračiais, tam yra padarytos specialios trasos, tačiau didžioji dauguma keliautojų keliauja lengvaisiais automobiliais. Niekada negali žinoti ką netrukus pamatysi.
Įėjimas į tokius parkus nemokamas, o įvažiavimas automobiliu jau gali kainuoti kokius 10 AUD (22 Lt). Trumpus bukletus ar parkų žemėlapius su informacija nemokamai galima gauti beveik visur esančiuose info centruose, ten galima ir pasirinkti įvairių reklaminių brošiūrų – viskas nemokama ir gražiai sutvarkyta. Kadangi žemynas milžiniškas (pagal plotą panašus į š. Ameriką), gamtos įvairovė taip pat priklauso nuo vietovės, kurią jūs pasirinksite savo kelionei - ir viską jūs matysite, jausite ir gausite milžiniškais kiekiais. Neturėkite iliuzijų, kad vienos kelionės metu galima apkeliauti visą Australiją ir pamatyti viską, kas ten yra,- nebent jūs turite begales laiko ir neskaičiuojate pinigų. Kiek apkeliauti ir kiek bei ko pamatyti yra labai individualu, kiekvienas tai turi pasirinkti pats. Čia kaip ir maisto valgymas – vieni prisikemša už abiejų žandų ir sugeba suvalgyti per trumpą laiką didelį maisto kiekį, kiti – lėtai ir neskubėdami valgo mažais kąsneliais, stengdamiesi pajusti kuo didesnį malonumą ir jiems visai nesvarbu kiek maisto suvalgys, svarbus pats malonumą teikiantis procesas... Mes keliavome tokiu ritmu, koks mums buvo patogus ir malonus, ir aš esu įsitikinęs, kad geriau pamatyti ne viską, o, jei patiko, sugrįžti dar kartą, negu lakstyti kaip akis išdegus iki pradėsi nieko nebejausti, nesuvokti ir nepastebėti. Ir nesijaučiu nuskriaustas jei keliauju maršrutais, kuriais keliauja daug kitų žmonių – man tai nauja ir visiškai nekreipiu dėmesio, kad šiuos takus pramynė tūkstančiai žmonių keliavusių prieš mane.

Papildyta:
Kažkodėl dingo nuotraukos. Jei pavyks suremontuoti, dar bus tęsinys.

tadeusas

Naujokas

tadeusas

Naujokas

2010-04-10 17:15

10 balandžio 2010 - 17:15

Ispudinga izanga. Laukiame nuotrauku.

QUOTE(Robinzonas @ 2010 04 10, 10:40)

