seksualinė patirtis-itaka santykiams

Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių Nu gi kas jums neleidžia turėt ir mylėt to vieno vienintelio? Turėkit. Bet nebūtina demonstruot nesugebėjimo pažvelgt plačiau, o ne tik į savo - vienintelį "teisingą" požiūrį. Akivaizdu, kad seksas mums yra du visiškai skirtingi dalykai, net neverta ginčytis dėl to. Tik įdomu, kodėl jūs taip drąsiai teigiate tai, ko nepažįstat ir nežinot, ir net nenorit žinoti - apie atbukimą, vartojimą, nesugebėjimą mylėti ir t.t.? Čia tik jūsų požiūris, nebūtina brukt kaip visuotinai pripažintą tiesą.

Kaip suprantu kalba eina apie "2 in 1"- "sekas ir meilė viename", su seksu lyg ir viskas aišku- tai gamtos mums įdiegtas instinktas, kaip lytinis potraukis priešingos lyties atstovui, negano to, lytinis aktas nutolo vien nuo reprodukcinės paskirties, bet yra dar ir malonumų bei džiaugsmo šaltinis.
O su meile gali būti labai įvairiai... Tai lyg mistinė abstrakcija, kurios skirtingų interpretacijų daugiau negu apstu grožinėje literatūroje, vizualiajame mene, įvairių sociologinių bei psichologinių kokybinių tyrimų išvadose ir panašiai...

...bet man neužtektų drąsos užjausti kitus vien todėl, kad manoji vaizduotė ribota ir aš meilę įsivaizduoju kitaip.

Beje, man regis, kad meilėje vienatvė taip pat galima. Ir vienatvė nereiškia nemeilės, ji greičiau reiškia skirtumą.

Ne visai tas žodis. Greičiau apiplėštos. Ir kas liūdniausia, tuo pačiu ir jūsų vaikai, nes augindami juos, perduodame savo vertybes bei pasaulėžiūrą. Jūsų atveju, dėl nevykusios seksualinės ir šeimyninės patirties, tikėtina, suformuosite savo vaikams panašius stereotipus: "skaistybė pasitaiko tik tarp lytiškai dar nesubrendusių, nuo visų kūno ir sielos ligų saugo prezervatyvas, jei jį naudosi, nutrūkę santykiai neatneš tau žalos, nerealu sutikti tą vienintelį visam gyvenimui, neverta tikėtis ištikimybės ir amžinos meilės, nes ji neegzistuoja, sutuoktinį svarbu lytiškai prisimatuoti, ir jei paaiškės, kad ankstesnis partneris buvo labiau patenkinantis, verta bandyt grįžt prie jo arba dar paieškot naujo ir t.t.". Ir ko gi beliks tikėtis jiems iš draugystės ir meilės?
Papildyta:

Matai, man vaizduotės paslaugų nereikia, aš puikiai matau, kaip gyvena šeimos, kurios į santuoką ėjo "bandymų" keliu ir galiu palyginti su savo ir draugų, tokiu pat principu kūrusių šeimas patirtimi. Deja jūsų vaizduotė tikrai ribota, nes jūs net negalite patikėti, kad būna kitaip, nei jums .

Bet negi nemanot, kad jūs nesate pajėgi aprėpti to viso- pilnai, ką išgyvena kitas žmogus- gyvas žmogus? Ir kur, kaip ir kokią vietą jo gyvenime užima meilė, kaip tokia, ir kaip du viename komponentas?
Papildyta:

Tikėtina, kad mūsų vaikai bus gerokai pažengę į priekį savo sąmonėje ir tai leis jiems gyventi išsilaisvinus iš bet kokių, gyvenimą varžančių, archaiškų stereotipų...

Rašote kaip paauglė. O kam ta laisvė nuo visko reikalinga, ką duoda ji žmogui

Rašiau apie laisvę nuo archaiškų, gyvenimą varžančių stereotipų.

Stereotipai uždeda "šablonus" bei "etiketes" neatsižvelgiant į kiekvieno subjekto individualumą.
Archaiškas stereotipas, tai toks senovinis, nebeatitinkantis realaus laikmečio, kai keičiasi ne tik vienas reiškinys ar jo supratimas, bet drauge matomi akivaizdūs kitų institucijų pokyčiai, kurie yra tarpusavyje susiję.
Ir tai varžo individų gyvenimą: besivadovaujantys stereotipiniu mąstymo modeliu negali adekvačiai suvokti realios situacijos, o tie, kurie atmeta stereotipus- jaučiasi nepritampantys prie bendruomenės...
Pvz. "Visi vyrai kiaulės", "Senmergės- piktos ir bjaurios", "Moteris turėjusi nesantuokinių lytinių santykių- kekšė", ir taip toliau.

