
Su savo brangiuoju draugavom ir gyvenom maždaug penkerius metus, kol vieną pavasarį nutarėm, kad laikas mums pagaliau prieš Dievulį amžiną meilę prisiekti. Išsirinkom stebuklingą vestuvių datą (08 08 08) ir ėmėm ruoštis.
Labai norėjau atostogų, bet MB negalėjo tuo metu atostogauti, tai išlėkėm mudvi su drauge dešimčiai dienų į Portugaliją. Tokios varganos kelionės nebuvau patyrusi: vos vilkausi iš paskos energingosios draugės, ištisai norėjau miego ir nuolat zyziau, kad pailsėtume... Kaltę verčiau mėnesinėms, kurios, nors tąkart ir labai negausios, bet dar niekad taip nebuvo gadinę gyvenimo.
Grįžusi namo, pirmu taikiniu nulėkiau į vaistinę testo, nelaukiau jokio ryto, ir pamačiau dvi riebias ryškias juosteles... Maniau, širdis per gerklę iššoks. Buvome baisiai abu laimingi, nors ir neplanavom dar. Tik vienas didžiulis minusas, kad visi pagalvos, jog ženyjamės iš reikalo... Et jau, svarbu, mes žinom, kaip viskas iš tiesų.

Nėštumas buvo gana lengvas, nors pradžioje krito svoris ir sulaukiau antrų mėnesinių, dėl ko teko pirmąkart gyvenime ligoninėje pasivartyti, tačiau vėliau viskas ėjosi puikiai, smagiai dirbau, priaugau nedaug svorio, jokių tinimų ar kitų nesklandumų nebuvo, kol vieną dieną beeidama gatvę ir bešnypšdama nosį pajutau tarp kojų kažką šilta...

Nulekiam į artimiausiai esančius VGN, niekaip nerandam įėjimo per remontus, o ir nežinom, į kokį skyrių mums reikia. Paaiškėja, kad į gimdymo... Ten uždeda aparatą paklausyti šidelės tonams, ir ji plaka!

Nuvažiuojam į AK, pasakom savo situaciją: daug kraujo, 34-ta savaitė. Liepia laukt!!! Laukiam ilgai, labai ilgai... Turint galvoj, kad man gali būti priešlaikinis gimdymas ir atšokusi placenta, ir kiekviena minutė gali kainuoti labai daug, aš turiu ten laukti apie pusantros valandos, kol galiausiai kažkas teikiasi apžiūrėti. Na bet man jau buvo ramiau, nes žinojau, kad lėlytės širdelė gerai plaka ir daugiau nebekraujavau. Po apžiūros paaiškėja, kad kraujavimas iš gimdos kaklelio, ten iš kažkur atsiradusi žaizdelė, gal pasigavau kokią infekciją, tai taip ir nutiko, atsidarymas 1 cm, guldo į ligoninę tyrimams ir stebėjimams. Taigi, pasigulinėjau ten keletą dienų, nieko blogo nerado ir paleido namo.
Po poros dienų einu pirkti kalėdinių dovanų ir vėl pajuntu tą pačią šilumą tarp kojų...

Sulaukiu 38 savaičių ir atsipalaiduoju: su MB važinėjam prie upės į miškus, kur dūkstu ir bėgioju, bet pilvinukas dar niekur nesiruošia.
Sueina 39 savaitės. Gera, gražu, ramu, sniegas spindi, šaltukas spaudžia, raginu vaikelį, kad jau ateitų, nes bijau, kad neužaugtų labai didelis. Nueinam vakare su MB miegoti ir... pasiskatinam.

