Sveikutės, mieliausios
Mergaitės 
Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad yra atskirai pirkti kakavos sviesto.

Man šis žodžių derinys asocijuojasi su kažkuom Dangišku...
Patr, kaip sekėsi pas endokrinologą?
Ir mes, kai mamytė susirgo, labai atsigręžėm į bažnyčią. Seniau ji buvo švenčių dalis, kažkas ten..., kažkur yra.... žinau, kad yra..., bet ar tikrai...
O dabar net neįsivaizduojame gyvenimo be maldos, ne tik bažnyčioje, ir ne tik per šventes.
Arūne 
, tu kaip visada tyliai žinai kas kur ir kam turi vykti...

Ačiū...
Pasipasakosiu... Buvo vienas tikslas - kaip pagerinti mamytės savijautą, kosulį, temperatūrą ir visa kitą iki šiandien, per tris keturias dienas, kad būtų galima įstatyti portą. Pasiskambinau mūsų onkologytei - liūdna žinia - per 20 dienų markeris pakilo dvigubai. Jau rodo virš 2000 (norma 38,6)

. Papasakojau kaip mamytė jaučiasi, kas vyksta - tai gydytoja iškart pasakė, kad gali būti prasidėjusi organizmo intoksikacija. Patarė duoti Dextametazono tam tikrą normelę. Sako, jei temperatūra nukris - greičiausiai taip ir yra. Temperatūra nukrito nuo pirmų trijų tablečių. Po to nuvažiavau pas šeimos gydytoją, nes reikėjo paimti tyrimų atsakymus (dėl viso pikta, jei įvyktų stebuklas, ir mes važiuotume operuotis). Visi bendri ir krešumo tyrimai idealūs išskyrus šlapimo - eritrocitų padaugėję iki 50 ir dar vienas rodiklis (onkologė sako, kad gali būti pajudėjęs inkstuose smėliukas). Bet aš prisiskaičiau dar nelabai kokių dalykų, ką tai galėtų reišti.

Šeimos gydytoja prirašė antibiotikų. Vėl aptariau juos su onkologe telefonu. Ji sutiko, nes pati sako , kad būtinai reikia kuo greičiau chemijos... Skambinau kraujagyslių chirurgui - nušviečiau situaciją, o jis - esat užregistruota, atvažiuosit, nekosėsit - išoperuosiu, dar sirgsit - išsikosėkit - tada nukelsim operaciją vėlesniam laikui. Šiurpuliukai perbėgo, kad dar teks laukti ir taip naiviai paklausiau

- tai ką mums daryti, mums būtinai reikia. O jis gražiai - "mieloji, aš už jus neišsikosėsiu..."

Taigi, kad suprantu, bet taip durnai paklausti...
Dievulis po truputi tvarkė viską.

Vakar sveikinome mamytę po bažnyčios ,ir dar nežinojome ar galėsime vykti operuotis, o šiandien jau esame su portu

.
Susiskambinau su onkologyte, tai pasakė, kad atvažiuotume ketvirtadienį, tik kaip suprantu, kad keičiasi gydymo taktika. Žiūrėsim , koks bus kraujukas, jei taip viskas vyksta greitai (tfu,tfu,tfu...)
Tiesa, mano mamytė, kai nukrito temperatūra vėl jaučiasi gerai, visą kelią pirmyn ir atgal "tarškėjo" linksmai...Gražiausia muzika ausiai...

Paskutinio markerio skaičiuko ji nežino, bet gal gydytojos prašysiu, kad ir nebesakytų

. Kai vežiau šeimos gydytoją atgal į polikliniką, ji pasakė, kad tokios tvirtos , optimistinės pacientės su tokia diagnoze nėra turėjusi, kad būtent tai mamytę palaiko... Kad tik nepritrūktume tos dvasinės tvirtybės...