Be jokios abejonės nesu ir nelabai tikiu ką nors galint. Tik matau praktinę tos vienokios ir kitokios meilės išraišką - tarpusavio santykių modelį, skyrybų skaičių, daugkartinį bandymą pagauti laimės paukštę už uodegos ir vis liekant su viena išpešta plunksna rankoj...

Dažniausiai depresiją.

Paskaiciau jusu mintis, pagalvojau. Kiekviena musu kalbedama apie reiskini sugeba tai suvokti tik per savo pasauleziuros prizme, patirti. Ar galime kiekviena sakyti, kad mano/jusu potyris, poziuris yra paciausias, o va kitas, jo vaikai, kuris galvoja, gyvena, ne taip kaip as/jus yra apdalinti... Is kur tai? Mane glumina toks beapeliacinis tonas.

Tarkim, kalbedami apie kito asmens galvos skausma, mes kalbame remdamiesi tik savo galvos skausmo suvokimu. Ar galima teigti, kad toks reiskinio vertinimas (pvz. galvos skausmas) adekvatus... Nejau musu galvos skausmo suvokimas yra kitam asmeniu aksioma ir atspindi TIESA.

Gal nereikia susireiksminti ir savo tiesa pateikti kaip visuotina TIESA.










Depresija suserga ir vergai (nudienos Lietuva), kai reikia patiems savimi pasirupinti, rinktis is galimu alternatyvu, baugu, nezinomybe slegia.Oo jie neturi igudziu, priprate gauti kasdiena srebalo lekste. Ir nemaza dalis vergu atsisakytu laisves vardan to, kad butu uztikrintgas jiems edalas ir skarmalai, mat tuo ju porikiai ir absiriboja. AR kalti tie kuriem to nepakanka ir nori issiverzti is vergijos, galvoti jausti savarankiskai, daryti sprensimus, itakoti savo gyvenima.

Tarybine visuomene tuo ir pasizymejo. Planine visuomene kur buvo suplanuota viskas, kada bendrabutis, butas, baldai pagal talonus ir t.t. Ir visi darba turejo, nesvarbu, ar tas darbas buvo tikslingas. Tarkim, jog vienas duobe kase, o kitas uzkase, bil tik uzsiemimas-darbas, rezultatas nesvarbu.

Laisve tai ne palaidumas. Tas kas suvokia laisves principus zino ir tai, kad laisve ne tik duoda-suteikia, bet ir ipareigoja.

Laisvė duoda galimybę rinktis, kuri neatsiejama nuo suvokimo. Taip kad laisvė duoda suvokimą ir pasirinkimą.

Vadinasi visuomenei pakitus pvz. taip, kad "žudymas - blogai" taptų archaišku stereotipu, tokiu stereotipu besivadovaujantys žmonės būtų adekvačiai nesuvokiantys realios situacijos?

Ką aš tuo noriu pasakyti? Kad yra vertybės, kurios nekinta. Ir kalba čia ne apie "nauja" ir "sena", o vertybė tai iš esmės (nesvarbu kuriuo istoriniu tarpsniu), ar istoriškai primesti dalykai. Nereikia seksualinio palaidumo priskirti šių laikų nuopelnams, nes tai mažų mažiausiai netiesa - daugeliui kultūrų, civilizacijų skaičiuojant paskutines dienas kūno kultas būdavo ypač "ant bangos".

O cia jau atsiprasau, pakvipo demagogija. As irgi tai galiu iskreipti, tik per kita prizme, buvo laikai kai visuomene teige, kad zeme yra plokscia ir t.t. buvo deginami zmones ir t.t. Arba, socialinis padarinys, kad moteris yra antraruse, negalinti mokintis, net buvo tokiu, kurie teige, kad sielos neturi ir t.t. Ir tuomet kai moterims leido siekti mokslu, balsuoti ir t.t. buvo kalbama, kad paminamos vertybes. Ka keicia, irodo jusu ir mano pateikti pavyzdziai?

Kokios vertybes nekinta? Konkreciai.

Kas yra palaidumas?

Ar tai, kad savižudybė - blogis, yra TIESA, ar tik tiesa? Kodėl viską reikia "vynioti į vatą" - nespėjus prasižioti jau pulti atsiprašinėti, kad tai tik mano varganas kuklus požiūrėlis? Kartais ta beribė tolerancija reiškia elementariausiai abejingumą savo artimui - tu kiši galvą į kilpą, bet aš ramiai praeisiu pro šalį ir tavęs netrikdysiu, nes tu turi visas teises į savo gyvybę, o daugiausia, ką aš galiu tau pasiūlyti, tik atskaityti paskaitėlę, kad žinai viena iš daugelio daugelio tiesų yra tokia, kad geriau gal nesižudyti.