Robinzonas

Senbuvis

Robinzonas

Senbuvis

2010-04-11 16:22

11 balandžio 2010 - 16:22

Viskas darosi panašu į tai, kad iš fotoreportažo liks tik reportažas. tačiau tai - ne esmė. Kelionė vyko taip.
Išskridome Iš Vilniaus oro uosto ir per Rygą pasiekėme Stambulą ne daugiau kaip per penkias valandas. Galima buvo kelionę tęsti tą pačią dieną, o galima buvo kelias dienas paskirti susipažinimui su miestu, mes pasirinkome antrąjį variantą. Jūs nežinote ką veikti Stambule? Reikia važiuoti į užsisakytą viešbutį ir sutaupyti kokias dvi valandas, kurias skirtumėte, jei nebūtumėte viešbučio užsisakę internetu. Jeigu jūs neužsisakėte viešbučio, galite išsikeisti šiek tiek pinigėlių, nusipirkti žetonų viešam transportui, įšokti į metro ir nuvažiuoti iki jums patinkančio rajono. Ką jūs renkatės? Galima F-1, galima pigų viešbutį, galima bekpekerių bendrabutį, gal galima ir kitaip – tai būtų ekonominis variantas. Mes internetu užsisakėme nebrangų viešbutėlį senamiestyje ir dėl to galvos daugiau nesukome. Ipek Palas Hotel senamiesčio centre, jeigu nekreipti dėmesio į pavogtus pinigus iš numerio seifo, bei mažesnę lovą nei buvo žadėta, - gyvent galima, viskas savo vietose ir pakankamai tvarkinga. Per pusryčius iš viešbučio restorano galite į valias grožėtis Bosforo sąsiauriu nemokamai. STAMBULAS – tai miestas, kuris turi savo veidą, jo niekada nesupainiosi su jokiu kitu miestu, kaip Paryžius, Amsterdamas arba Venecija. Žinoma, kultūrų maišalynė, begalės stilių ir tautybių, tūkstantmetė istorija negali palikti abejingų – kai nuėjęs į mečetę pamatai šventą trejybę arba palei Bosforą stūksančius tipiškus prancūziško stiliaus Dolmbachče rūmus, kartais norisi įsižnybti (ar nemiegi).
Stambule, kaip jokiame kitame mieste puikiai galima pajusti kaip praeitis susipynusi su dabartimi ir ne tik statiniuose ar religijose,- čia galima sutikti turkę susivyniojusią į skaras nuo galvos iki kojų, o greta žingsniuojančią jos tautietę su aptemptais džinsais ir palaidais plaukais – viskas šalia.
Centras, senamiestis Sultanachmetas su savo istorijos deimantais, uostas, Sultono rūmai, rožių sodas su Islamo muziejumi, kelionė laivuku po Bosforą, Istiklial su savo europietiškais pastatais, tuneliu ir tramvajumi į Taksimą,
Galatos bokštas ir tiltas, Grand Bazar, – visa tai nuostabu, bet pasitraukus toliau nuo centro – Aksaray, tipiškas naujas rajonas – purvinas, pilkas, šiukšlinas, gatvėse greito maisto užeigėlės ir kioskai, mažos parduotuvėlės ir įvairios dirbtuvėlės jau priverčia nusileisti ant žemės. Ten ne rojus.
Mes miestą apvažiavome autobusu „Hop on hop of“, tačiau per visą kelionę taip ir nepamatėme vietos, kurioje norėtųsi išlipti, todėl, apsukę nemažą ratą, grįžome į centrą. Miesto gynybinė siena amžių pradžioje, tikrai buvo labai įspūdingas gynybos kompleksas su vandens kanalu, dviguba siena, sargybos bokštais, miestą saugojęs 1000 metų, bet dabar tai tiesiog restauruotos sienos atkarpa su vartais, - griuvėsiai sutvarkyti, bet labai įspūdingai kažkodėl neatrodo.
Taksim – naujasis senamiestis, aplink aikštę daugiau ar mažiau patvarkyta, gražiai sutvarkyta aplink Galatos bokštą, o einant gilyn prasideda apleistos gatvelės su purvinomis mažomis parduotuvėlėmis ir retais praeiviais.
Tikrai nesu snobas,- gal ne sezono metas, gal pakeleivingumo nuotaika sudarė įspūdį tarsi tai būtų gana pilkas miestas. Jis gražus, įdomus, sukėlė daug įvairiausių emocijų, jis man patiko, tačiau nesužavėjo. Galbūt, Stambulas jau po truputį tampa europietišku miestu su tipinėmis vietomis, „kurias būtina aplankyti“, o gal man, tiesiog, neužteko laiko jį išsamiau pažinti. Viskas labai brangu, ypatingai visuomeninio maitinimo įmonėse. Turkai jau nebesidera, bent jau dėl maisto ir suvenyrų kainų, kitko gatvėse lyg ir neteko pirkti.
