QUOTE(mamutas @ 2010 05 27, 20:26)
Nemažai tenka bendrauti su dvasininkais, viskas ten su jais gerai, o nukrypimų būna visuose žmonių sluoksniuose. Kunigystę ar vienuolystę renkasi tikrai ne vien tie, kuriems kažkas būna blogai su seksualiniu portaukiu.
Galiu papasakot gražų pavyzdį iš savo patirties. Studentų bendrabutyje gyvenau, buvo ten visko, meilių ir pan. Ir buvo vienas vaikinukas, studijavo teologiją ir norėjo tapti vienuoliu. Bet šiaip labai fainas, kompanijos siela, gerą jumoro jausmą turėjo, man patikdavo, kad su juo vakarėliai ne tik lėkštos blevyzgos būdavo, bet buvo galima įvairiom gyvenimiškom, rimtom temom pakalbėti ir pan. Aplankė jį ir meilė tame bendrabutyje... Deja vienpusė, mergina jam neatsakė, o ir jis pats nežinau ar to atsako norėjo, nes ruošėsi būt vienuoliu. Bet meilė aplankė, visi matėm jo spindinčias akis... Galvojau, vau, kas dabar bus. Ogi surengė gražų savo išleistuvių vakarą, pasakė kiekvienam daug gražių žodžių, ypač tai merginai, o kitą dieną išvažiavo į novicijatą... Nuo tol laiko jau praėjo daugiau nei 10 metų, šiuo metu vienuolyne užsienyje, kelias sunkus, bet paklaustas, ar nesigaili, atsako tikrai ne, nes atrado save. o meilė... ji yra, bet ne vienam asmeniui, ne egoistiška, o visiems žmonėms. Jis sako, kad būdamas vienuoliu gali žymiai didesniam kiekiui žmonių padėti nei kad šeimoje, tarnauti žmonėms yra jo tikslas. Būtų šeima - negalėtų būti toje pasaulio vietoje, kur yra daugiausia kenčiančių, o dabar gali ir yra dėl to laimingas. Beje, pranciškonas...
Galiu papasakot gražų pavyzdį iš savo patirties. Studentų bendrabutyje gyvenau, buvo ten visko, meilių ir pan. Ir buvo vienas vaikinukas, studijavo teologiją ir norėjo tapti vienuoliu. Bet šiaip labai fainas, kompanijos siela, gerą jumoro jausmą turėjo, man patikdavo, kad su juo vakarėliai ne tik lėkštos blevyzgos būdavo, bet buvo galima įvairiom gyvenimiškom, rimtom temom pakalbėti ir pan. Aplankė jį ir meilė tame bendrabutyje... Deja vienpusė, mergina jam neatsakė, o ir jis pats nežinau ar to atsako norėjo, nes ruošėsi būt vienuoliu. Bet meilė aplankė, visi matėm jo spindinčias akis... Galvojau, vau, kas dabar bus. Ogi surengė gražų savo išleistuvių vakarą, pasakė kiekvienam daug gražių žodžių, ypač tai merginai, o kitą dieną išvažiavo į novicijatą... Nuo tol laiko jau praėjo daugiau nei 10 metų, šiuo metu vienuolyne užsienyje, kelias sunkus, bet paklaustas, ar nesigaili, atsako tikrai ne, nes atrado save. o meilė... ji yra, bet ne vienam asmeniui, ne egoistiška, o visiems žmonėms. Jis sako, kad būdamas vienuoliu gali žymiai didesniam kiekiui žmonių padėti nei kad šeimoje, tarnauti žmonėms yra jo tikslas. Būtų šeima - negalėtų būti toje pasaulio vietoje, kur yra daugiausia kenčiančių, o dabar gali ir yra dėl to laimingas. Beje, pranciškonas...
Gražiai papasakojai
aš dažnai pagalvoju apie tuos žmones, kurie varo ant kunigų o po to jų pačių sūnūs ar dukros pasuka kunigystės ar vienuolių keliu . Va tada derėtų toms mamos ir tėvams prisiminti, ką ir kaip kalbėdavo, kaip smerkdavo kiekvieną jų žingsnį.
Manau, jei tavo vaikams nutiktų kad jie pasuktų dvasiniu keliu, tai tu tikrai ramia sąžine galėtum žvelgti į jų akis.
Žinau daug pavyzdžių. Kai mama tėvas visiškai netikintys o sūnus pasuka kunigystės keliu, paradoksas bet taip būna. Taigi kad tik mes mamos neprikalbėtume nereikalingų žodžių ir kad tie žodžiai neatsisuktų prieš mūsų vaikus ir mus pačius.
