Grąžinkite mane į vaikų namus

Vakar daug skaiciau apie mamyciu apsilankymus vaiku namuose, apie globotiniu savaitgalius seimose, ir pradejo kirbeti vienas itarimas. Ar tikrai visi vaikai jaucia laime begaline, kai juos isivaikina? Ar nesijaucia... apgauti?

Stai ka turiu omenyje.

Daug rasote apie savo apsilankymus. Su dovanelem. Su saldumynais. Kaip apkabinat visus, pamyluojat, kaip jie jums sventines programeles rodo. Kaip stalai luzta nuo jusu atnestu vaisiu. O iseinant gaunat prasymu ir dalinat pazadus apie kito karto dovanas- masineles, zaidimus, dviratukus... Oi, ir tik ne pliusinukus, nes juos sandeliuoja, bo tiek turi devynias galybes. O savaitgaliui paeme vaika irgi perkate jam dovaneles, ruosiate stala su tortais. Rengiate svente. Sventes, sventes, sventes.

Ir stai vaikas ivaikinamas. O gyvenimas seimoje- tikrai ne istisine svente. Ir buvimas tevais- tikrai ne nuolatinis mylavimas.

Juk musu sandeliukuose zaislai nestabeliuojami. Ir i ne visus savo vaikiuku norus atsiliepiame. Net jei sako- labai labai noriu. Tokiu noru- prudai. Reikia atrinkti. O kai ka naturaliai atrenka tevu piniginiu storis. Kartais vien auklejamaisiais tikslais reikia pasakyti griezta ne.

Ir ne tik - ne. Reikia ismokyti seimos taisykliu. Juk ir savus pagimdytus vaikus to mokai. Aukleji. Na, mes apskritai prie grieztu tevu, muset. Negalima istisai i vaikus ziureti teliuku akimis, juk buna visokiu situaciju. Galu gale- vargsas tas vaikas, kuriam tevai nesugebejo tapti autoritetu. Autoritetas gaunamas ne dovanelemis, jis gaunamas nuosekliu ir protingu auklejimu.

O vaikai per tuos apsilankymus, per tuos savaitgalius ar sventes su seimom koki gauna signala? Gyvenimas seimoje- amzina svente. Pyp. Klaida.

Ir vat kaip pasijaucia vaikas, kuris tai suvokia? Apgavo. Iteviai- visai ne tie amzini Kaledu seneliai, kurie prisiviliojo ji nuolatinem dovanom ir saldainiais. O dabar- saldainiai tik savaitgaliais, ribotais kiekiais, o dovaneles- tik per sventes, progomis.

Stai tokis itarimas man kilo. Kaip manot, ar turi jis pagrindo?

Man prastai skamba ta pati ivaikinimo proceso esme. Pirma- keliu menesiu kursai, kur tevus parengia ( na ar imanoma kazkokiuose masinuose kursuose parengti seima? ). Tada- apsilankymai vaiku namuose su sypsenom ir dovanom, veliau- savaitgaliniai sventiniai susitikimai.

Manau, vaikams seimos reikia ne todel, kad dovanu gautu daugiau. O kad suvoktu realu gyvenima, realu gyvenima seimoje. Kad pats veliau galetu sukurti pilnaverte seima ir gyventi pilnaverti gyvenima. Kad .. kad nepasijaustu apgautas tada, kai jam sukaks 18. Ir kai pamatys, kad nebera apsilankanciu besisypsanciu tetu ir sandeliuku, prikrautu zaislais.

Gyvenimas seimoje- ne svente. Tai- gyvenimas. Naturalus, normalus gyvenimas, kuriame yra labai graziu ir linksmu akimirku, kuriame yra ir liudeseliu ar sunkumu.

Taigi, ar nemanot, kad tie sventiniai apsilankymai su begalinem svelnybem daro ir meskos paslauga vaikuciams? O kas isivaikine- ar niekada negirdejot- grazinkit mane i vaiku namus???