Turkų ir Osmanų patiekalų sutiksi kiekviename restoranėlyje ar užkandinėje, tačiau viskam paragauti reikėtų skirti daug laiko, labai susižavėjome ant griliaus kepta žuvimi ir net įvairesnių kebabų nespėjome paragauti, nekalbant apie įmantresnius valgius, patiko airanas (ten populiarus rauginto pieno produktas) ir šviežiai spaustos granatų sultys. Gatvėse visur kepa kaštonus, mažose parduotuvėlėse begalės saldumynų, bet jie visi pernelyg saldūs – tik mėgėjams. Sekdamas geriausiomis forumų ir keliautojų tradicijomis, turėčiau aikčioti kaip ten gražu ir kokie nuostabūs žmonės turkai. Turkijoje buvau jau nebe pirmą kartą, teko pabuvoti Kemere, Antalijoje, dabar Stambule ir tikrai negalėčiau pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, kad turkai buvo nuostabiausi žmonės, kuriuos teko sutikti gyvenime. Žinoma, jų yra labai daug ir įvairių, tačiau atvykėlių kelyje pasitaiko tam tikra žmonių kategorija, ir, manau, kad tai tikrai nėra tautos žiedas, tačiau man jie pasirodė pikti ir labai sukti, kažkodėl stebint turkus atmintyje dažnai iškildavo paveikslai apie janyčarus iš kažkada skaitytos knygos „Egero žvaigždės“. Kažkokie jie netikri, nenuoširdūs, jų šypsenos nemalonios. Nėra to rytietiškos prekybos žavesio, kurio tikėtasi, jie visiškai nesidera, atrodo, kad jie net nesuinteresuoti parduoti savo prekių, jie kviečia užeiti į savo restoraną, bet tame pakvietime nėra nuoširdumo – greičiau neslepiamas noras pasipelnyti ar net apgauti. Nėra ir malonumo kai jie tave kviečia ar mėgina įsiūlyti savo prekes – viskas praskiesta melu ir nenuoširdumu, visur mėgina įpiršti prastą prekę už nerealią kainą ir daro tai naiviai ir piktai. Jie viešbutyje nesigėdins šypsotis ir klausti kaip laikaisi apkraustę tavo kambario seifą ir nugvelbę vieną kitą šimtinę, jie visiškai abejingai įrašys į sąskaitą keturis puodelius arbatos vietoj dviejų ir įtikinės, kad tu išgėrei keturis, turkas paprašys cigaretės, o ją gavęs pasisiūlys nuvalyti batus ir už tai nepasigėdins užsiprašyti 80 litų, arba net porą kartų maloniai bendraujantys vaikinai pasidomi Lietuva, šiek tiek papasakoja apie Stambulą, akcentuoja, kad nesiekia jokios naudos, tiesiog norintys pabendrauti, vėliau lyg tarp kitko užsimena, kad turi kilimų parduotuvėlę, pokalbio metu vis aktyviau, o galiausia net įkyriai ima kviesti į „savo kilimų parduotuvę išgerti turkiškos arbatos“ ir „tik pasižvalgyti“. Jie gali visai mechaniškai kiekvienam praeinančiam turistui numesti klausimą „iš kur atvykote“, o paskui atvirai pademonstruoti, kad jam visiškai nusišvilpt iš kur jūs esate – lygiai taip pat primityviai kurortuose jie žeria „komplimentus“ poilsiaujančioms moterims, o šios dėl to paskui svaigsta apie turkų galantiškumą. Žinoma, kad man buvo labai nemalonu visa tai matant gaišti savo atostogų laiką, net jei tai užėmė tik 10 minučių. Tačiau, šiaip, gatvėje žmonės paslaugūs, visada mielai parodo kelią, atsako jei ko klausi ne turkiškai. Kainos : Sofijos soboras 20 (36 Lt), Cisternos 10 TLY (18 Lt), Topkapi rūmai 24 (43 Lt) TLY, gėrimai – 2 – 5 TLY (3.5 – 9 Lt), laivukas po Bosforą 10 TLY (18 Lt), vanduo 1 TLY (1.8 Lt), tualetas 1 TLY, miesto transportas (tramvajus, metro, autobusas) 1,5 TLY (2.7 Lt), alus „Efes“ parduotuvėje 3,5 TLY (6.3 Lt), kavinėse arba restoranuose 5 – 9 TLY 9 – 15 Lt) už didelį stiklą, maistas gatvėje – kebabas su airanu arba kepta žuvis su airanu – 4 – 6 TLY (7 – 10 Lt), restorane pietūs su alumi ir vynu kainuoja apie 60 TLY (100 Lt) dviems, viešbutis – 45 Eu (155 Lt) parai.