Grįžta MB, pasiskambinam į Trakus, galima atvažiuoti. Pakeliui užsukam pas anytą pasiimti magnetofono gimdymui, nes gi gimdymas procesas ilgas, kaip mokė per per kursus. Pasiūlo mums arbatos, atsigeriam arbatos, padiskutuojam, gal leisti MB į antrąjį egzaminą 13val, nes mano sąrėmiai užstrigę ties 7-8min. Vis dėlto nusprendžiame važiuoti į ligoninę. Nulekiam į Trakus, pasistatom mašiną, nusiperkam MB aprangą gimdymui, dar sugalvoju, kad reikia nueit iki bankomato, jei kartais grynųjų prireiktų. Sąrėmiai vis dar kas 7-8min, bet per juos jau pristabdau beeidama. O dūšioje tokia ramybė ramybė kaip ta saulėta diena, jaudinuosi tik, kad nebūčiau per anksti atvažiavus, nes toli gi atgal į sostinę trenktis.
Žodžiu, prisivaikščioję į valias pagaliau prisistatom į ligoninę. Gydytoja apžiūri: 9 cm atsidarymas. Aš tik išsižioju rimtai???


Galiausiai nuveda mane į gimdyklą. Maža, šilta, jauki. Persižegnoju, kažkaip baisu, išgaravo visi pasiruošimai, kažkaip per greitai, buvau nusiteikusi visą parą sąrėmiauti, kaip normali pirmakartė o čia va net magnetofono nėr kada beįsijungti


Staiga užsimanau stumti, nors, tiksliau pasakius, raumenys savaime ima stumti su tokia nevaldoma jėga, kad tikrai negalėčiau to prilyginti norui kakoti, bet man liepia tai iškvėpuoti. Oi, lengva pasakyti sunku padaryti... Tik dabar nubėga vandenys (15val.), tokie šiltučiai ir gražūs, pasak akušerės. Atrodo, stumtelčiau ir tuoj viskas pasibaigtų, bet kai jau galiausiai pradedu stumti, pasirodo, ne taip paprasta. Ogi stumiant skauda ir stumti reikia būtent į ten, kur skauda... Va šito tai nesitikėjau, maniau, kaip moteris, daugybę sykių sirgusi sinusitu ir su vargais šnypštusi iš giliausių nosies landų, tikrai mokėsiu lemiamu momentu paspausti ten, kur reikia, bet deja. Stumiu, stumiu, ir vis niekaip ir niekaip, net paprašau MB pažiūrėt, ar dar galvytės nematyt. Akušerė sako, kad galvelė jau matyt, bet vis neužsifiksuoja, o dar MB užknisa vis primindamas, kad stumdama neužsimerkčiau, nes iš kažkur ištraukė, jog jei neužsimerksi stumdama, tai akys po to nebus raudonos... Galiausiai nusibodo pačiai taip nerimtai stumdyti, susitaikiau, kad be skausmo neatsipirksiu, tai susikaupiau ir vienu ypu taip pavariau, kad vaikas kone iššovė. Kažkas bandė šaukt ne taip greit, bet aš jau nieko nebegirdėjau, nes tą vienintelį kartą ir pati užriaumojau. Iškart atsisėdau ir žiūriu, kas čia iš manęs išsprūdo: o gi mažulytis melsvas padarėlis, kuriam žaibiškai nuo kakliuko nuvyniojama dukart apsisukusi virkštelė. Girdžiu MB tokiu džiaugsmingu balsu suokiant Gimė vaikas! Mums gimė vaikas! Koks gražus! Mergaitė! Pravirksta galiausiai ta mergaitė savo naujagimišku u-aa, nesuprantu, ar iš tikrųjų jau čia tokia graži, bet taip gera pajusti ją ne pilve, o ant pilvo, apsikabinu tą drėgną šilta žmogutį, ir jis iškart nurimsta, taip jaukiai įsitaiso ir, atrodo, nė judėt nenori po tokios kelionės. Atpažįstu tas aštriąsias alkūnes ir kulniukus...
Tada dar tenka pagimdyt placentą ir iškęsti gydytojos apžiūrą, kuri turbūt morališkai buvo skausmingenė už patį gimdymą (tiek atvargau ir dar čia lenda

Užbaigai truputis faktų: lėlytė gimė mažytė vos 2845 g, 50 cm, pirmadienį 15:50val., sveikutėlė, viso pasaulio grožis ir gerumas