Norge, butinai pasikalbek su ta psichologe, kurios tel. tau parasiau. Ji butent ir kalba apie tas klaidas, apie tai, kaip bendrauti su vaiku ji lankant, kad jam nesusidarytu klaidingos nuomones apie gyvenima seimoje ir nebutu nusivylimo nei jo, nei jusu .

zinai ka as pasakysiu.augau mazame miestely, kuriame buvo vaiku namai, ten kartu internatine mokykla, ten dirba mano mama, tai situacija zinau tokia. Beveik visi (na kiek as zinau) vaikai is vaiku namu ivaikinti pasistengia taip pakiaulinti, kad ju atsisakytu, na pavyzdziui apvogti, baisiai keiktis, buti agresyvus, netgi sisioti i svariu drabuziu stalcius, dar geriau buna kai viso rajono laikrasti paskelbia, kad juos isnaudoja. Jiem rodos patinka vaiku namuose, valgyt gamintis nereikia, tvarkytis irgi minimaliai, us nieka nereikia buti atsakingam, elgiesi kaip nori. Juolabiau, kad gyvenimas jiem uztikrintas, o gyvenimas seimoje ispraudzia juos i remus. Is tiesu nezinau, kaip yra kitur. Taciau is tu vaiku namu neimciau net 6-7metu vaiko na nebent jis ten neseniai patekes!
Taigi buna, kad nori grizti i vaiku namus!

o be to dazniausiai vaikus ima del gaunamu pinigu!

Vat tokio dalyko gresme ir izvelgiu (moderatoriai, nu pakeiskit ta "grazinkite", tuoj imsiu rasyti su visom nosinem ir pauksciukais ).

Jie gauna viska ant lekstutes. Tikrai su pinigais tavrkoj. Vat, girdejau per radija ryte, kad prikaupta jau per ta viena Nomedos akcija po 100 litu kiekvienam vaikui, globojamam valstybes. O iki Kaledu suma bent pora kartu isaugs. Dar tie 2 proc. stambiu verslininku. Labdara. Lankytoju skanestai ir dovaneles....

Mamos kalba- mums gaila vaiku. O isigilinus- gaila konkreciai KO?

Man gaila, kad vaikas, globojamas valstybes, praktiskai neturi sansu gyventi pilnaverti gyvenima, kai ta valstybe pasako ate. Suauge vyrai ir moterys turi deti milziniskas pastabas, kad suvokti, kas do daiktas yra seima. O be seimos zmogus negali buti laimingai. Kaip is "Ziemos vysnios"- seima- kaip tevyne.

Man gaila ir del to, kad vaikai neturi vaikystes atsiminimu, kuriuos turime mes, auge seimoje. Su tevais puosti eglute, su tevais saudyti fejerverkus, mamos sekmadieninio pyrago skonis, seimos turistavimas... Bet tai vien. Tai cia ziurint i praeiti.

Antra, ko man gaila, tai kad tie vaikai, nepajute butent normalaus seimos gyvenimo, netureje supratimo, kaip is tikro buna seimose (o buna gi visko, buna sunkiu laikotarpiu, buna - darbo tevai netenka, buna- loterijose laimi, buna- pasiligoja zmones, buna-....), tiesiog nesiorientuoja gyvenime.

Vat sito gaila smarkiai. Man atrodo, kad isivaikinti ar imtis globoti vaika, tai pagrindine priezastis ne suteikti motiniska-teviska meile, daugiau rupescio, daugiau demesio jam (tas ateina gi savaime, ieina i kompliekta, skant ). Pagrindine priezastis- suteikti vaikui ta vienintele imanoma galimybe isikabinti i gyvenima. Vat cia esme, manrods. Nes suaugus ir isejus is vaiku namu tai gana skausmingas procesas, kiek suprantu.

Pilanai tikiu ad 23....

As kalbejau su vienu globos namu pavaduotoja, tai ji sako, kad iki kokiu 10-12 m. vaikai globos namuose buna gerokai savarankiski uz tuos, kurie auga namuose (jau 2 m. patys valgo, rengiasi, tvarkosi ir t.t.), bet veliau, kai vaikai gerai suvokia savo padeti visuomeneje, ipranta, kad jie - aukos (naslaiciai), kad tai tarsi ju "nuopelnas", tada atsiranda tinginyste, apatija, ir nepagristi lukesciai is kitu.