Lauragana

Senbuvis

Lauragana

Senbuvis

2010-04-12 08:46

12 balandžio 2010 - 08:46

Labai įdomu ir išsamu, norėčiau tęsinio. Kas atsitiko su nuotraukomis?

Storm

Senbuvis

Storm

Senbuvis

2010-04-12 19:55

12 balandžio 2010 - 19:55

Pagaliau. Pagaliau tikras pasakojimas. Tikras be saldybių. Nežinau ar yra lietuviškas išsireiškimas panašus į rusišką - ja baldžiu. Žemai lenkiu savo žilą galvą.
P.S.Jūs žurnalistas?

ASN

Ištikimas dalyvis

ASN

Ištikimas dalyvis

2010-04-12 23:27

12 balandžio 2010 - 23:27

Labai sudominai siuo pasakojimu.Gal bent kiek nuotrauku ikelk,kad galetumem susidaryti sioki toki vaizda

Robinzonas

Senbuvis

Robinzonas

Senbuvis

2010-04-13 06:57

13 balandžio 2010 - 06:57

QUOTE(ASN @ 2010 04 13, 00:27)

Labai sudominai siuo pasakojimu.Gal bent kiek nuotrauku ikelk,kad galetumem susidaryti sioki toki vaizda

<{POST_SNAPBACK}>

Aš ne žurnalistas, net ne panašiai. Tačiau tam, kad įkelčiau nuotraukas, tiesiog, nepakanka proto : mėginau kartu su tekstu kelti - tekstas įsikėlė, o nuotraukos, kažkodėl, - ne. O kelti į internetą ir paskui rankioti po vieną iš 2,5 tūkst. neturiu nei laiko, nei kantrybės... Kažkokia čia labai sudėtinga sistema. Bala nematė, važiuojam toliau.
HONKONGAS. Trijų Stambule praleistų dienų tikrai pakako pamatyti pagrindines miesto įžymybes ir trečią dieną, išsiregistravus iš viešbučio, jau buvo net sunkoka sulaukti vėlyvo skrydžio, kadangi lauke labai atšalo ir pradėjo lynoti, senamiestis jau buvo aplankytas, o į naujus rajonus vykti nesinorėjo. Didelis ir modernus Stambulo Atatiurko oro uostas patogus keliautojams, kavinėse, jei nusiperki alaus, galima net prisijungti prie interneto bevieliu ryšiu. Tarptautiniais reisais skrenda dideli lėktuvai ir, kadangi keliauja apie 400 žmonių vienu metu, keleivių registracija prasideda jau kelias valandas prieš skrydį, o prieš valandą visus susodina į lėktuvą, taip pridėdami dar gerą valandą prie skrydžio laiko. Skrydis užtruko šiek tiek daugiau nei 9 valandas, į Honkongą atskridome tik kitos dienos vėlyvą popietę, laikrodį pasukę 6 valandomis į priekį. Žinoma, skrydis ilgas ir nuobodus, tačiau per iliuminatorių pasirodžius Pietų Kinijos jūrai, nuotaika žymiai pagerėjo, juolab, kad lėktuvas nedideliame aukštyje praskrido virš salyno, vėliau virš vandens apsuko didelį ratą ir ėmė leistis šiaurės kryptimi, galima buvo matyti galybę Honkongui priklausančių mažų salų ir salelių, kurių yra apie 200, o oro uostas – vienoje jų, - net susidaro įspūdis, tarsi lėktuvas tupia į vandenį. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pirma ir paskutinė galimybė iš taip aukštai pažvelgti į Honkongo dangoraižius. Malonų įspūdį paliko oro uostas. Tai gana naujas ir labai modernus pastatas, kuris tik prieš du metus atšventė savo pirmąjį dešimtmetį. Tada jis buvo pastatytas ant mažos Čep Lep Kok salos dirbtinai supilto pylimo ir prijungtas prie žymiai didesnės Lantau salos. Oro uostas išsidėstęs apie 35 km. nuo miesto centro, o jį pasiekti traukinuku Airport Express užima apie pusvalandį. Jis turi 2 terminalus ir net 80 vartų, susisiekimas viduje vyksta kompiuteriais valdomais požeminiais metro traukinukais, patalpos didelės, erdvios, išklotos kilimine danga, keleivius ties visais posūkiais ar praėjimais pasitinka jauni darbuotojai, kurie patys neįkyriai siūlosi parodyti kelią, o jei reikia palydės į jums reikiamą vietą. Traukinukas Airport Express – tai greita ir patogi susisiekimo priemonė tarp oro uosto ir miesto centro, kurioje keliautojai tikrai jaučiasi komfortiškai. Jie kursuoja kas 10 – 15 min., vagono viduje patogios sėdynės ir atskira dalis bagažui, kurio prie savęs laikyti negalima. Virš durų kabo didelė elektroninė traukinio maršruto schema, o ten galima matyti kurioje maršruto vietoje tuo momentu yra traukinys ir kada jis artėja prie kokios stoties. Vėliau aptikome, kad elektroniniai tablo metro traukiniuose suteikia labai daug naudingos informacijos, jie ne tik parodo kur tuo metu yra jūsų traukinys, bet dega gretutinių linijų žiburėliai, kurie užgęsta privažiavus tą stotį ir gerai matosi ne tik kur važiuoja jūsų traukinys, bet ir kur galima nuvažiuoti iš tos vietos apskritai. Niekur pasaulyje tokios transporto kontrolės sistemos dar nebuvo tekę regėti. Šis ekspresas yra sudėtinė metro sistemos dalis, tačiau kainuoja 100 HKD (35 Lt) ir yra žymiai brangesnis nei kiti metro traukiniai, kurie kainuoja apie 3 – 10 HKD (1-3 Lt), priklausomai nuo nuvažiuoto atstumo. Prie tokios sistemos dera ir labai patogi mokėjimo už transportą forma – elektroninė Octopus kortelė,- ją įsigiję oro uoste jūs praktiškai apmokate visas savo keliones visomis transporto priemonėmis visame Honkonge įskaitant keltus ir autobusus, o, esant reikalui, jūs galite ja atsiskaityti