Ieškojau tarp jau esančių temų kažko panašaus, bet neradau. Nesupykit, jei esu žiopla ir pasikartosiu. Susidūriau su tokia labai bauginančia problema 
Laukiuosi antrojo vaikelio 
Nėštumas kiek netikėtas ir ankstyvas (sūneliui dar tik 11 mėnesių), tačiau be galo laukiamas Nėštumo pradžioje prasidėjo baisi toksikozė 
Ilgokai bandė mane atstatyti ligoninėje, tačiau, ne labai sėkmingai... Su kokiu kiekiu acetono šlapime patekau i Antakalnio patologinį, su tokiu ir buvau išrašyta. Vemimas ir visi kiti smagumai tęsėsi labai ilgai (kažkur nuo 6-7 savaitės iki dabar, t.y., 17 savaitės). Jau kokias 2 savaites nepalyginamai geriau. Kartais kokias 2 dienas nevemiu ir beveik nepykina. Pailsiu, atsigaunu. O kartais vis dar "deklaruoju" savo valgį WC... Nusiteikiau, kad šiokį tokį nepatogumą teks kentėti iki finišo. Negaliu pasakyti, kad labai nusilpau. Per pastarasias savaites jau pradėjau normaliai maitintis, pakankamai daug judu (pasivaikščiojimai su mažuoju). Ir buityje man labai padeda vyras bei jo tėveliai. Žodžiu, nuovargiu tarsi ir nesiskundžiu. Tačiau vakarykštis "nuotykis" nejuokais išgąsdino Pasivaikščiojimo lauke metu ėmė kažkaip keistai mirguliuoti akyse. Pasidarė sunku "sufokusuoti" vaizdą. Jei žiūriu į praeinantį žmogų, tai matau tą taška, į kurį žiūriu - t.y., pvz veidą. Kas aplink - tarsi nematau. Tačiau ne todėl, kad juoda, o, kad nesuvokiu bendro vaizdo. Gerai, kad buvau su savo mama. Grįzome namo. Pamaniau, kad tiesiog per daug šviesos, po tokio bjauraus oro. Einant namo, pajutau, kad sunkiai suvokiu daiktus - einu, matau, kad masina stovi, matau, kad arteja - bet visviena i ją "įsipaišau". Grįžus namo atėjo laikas pavakariams. Mama išbėgo kelioms minutėms pasitikt draugės (kažką turėjo pasiimt). Užtruko, mano manymu, ilgokai. Juokais pagalvojau "turbūt...." Vat tada prasidėjo klaikuma... Po to turbūt, pamiršau kaip vadinasi tas kirtas žodis (turėjau omeny, "tubūt pasiklydo"). Biskiuka nesupratau kas darosi ir net juokas paėmė pradžioje. Žinau kaip atrodo tas veiksmas, o kaip vadinasi - negaliu prisimint. Tada atidariau šaldytuvą, kad ištraukti vaikui varškytės. Ir mastau "reikia ištraukti ..., nu kaip ten... ir ..." Žodžiu, su siaubu suvokiau, kan negaliu išvardinti šaldytuve esančių produktų pavadinimų. Pamaniau, kad man jau išvis stogas važiuoja... Galų gale ištraukiau vaikui valgyti, pašildžiau ir ėmiau "maitinti". Ką darau - puikiai suvokiau. Tik nelabai dešinė kūno pusė ėmė klausyti... Vaikas sėdi priešais, o šaukštelį kišu kažkur į šoną ie nesuprantu kas darosi. Pripuolė vyras, klausia, kad darosi. Net paaiškinti nesugebėjau, nes vis dar niekaip negalėjau prisiminti kas antro daikto pavadinimo. Pajutau, kad dešinė ranka kaip ne mano, aš ją matau, galiu pakelti, sugniaužti, bet ką joje turiu - nejaučiu Vyras supakavo mane ir išvežė į ligoninę. Tada jau išvažiuojant ėmiau suvokti, kad sunku surinkti į vieną vietą mintis. T.y. nuosekiai mąstyti. Vienintelis siaubas buvo, kad nebepamatysiu savo vaiko. O net paaiškinti mamai, ką reikės valgyti vakarienei nesugebėjau. Pakeliui į ligoninę ėmė tirpti dešinė pusė veido, dešinė ranka, ir koja. Tirpti, t.y., pradėjau jausti dilgčiojimą. Atvykus į ligoninę visi tirpimai buvo praėję. Tik surišt mintis kiek sunkiau, bet matyt, čia daugiau iš jaudulio. Apžiūrejo ir pagalbą suteikė tiesiog "profesionaliai". Visų pirma, neurologė apkaukė, kokio velnio vieną paskui kitą vaikus "darėm", kad reikėjo valymą darytis... Kad aš išvis kanopas užversiu, kai antrą pagimdysiu ir pradėsiu maitint. Čia galėjo būti bet kas... Papasakojau savo bėdas su toksikoze. Tai išraše ji man atkartojo kiekviena mano žodį, apie mano būseną dėl toksikozės. Kita rytą strimgalniais nulėkiau pas savo šeimos gydytoją. Viskas vyko panašiai - kam tas toks ankstyvas vaikas, geriau butu valymas, o cia buvo nezinia kas. Poliklinikos neurologė - tas pats kaltinimas. Straipsniuose skaičiausi, kad kartais sunki toksikozė gali sukelti insultą. To labiausiai ir bijojau. Na, poliklinikos neurologė bent jau nuramino, kad toks trumpas priepuolis negalėjo būti insultas. Matyt kažkoks neaišku iš kur kilęs kraujotakos sutrikimas. Tik nepaaiškino, kokio pobūdžio. Jokių kraujagyslių tyrimų atlikti negali, nes laukiuosi (tyrimai kenksmingi leliui), tačiau, jei toks dalykas pasikartos - tirs bet kokiu atveju. Susisiekiau su mano pilvuka prižiūrinčiu gydytoju, nuramino, kad leliukui viskas turi būti gerai. Aš ir pati nepajutau jokio skausmo, tempimo ar kažko panašaus pilvukyje. Tačiau, šiaip ar taip - važiuosim įsitikinti, kad viskas ok.Gal kas nors yra susidūręs su panašiu dalyku? Gal papuolėt pas žmoniškesnius gydytojus?