Norge, o tu apie ka galvoji - globa ar ivaikinima? Ir kaip rimtai? Is to, ka rasai, jauciasi, kad tau dar reikia pagyventi su tom visom mintim, ir neskubeti imtis veiksmu

Kai kalba eina apie mažiuką vaiką, tai jam pirmiausia reikia vieno žmogaus išskirtinio dėmesio ir meilės (būtent vieno žmogaus, o ne abiejų tėvų). Prie to žmogaus vaikas prisiriška ir tas vienas žmogus ir tampa vaiko "mama". Vaikų namuose pirmiausia mažam vaikui ir trūksta to vienintelio žmogaus, kuris jį absoliučiai mylėtų, išskirtų iš kitų ir dėl kurio dėmesio netektų konkuruoti su dar dešimčia.

Čia prisiminiau savo vieną draugę. Ji užaugo vaikų namuose. Bet ji turėjo mamą, kuri buvo invalidė ir kuri negalėjo auginti vaiko (o gal jai net ir neleido, nes ji gimė dar tarybiniais laikais). Žodžiu motina buvo normalaus intelekto, tačiau kurčia, nebylė ir t.t. ją taip sakant suvedžiojo ir paliko su dukra ant rankų.

Per metus mergaitė tik tris keturias savaites praleisdavo su savo mama.
Ir joje niekada nebuvau pastebėjusi kažko tokio kas sakytų, kad ji iš vaikų namų.
Aišku, nuoskaudų buvo (pvz. kambariokės jos lovą buvo išmetusios pro langą ir .t.t.), bet tai nebuvo tokios tikros ir gilios nuoskaudos, kurias išsako vaikai ar suaugę, kuriais tėvai nesirūpino.

Dabar manau, kad tai todėl, kad ji turėjo mama, žinojo (ir tai nebuvo savęs apgaudinėjimas), kad mama ją myli, kad išėjus iš vaikų namų ji galės grįžti namo pas mamą. Ir kad ji nėra atstumta (tiesiog jos mama nėra sveika).

Apie ką mes kalbame - apie globą ar apie įvaikinimą? Lietuvoje absoliuti dauguma įvaikinančiųjų įvaikina kūdikius arba visai mažus vaikus (paprastai iki 2 metų), todėl noro sugrįžti į vaikų namus problema neegzistuoja.

Nematau ESMINIO skirtumo tarp globos ir ivaikinimo. Cia kaip- globojant- maziau demesio, prisirisimo, atskomybes? Nea. Manau, tai tik formalumas. Kas mano kitaip?

Ir butent del tu pinigu VAIKUI pasisakyciau uz globa. Gi prikapsetu keliasdesimt tukstanciu jam. Pirmai pradziai. Kvaila butu atsisakyti.( Na, kad nebutu kam minciu, jog norim pasipelnyti, pasakysiu nuosirdziai- mums tie pinigai absoliuciai negroja, bet atimti is vaiko galimybe juos kaupti- neprotinga).

Tuoj, ar galvojam rimtai? Galvojam jau kelerius metus, kad "kada nors". Dabar galvojam, kad galim imtis veiksmu konkreciu. Bet nesam uzsiedeje roziniu akiniu. Norim padeti kokiam vaikui, bet nesvaigstam apie pupuliukus-mazuliukus . Savo teviskus jausmus realizuojam, tai ne del saves norim to vaiko. Ir galvojam apie didesni vaika, ne kudikeli. Toki, kuris turi maziau sansu buti ivaikintas.

Praeita savaite sutarem, kad susirandam psichologa ir pradedam su juo konsultuotis.

Esme tame, jog paskaicius jus, atrodo, jog viskas vaikui vaikui vaikui, dovaneles, sventes. Vaikui duoti. Bet ne maziau svarbu ismokyti vaika tinkamai paimti. Ir ismokyti laiku pristabdyti arklius. Savikontroles kazikokios. . Manau, esme- tik globojami ar ivaikinti gauna sansa i pilnaverti gyvenima. IR ne per dovaneles tai duodama. Ne dovanelese ir sventese visa esme.

Manau, kad globojantys ar ivaikinantys gi neturi auginti vaiku kaip gelyciu. Ju atsakomybeje- vaiko poziurio i gyvenima FORMAVIMAS. Auklejimas.