už greitą maistą arba gėrimus ar net užsimokėti mažose parduotuvėlėse (pvz. 7/11). Kainuoja tokia kortelė 150 HKD (50 Lt), kurių 50 yra grąžinamas depozitas, o 100 – pinigai, kuriuos galite pravažinėti, jei pritrūks, dar 30 HKD (10 Lt) suteikiamas kreditas, tačiau kortelę galite pasipildyti bet kurioje metro stotyje arba terminale. Taigi, atvykus į miestą ekspresu, iš stoties autobusai nemokamai išvežioja po miesto viešbučius. Jei nežinote į kurį viešbutį vykti, sėskite į taksi ir nuveš – taksi nėra labai brangus, o jeigu ketinate keliauti pėsčias ir visai nepažįstate miesto, siūlyčiau to nedaryti – kadangi šaligatviai išsidėstę per du aukštus, o jūs nežinote pro kur ir į kur norėtumėte išeiti, jums bus labai sunku ir sugaišite begales laiko. Rinkdamasis viešbučius, pirmiausia dėmesį kreipiu į vietą mieste, kadangi galima laimėti pigesnę kainą pasirinkus vietą toliau nuo centro, bet vėliau sumokėsite už bilietus važinėdami į viešbutį ir nebus patogu bet kada grįžti trumpam atsipūsti ar persirengti. Honkonge gyvenome YMCA viešbutyje, (Kowloon) – vieta puiki, per langą matosi uostas ir Honkongo sala, vakare – žiburiai ir visas lazerių šou. Viešbutis yra pačiame centre, gretutinis pastatas šalia Peninsula Hotel, kuriame apsigyvena pasaulio įžymybės atvykusios į Honkongą, už kampo prasideda pagrindinė miesto gatvė Natan road, o po žeme - metro stotis Tsim Tsa Tsui, kitoje pusėje – meno centras ir Star Ferry – nuostabi keltų prieplauka, kuri tokį pavadinimą turi jau 100 metų ir iki šiandien nuo jos atsišvartuoja senoviško tipo keltai, keliantys į Honkongą. Tai kuklus, bet pakankamai tvarkingas viešbutis, priklausantis Jaunųjų Krikščionių asociacijai (YMCA – young men cristian association), o jų viešbučių ir bendrabučių tinklas išsimėtęs po visą pasaulį. Vieną viešbučio aukštą užima krikščioniškasis koledžas, viename yra restoranas ir bažnyčia, viename biznio centras, kituose – kambariai. Kaina 2 paroms 2090 HKD (690 Lt) – gal ir brangoka, bet ten viskas brangiau negu Lietuvoje. Galima susirasti žymiai pigesnių viešbučių pačiame centre pernakvoti už 300 HKD (100 Lt), tokiu atveju jūsų kambarys bus ne ką didesnis už lovą ir langų jame, greičiausia, nebus. Yra ir bekpekerių bendrabučių, ko gero, jie kainuotų dar pigiau. Pirmą vakarą pasimaišėme po Kovluno centrą, pasižiūrėjome lazerių šou, pasivaikščiojome „Žvaigždžių alėja“, pasigrožėjome naktiniu dangoraižių vaizdu, pavakarieniavome kažkokiame malajų restorane ir pirmai dienai to visiškai pakako. Antrą dieną nutarėme aplankyti lankytinas vietas ir iš Star Ferry prieplaukos persikėlėme į Honkongą, ketindami aplankyti Peak Victoria – ant aukščiausio salos kalno įrengtą apžvalgos aikštelę. Tačiau patekę į painų perėjimų, šaligatvių, eskalatorių, nusileidimų ir pakilimų labirintą, gerą valandą paaukojome kelio ieškojimui, už tai susipažinome su gatvėmis, transportu, pamatėme senoviškus dviejų aukštų tramvajus ir gerai pasimankštinome nuo labo ryto. Reikia pripažinti, kad nuo paties ryto Honkongą buvo užkloję gana žemi debesys. Dangoraižiai gerai matėsi nuo žemės, tačiau funikulieriumi (Peak Tram) užsikėlus į apžvalgos aikštelę teko labai nusivilti – matomumas buvo 0. Tačiau apsilankėme nuostabiame jūros gėrybių restorane, kuris įrengtas filmo „Forestas Gampas“ motyvais. Ir restorano pavadinime figūruoja Bubos vardas – filme buvo toks Gampo bendražygis, kuris svajojo po karo pradėti krevečių verslą. Taigi, tame restorane yra įvairiausiai paruoštų jūros gėrybių patiekalų, kurie visi atrodė labai patraukliai, o mūsų suvalgyti dar buvo ir skanūs, nors, šiaip, nesu nei žuvies, nei jūros gėrybių mėgėjas. Beje, krevetes su kažkokiais padažais taip pat pateikė kareiviškame katiliuke. Bent jau tiek teko iš numatyto reginio. Nuo kalno leidomės maršrutiniu autobusu, kuris kokį pusvalandį vinguriuoja tarp gyvenamų namų ir galiausia atvyksta į centrą. Kadangi nusileidus nuo kalno pasirodė, jog debesys ima sklaidytis, nutarėme aplankyti Cable way, - Lantau saloje - nuo paskutinės metro stoties veža iki vienuolyno virš kurio yra didžiausia Azijoje sėdinčio Budos statula. Nei vienuolynas, nei Buda labai mūsų neviliojo nes to gero jau buvome ganėtinai prisižiūrėję kitų kelionių metu, o štai iš stiklinių kabinų pasižvalgyti po salas iš viršaus, susigundėme 165 HKD (55Lt). Tačiau, nors debesys ir buvo pakilę šiek tiek aukščiau, iš kabinos matėme salos pastatus, oro uostą, bet po 5 min., kabinai pakilus aukščiau, aplinkui pasidarė balta ir, galiausia, net išnyko vaizdas iš apačios (kabinos grindys stiklinės). Vienuolyne nieko įstabaus neradome, prie Budos net nėjome, ir tokia pačia kabina sugrįžome atgal. Buvo visiškai aišku, kad Honkongo iš paukščio skrydžio pamatyti mums nelemta, į kitą apžvalgos aikštelę Lantau Link View Point net nebevažiavome, todėl turėjome pasitenkinti žemiškesne miesto apžiūra ir nuvykome į Kinų kvartalą. Kinijoje kinų kvartalas??? Iš pirmo žvilgsnio gal kiek ir keistoka. Tačiau reikia atminti, kad tos vietos ilgą laiką buvo apytuštės, ten buvo mažai gyventojų, o pakrantėse nuo pasaulio prieglobstį surasdavo įvairaus plauko piratai ar kitokie pasaulio prašalaičiai. Apskritai Kinija Europai buvo uždara valstybė : kinai europiečius laikė laukiniais barbarais. O portugalai pirmieji pradėjo plėšti kinų laivus vien dėl to, kad kinai buvo kito tikėjimo. Neapsikentę Kinai visus portugalus ir europiečius iš šalies išgrūdo į Makao, kuris tada buvo portugalų kolonija, o anglams taip pat reikėjo savo kažkokio „atramos taško“, kuriuo ir tapo Honkongas. Šiandien mes kalbame apie tradicinę anglų arbatą, tačiau tada anglai arbatos dar nežinojo apskritai, o štai Kinijoje ji jau seniai buvo tradicinė. Anglai kinams atkakliai siūlė pradėti prekybą, tačiau kinai lygiai taip pat atkakliai atsisakinėjo, tvirtindami, kad jiems nereikalingos „barbariškos“ prekės, esą jie visko turį pakankamai. Vienintelis dalykas, į kurį kinai sutiko keisti arbatą, buvo sidabras. Tačiau sidabro atsargos Anglijoje greitai išseko, o kinai už arbatą nieko kito neėmė, tada anglai iš Indijos pradėjo kontrabanda vežti opiumą – ši prekyba greitai tapo labai intensyvi ir net juntama Kinijos iždui, Imperatorius ėmėsi veiksmų prieš anglus, dėl to iš Anglijos atvyko karinė flotilė, kilo eilė karinių konfliktų, kurie baigėsi 1842 m. Nankingo sutarties pasirašymu, pagal ją Honkongas ėmė priklausyti Anglijai, o Kinai dar turėjo sumokėti krūvą pinigų ir prekybai atverti savo 5 didžiuosius uostus. Honkongas tapo visų Kinijos aferistų, kontrabandininkų ir nusikaltėlių prieglauda, o Kinijos valdžia nieko negalėjo jiems padaryti svetimoje žemėje, tačiau kartu tuo pačiu metu ten prasidėjo labai spartus ekonominis progresas. Šiek tiek vėliau Anglija užgrobė kitą salą – Kovlūną (Kowloon) ir dar įgijo teisę aplinkines teritorijas išsinuomoti 99 metams už simbolinį 1 dolerio mokestį. Tačiau Anglijos jėga ėmė nuolatos mažėti, o Kinijos – priešingai. 19 a. niekam ir į galvą negalėjo ateiti, kad po 100 metų Kinija taps galinga branduoline supervalstybe ir pasaulis turės pradėti labai rimtai skaitytis su jos nuomone. Tokiu būdu, 1997 m. Honkongas buvo grąžintas Kinijai su savo angliška-kiniška santvarka ir stipriu ekonominiu pajėgumu. Dabar tai yra ypatingas administracinis Kinijos rajonas, kuris dar 50 metų turės savo autonomiją, savo sienas, pilietybę, o gynybos funkcijas vykdys Kinija. Gal kiek per daug išsiplėčiau apie istoriją – vykstant į Honkongą ją žinoti pravartu, nes tai paaiškina daugelį ten pamatytų dalykų. Pasivaikščioję po miestą apsilankėme Pekino patiekalų restorane ir suvalgėme Pekino antį su Honkongo alumi. Tik ten aš supratau, kad Pekino anties dar nesu valgęs – tai, ką duoda Europos kinų restoranuose, galima vadinti kaip norite, bet tik ne Pekino antimi. Labai gerai turėčiau atsiliepti ir apie alų – lengvas, šviesus, švelnus, gal net kažkiek primena vokišką. Alaus kainos didelės, pinta kainuoja apie 7 eurus, už antį ir dvi pintas alaus sumokėjome 330 HKD (110Lt). Šiaip kainos Honkonge nėra labai didelės lyginant jas su vakarų Europa, tačiau, palyginus su kitomis Azijos valstybėmis, jos žymiai didesnės. Jei valgyti gatvės užkandinėse vietinį maistą, galima nesunkiai tilpti į 10 eurų dviems, pasauliniuose greito maisto tinkluose reikės 10 – 15 eurų, o restorane jau nuo 15 – priklausys nuo staltiesių baltumo... Sutrumpinimai, kurie naudojami viešame transporte : MTR Mass Transit Railway (subway) – metro, KCR - Kowloon-Canton Railway – geležinkelis, LRT Light Rail Transit – geležinkelio ekspresas, HKF Hong Kong Ferry – vandens transportas. Kitos dienos rytą laukė trečioji kelionės dalis – skrydis į Australiją. Kelionė į oro uostą nebuvo sudėtinga, taksi iki metro stoties kainavo 2 eurus, viešbučio portje dar padovanojo porą bilietų į Airport express, kuriuos jam paliko naktį taksi išvykę svečiai, o mes, tik atvažiavę į oro uostą, grąžinome savo Octopus korteles, papusryčiavome kažkokioje kiniškoje greito maisto užeigoje, apžiūrėjome oro uostą, išsikeitėme likusius pinigus į AUD, ir vėl prieš gerą valandą buvome susodinti į „Qantas“ oro lainerį. Už devynių valandų jau būsime Sidnėjuje, bet dar laukė ilga diena lėktuve. Dangus buvo giedras, per iliuminatorių matėsi nesibaigiančios Ramiojo vandenyno salos, vėliau prasidėjo Australijos dykumos, galiausia sutemo ir ėmė mirkčioti vis intensyvesni žiburiai, kurie artėjant prie Sidnėjaus virto nenutrūkstama žiburių jūra, o lėktuvas, vėlgi, keistai pasisukinėjęs, nutūpė Sidnėjaus oro uoste. Štai ir kitame svieto gale.