Is mano postu gal rodomes truputi bu-bu-bu. Bet tokie mes ir savo vaikams. Taip, yra ir pasakeles pries miega, ir apsikabinimai, ir nuosirdziai manau, kad mano vaikai "patys patys" . Bet ne tame esme gi auklejimo.

Kazkaip mane gasdina, jog matau gana aisku skirtuma tarp musu pozicijos ir jusu nusiteikimo. Kazkas klysta. Neatmetu minties, jog galim klysti mes. Bet tuomet- kaip sako Tuoj, gal ne mums tai?

Tai ir galvoju daba. Ir labai idomu paskaityti tai, kaip galvojat visos mamos, kurios turi patirties sioje srityje...

Aš manau . Jau daug apie tai diskutavau su Carvel, tai kaip ir nesinori iš visko iš naujo pradėti, manau buvo pakankamai daug išsakyta.

Todėl dabar užduosiu klausimą kitaip. Sakykime (nesvarbu ar taip yra iš tikrųjų ar ne, nežinau), vienišai mamai būtų mokamos nemažos pašalpos. Susilaukiate vaiko su draugu. O gal tada verta vaiko gimimo liudijime grafoje Tėvas įrašyti Nežinomas. Ir taip būtų galima sukaupti vaiko gyvenimo pradžiai nemažai pinigų. Juk vaiko tėvas yra, vaiku rūpinsis ir mylės ir vaikas tikrai žinos kas jo tėvas.
Klausimas toks: ar vardan vaiko finansinės gerovės pasiryžtumėte ir pritartumėte tokiam žingsniui?



Gal būt taip atrodo dėl to, kad yra forumas ir jis negali perteikti visų emocijų. Kai buvome kursuose dėl įvaikinimo, tai ir labai aštriai pasiginčydavome (pvz. ar sakyti vaikui, kad jis įvaikintas). Bet tai nekliudė kursams pasibaigus artimai bendrauti toliau ir kartu auginti savo vaikus. Ir svarbiausia nereikia jaustis kaltai (pvz., kad norite galoboti, o ne įvaikinti). Svarbiausia, kad norite. O tai jau yra labai labai daug
O mano klausimas irgi nepiktas, tik labai labai provokuojantis

Norge, tikrai nenorejau pasakyti, kad globa ar ivaikinimas - ne jums . Beje, labai saunu, kad galvojate apie didesni vaika

Man atrodo (gal ir klystu), kad darai klaida, isivaizduodama, kad globojamas ar ivaikintas vaikas apipilamas dovanomis, jam rengiamos sventes ir kitaip rodomas nerealus demesys... Visa tai jis gauna tiek pat, kiek ir kiti seimos vaikai. Niekas tikrai ju neaugina "kaip gelyciu".

Del globos / ivaikinimo - cia tik mano asmenine nuomone, bet ivakinant is vaiko tarsi sukuriamas naujas zmogus, jam suteikiami nauji tevai, pavarde, o kartais ir vardas. T.y. tai nedaug, ka tas vaikas turejo, is jo yra atimama. O globos atveju - jis lieka tuo paciu, kas ir buvo, tik gauna dar mylincius zmones, kurie nepretenduoja uzimti jo biologiniu tevu vieta, tiesiog suteikia jam namus, kuriu jis neturi, ir savo siluma.

O del to, kad viskas "duodama vaikui" - kaip cia pasakius. Gal is salies taip ir atrodo, bet as asmeniskai kol kas jauciu be galo daug gavusi

norge, labai teisinga tema uzvedei. ir tokie tavo klausimai ne be pagrindo. man paciai vienaip ar kitaip teko susitikt su vaiku namu aukletiniais. tikrai, labiausiai jiems reikia supratimo apie realu gyvenima normalioj seimoj. visa kita jie turi: apsirengt, pavalgyt, dovanos, keliones (net i uzsieni, ko ne kiekviena jus galite duot savo vaikui). ir visa tai, kaip kazkas cia jau sake, pateikta ant lekstutes. taigi, kartais susimastau, ar tie, kurie skuba gaileti globos namu aukletiniu, nera tu paciu aukletiniu savotiskai isnaudojami?