liekna

Super senbuvis

liekna

Super senbuvis

2010-04-13 22:03

13 balandžio 2010 - 22:03

O ar neiseina tiesiog ikelt ivienos nuorodeles i visas sukeltas i interneta jusu nuotraukas?

Robinzonas

Senbuvis

Robinzonas

Senbuvis

2010-04-14 05:56

14 balandžio 2010 - 05:56

QUOTE(liekna @ 2010 04 13, 23:03)

O ar neiseina tiesiog ikelt ivienos nuorodeles i visas sukeltas i interneta jusu nuotraukas?

<{POST_SNAPBACK}>

Ne. Kai kurios nuotraukos, tiesig, nepraeitų cenzūros. Kai turėsiu šiek tiek daugiau laiko tikrai pamėginsiu įkelti kiek nors nuotraukų per internetą, tačiau mano internetas gana lėtas, ypač ilgai atidarinėja užsienietiškus tinklapius ir tam reikėtų skirti nemažai laiko. Taigi, apie Australiją.
Nors buvau ne kartą girdėjęs apie itin griežtą Australijos pasieniečių kontrolę, pačiam nieko panašaus patirti neteko – viešbutis užsakytas netoli oro uosto, laikas nebuvo vėlyvas ir mes neskubėdami atsidūrėme eilės prie pasienio kontrolės gale. Laukti gal ir ilgai, tačiau puiki proga stebėti į Australiją vykstančius žmones. Australijos piliečiams yra atskira eilė ir buvau šiek tiek nustebęs, kai toje eilėje išsirikiavo azijiečiai. Buvo ten keletas baltų žmonių, bet jie tikrai nesudarė daugiau dešimties procentų. Keista, tačiau ir toje eilėje, kurioje stovėjome mes, taip pat aiškiai vyravo Azijos gyventojai. Tai dar tada atkreipė dėmesį. Vizos Europos sąjungos piliečiams nereikia, o e-visitor leidimą galima nesunkiai gauti per kelias valandas - užpildžius trumpą anketą internetinėje svetainėje. Pasienietė trumpai peržvelgė dokumentus, žvilgsniu permetė bagažą, paklausė ar nevežame maisto, sprogmenų, narkotikų ir palinkėjo gerų atostogų Australijoje. Išėjus į lauką aiškiai pajutome, kad atostogos bus geros – sausa šiluma buvo itin maloni po šalto Stambulo ir Honkongo, todėl striukės nedelsiant pasislėpė tarp kitų nereikalingų daiktų. Atskridome šeštadienio vakarą, praėjus pro muitinę buvo jau apie 22.30 val. Žmonių nėra, oro uosto tarnybos jau nebedirbo, mūsų lėktuvo keleiviai išsiskirstė kas į automobilių aikšteles, kas sėdo į pravažiuojančius autobusus. Aš žinojau, kad viešbutis yra 10 min. pėsčiomis nuo oro uosto ir net žinojau kuria kryptimi reikėtų eiti. Bet šaligatvių nebuvo, gatvės išsidėstytos dviem lygiais. Pasidairėm, taksi nesimato, kiek tolėliau aikštelė su užrašu „cabs“, ten stovi mikroautobusas su priekaba ir snūduriuojančiu vairuotoju. Reikia pamėginti. Priėję vairuotojo paklausėm kur yra toks viešbutis ir kaip prie jo nusigauti. Viešbučio iškabą jis parodė ranka, viskas aišku, o štai ką jis pasakė, taip ir liko paslaptimi, supratom tik, kad jis mūsų nenuveš, o mes privalome kažko laukti. Ko laukti? Jis, matyt, kažko nesulaukęs dar kiek pasėdėjo ir nuvažiavo, o mes pasilikome vieni tamsoje, visiškai tuščioje aikštelėje. Po kokių 10 min atvyko kitas mikroautobusas, išlipusiam vairuotojui vėl buvo paaiškinta ko mums reikia, šis per radiją su kažkuo pasikalbėjo ir jau suprantamai paaiškino, kad atvažiuos viešbučio mašina, kuri šiuo metu yra vietiniame oro uoste.. Sidnėjuje kaip Maskvos Šeremetjeve – oro uostai yra iš abiejų aerodromo pusių – iš vienos pusės tarptautinis, iš kitos vietinių skrydžių. Paaiškinęs vairuotojas sėdo į savo mašiną ir išvažiavo, o mes taip ir likome styroti viduryje aikštelės. Nelabai ilgai. Po kokių 10 min. atvyko mikroautobusiukas, mūsų daiktus susimetė į priekabą, susėdome ir po kelių minučių jau buvome viešbutyje Mercure Sydney Airport – puikus viešbutis, didelis kambarys, nauja santechnika. Prieš miegą dar nusileidome į barą išgerti po stiklą alaus, ten sužinojau, kad pilstomas alus yra pigesnis nei butelinis, o metaliniai pinigai kuo mažesnės vertės, tuo didesni – vėlgi, priešingai nei kitame pasaulio pusrutulyje. Pirmas alus kainavo 6 AUD (14,4 Lt) už 375 ml stiklą. Kadangi artėjo vidurnaktis, barmenas pasiūlė nusipirkti dar alaus jei norime ilgiau pasėdėti, kadangi nuo vidurnakčio jau nebegalės pilstyti, tačiau po dienos skrydžio nelabai norėjosi kiurksoti bare, juolab, kad rytoj laukė vienintelė Sidnėjaus apžiūrėjimui skirta diena. Nors, žinoma, turint galvoje, kad laikrodis pasisuko 9 valandomis į priekį, dar galima buvo pasėdėti (namuose ir galvoje tik 15.00).
SIDNĖJUS. Ryte nesunkiai suradome taką iki oro uosto, tačiau nukeliavus paaiškėjo, kad sekmadieniais traukiniai nevažinėja, keleivius nuveža autobusas. Per kokias 40 minučių mes jau buvome Sidnėjaus centrinėje traukinių stotyje, maloniai nustebę, kad toks autobusas keleivius vežioja nemokamai. Kur toliau? Sidnėjus įeina į penkių pagal plotą didžiausių miestų penketuką, labai daug neaprivaikščiosi, tai aišku. Patraukėme link centro, perėjome kinų kvartalu ir patekom į Darling Harbour – miesto gyventojų poilsio zona, pilna žmonių su vaikais, barų, restoranų, gražiai sutvarkyta krantinė su laivelių prieplaukomis ir prisišvartavusiais įvairių dydžių laivukais, kinoteatras, akvariumas ir mažos kavinukės. Ten galima būtų laisvai praleisti visą dieną, tačiau mūsų tikslas buvo kitas – info centre pasiėmėme miesto centro žemėlapį, išgėrėme kavos ir leidomės ieškoti uosto Circular Quay, iš kurio prieplaukų plaukioja turistiniai laivukai, tilto, teatro ir kitų įžymybių. Miestas šiuolaikinis, naujas, švarus, plačiomis gatvėmis ir šaligatviais, eiti malonu, diena buvo karšta ir saulėta, matomumas puikus, pradžiai nutarėme paplaukioti kokiu nors laiveliu po uostą, apžiūrėti tiltą ir Operos teatrą. Laivukai plaukioja negreitai, be to, buvo labai daug kinų turistų, kurie tuo metu šventė NM, todėl bilietus į laivukus pardavinėjantis vaikinas patarė pasiimti kelionę greitaeigiu kateriu nes „labai pavargsite viename laive su 300 kiniečių“. Žinoma, kad jis buvo visiškai teisus – kateris buvo atviras, greitas, perplaukėme uostą – įlanka gana didelė, kol pasirodė vandenynas plaukėme kokias 15 min., nuplaukėme iki populiariausio Sidnėjuje Bondi pliažo, kurį pasižiūrėjome nuo jūros iš laivo ir grįžome atgal. Sumokėjome šiek tiek brangiau, bet kelionė truko žymiai trumpiau. Apskritai, Sidnėjus iš vandens atrodo labai gražiai, nes ir brangiausi miesto rajonai išsidėstę palei krantą, o pasiturintys žmonės gyvena stiklo-betono nuosavuose nameliuose ant vandenyno kranto toli nuo miesto centro. Kol laukėme katerio, nuėjome iki Royal Botanic Garden, - jis yra iškart už Operos, apvaikščiojome Operos teatrą, - pasirodo jį geriau žiūrėti iš toli nes iš arti jis labai didelis ir mažiau įspūdingas. Pasididžiavimu ilgą laiką buvęs uosto tiltas kažkada vietą užleido šiam teatrui ir štai jau ketvirtį amžiaus teatras tapo visos Australijos pasididžiavimu – kaip bumerangas, koala ar kengūra. Nukeliavome iki senamiesčio Rocks – ten Harbour Bridge pradžia, ir pirmieji pastatyti Sidnėjaus namai su keliomis trumpomis gatvelėmis, o galvelėse, kaip įprasta visame pasaulyje, prekyba suvenyrais ir visokia aborigeniška atributika. Ten net išsipaišę aborigenai (yidaki) fotografuojasi su turistais ir groja didele dūda (didjeridoo), tiksliau pritaria kažkokiai elektrinei muzikos dėžei. Tokios aborigenų dūdos gaminamos iš eukaliptų medžių, kurių vidus išgraužtas termitų, o galas apklijuotas bičių vašku – tokią dūdą pučia naudodami nenutrūkstamo kvėpavimo techniką, labai keistas garsas. Tokiomis dūdomis išgaunamas tik vienos natos garsas, tačiau turintis begales tonacijų – didžeridu religinių ritualų metu padėdavo aborigenams pasiekti transo būseną. Pirmuose namų aukštuose – angliški pub-ai ir restoranėliai, įvairios greito maisto užeigos, antrame aukšte gyvena žmonės. Toliau nukeliavome į apžvalgos bokštą - AMP-tower, kurio, deja, taip ir nepasiekėme. Kažkaip sustojome pavalgyti, o paskui pagal žemėlapį pasukome link Kings Kross gatvės, galvojome, kad į bokštą pasikelsime vėliau, bet ten jau pasireiškė nuovargis, priėjome atstumų iki įvairių pasaulio miestų rodyklę – atstumai įspūdingi. Netrukus pradėjome žvalgytis viešo transporto,- eiti atgal jau tingėjosi, tačiau autobusai sekmadieniais važinėja retai. Sėdome į metro ir grįžome į centrinę stotį. Šiaip jau, mieste labiausia pastebimi gražūs, dideli ir patogūs autobusai, jų maršrutai tankūs, yra antžeminis ir požeminis metro, tačiau jis skirtas daugiau važinėti į priemiesčius, o centre tėra kelios stotys. Yra ir vienbėgis traukinukas, jį matėme vaikščiodami po senamiestį, jis net landžioja kiaurai namų, pradžioje galvojau, kad tai kaip Bankoke – metro dalis, tačiau Sidnėjuje tai tik turistinė atrakcija, važinėjanti ratu apie CBD (central business district – Australijoje taip vadinasi miesto centras vietoj įprastinio downtown). Kadangi pavargę nuo vaikščiojimo ir išvarginti saulės jau nebenorėjome grįžti atgal į centrą, papietavome Japoniškame restoranėlyje – pietūs su taure vyno ir dviem mažais buteliukais alaus kainavo 47 AUD (112 Lt). Nemokamu autobusu grįžome į oro uostą ir parkeliavome į viešbutį. Gal dėl karščio, gal dėl to, jog kojas intensyviai naudojome jau visą savaitę, vakarop pradėjome jausti fizinį nuovargį, atsirado maudimas ir ėmė rastis mintys, kad visai neblogai būtų padaryti kokios dienelės pertraukėlę. Bet taip buvo tik vakare, anksti ryte jau laukė skrydis į Brisbaną ir vėl visa diena ant kojų. 5 valandą ryto tas pats viešbučio autobusiukas, kuris atvežė iš oro uosto, nuvežė į vietinių skrydžių terminalą, ten papusryčiavome greito maisto užeigoje ir su „Virgin Blue“ išskridome į Brisbaną (Qeensland). Sidnėjuje greitaeigis kateris kainavo 70 AUD (168 Lt) žmogui, viešbutis – 99 AUD (240 Lt) parai, trys stotelės metro 3,5 AUD (8,4 Lt), 1,5 l šalto vandens 3 AUD (7,2 Lt), kava „to go“ 3 – 7 AUD (7 – 15 Lt). Miesto centre ir Kings Kross matėme reklamų, kviečiančių pernakvoti už 25 AUD (60 Lt) visiškai neblogai atrodančiuose bendrabučiuose.

alter ego

Super senbuvis

alter ego

Super senbuvis

2010-04-14 10:38

14 balandžio 2010 - 10:38

Pasakojimas tikrai įdomus

keista, kad nuotraukų tiesiogiai neleidžia sukelti, gal paprasčiau būtų norimas atrinkti ir sukelti į kokį photobucketą, o tik paskui į čia (vis tiek atrinkot, kurias dėti čia).

Robinzonas

Senbuvis

Robinzonas

Senbuvis

2010-04-14 19:33

14 balandžio 2010 - 19:33

Robinzonas

Senbuvis

Robinzonas

Senbuvis

2010-04-14 21:17

14 balandžio 2010 - 21:17

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis