Emancipacija nuo religijos

neišnyks, beveik pora tūkstantmečių neišbyksta, tai ir po kelių šimtų metų neišnyks.
O be to žmonės praeina - Dievas pasilieka.

Na nesiginciju, nezinau kas gali buti ir ko negali buti po n metu. Bet su jusu teiginiu, kad jei krikscionybe iki siol neisnyko, vadinasi ir neisnyks, tai tikrai nesutinku Dievas neabejotinai pasilieka, bet neaisku kuris ir koks.

diskusija tai apie nieka is esmes - purpsei ir good dievo nera, keista, kad jos svaisto savo brangu laika diskutuodamos apie tai, ko ju nuomone nera. isvada, jos neturi ka veikti, jei turetu tai rasytu apie tai, kas yra o ne apie tai, ko ju nuomone nera

Atsakant į temos autorės klausimą. Na, man išbristi nereikėjo. Praėjo su vaikyste.
Vaikystėj eidavau į bažnyčią ir "tikėjau", nes ten duodavo apsirengt gražią baltą suknelę, o po mišių kunigas duodavo saldainių.
Ateinant paauglystei pamačiau visą katalikų bažnyčios veidmainiškumą, dogmatiškumą ir visas negeroves. Nustojau vaikščiot į bažnyčią, bet vis tiek kirbėjo mintis "kad turi būti kažkas daugiau". Labai jau nesinorėjo tikėt, kad po mirties nieko nebus, kad esu tik materialus sutvėrimas ir kad pati atsakinga už savo likimą. Norėjosi tikėt reinkarnacija ar dievu, kuris "yra visur aplink".
Vėliau gi suvokiau, kad iš esmės jei kažkokia aukštenė jėga - "kūrėjas" - ir yra tai visiškai nieko nekeičia: kūrinys nėra pajėgus suvokti kūrėjo, o kūrėjas nesiims teisti savo kūrinio, kurį sutvėrė kokį norėjo. Taigi išeina kaip su Einšteino eteriu - jei kažkokio fakto egzistavimas nieko nekeičia, tai jo ir nėra.
Taigi kai suaugau suvokiau, kad dievo nėra. Yra tik žmonių baimė, silpnumas, bejėgiškumas, melai ir veidmainystė. Todėl man dabar religingumas atrodo beveik kaip riboto akipločio ir bandymo išvengti savo silpnumo suvokimo sinonimas.
Turiu pastebėti, kad buvima nereliginga nepakenkė nei mano moralei, nei gerbūviui, nei kam nors. Gal tik ribinėse situacijose liūdna suvokti, kad esi tik pats vienas atsakingas už save ir kad po mirties nieko nebus.

Iš esmės keista: augdami dauguma žmonių nustoja tikėti fėjomis, raganomis ir kalėdų seneliu, bet iš paskutiniųjų bando išsaugoti tikėjimą dievu.
Papildyta:


Diskusija ne apie nieką. O apie religijos fenomeną. Visai verta aptarti, kodėl tiek daug žmonių tiki tuo, kuo tavo manynu nėra.

Bravo Pasakei mano mintis, tik kad as niekaip nesugebejau sukratyt visko i pora pastraipu
P.S. O vis delto tiki, kad kazkoks absoliutas egzistuoja?

Būtent. Religija juk siūlo tiek daug fantastiškų dalykų, o realybė yra gana nekomfortabili, todėl žmonės ir tiki. Po mirties bus tas pats, kas prieš gimstant Ar dėl to jautėm kokį nors diskomfortą? Manau ne. Žvaigždės turėjo mirt, kad mes gyventume, ir po neįsivaizduojamai daug metų, mūsų kūno atomai vėl sudarys naujas žvaigždes, ir galbūt naujas gyvybes Tai yra išties nuostabu, kur kas nuostabiau nei senovės žydų rojai su pragarais, pimpalais ir santabarbarom, ar senovės arabų biznesmeno pamokymai.
Papildyta:


Kodėl manai, kad dievas tave ir kitus gyvius myli? Man tai visada buvo nesuprantama Nagi ar negali dievas NEMYLĖT žmogaus? Ar bent jau būt indiferentiškas? Niaaaa? Reikia būtinai kad kažkas galyyyyngas mylėtų?

O galite gal smulkiau apie tai? Tikite, kad galb8t po mirties kadanors gyvenime atgimsime žvaigždėmis?

Indiferentiškas lietuviškai būtų - abejingas.

Bet Dievo buvimo faktas keičia. To fakto įkvėpti vienuoliai slaugė cholera ir maru sergančiuosius, žmonės ir šiandien atiduoda dalį savo lėšų vargstantiems, pasveiksta iš sunkių ligų, nors atrodo turėtų numirti, galų gale nuoskaudas nukenčia ir stengiasi būti geresniais . Kaipgi nekeičia?


Manau, kad myli, nes jaučiu globą, atramą, laimę. Argi tai galėčiau gauti iš to kas nemyli? Kita vertus Dievas yra gyvybės teikėjas, Jis mus sukūrė ir Jame esame palaikomi, visa kas Dievo nenorima tiesiog neegzistuoja. Jei esame norimi, vadinasi ir mylimi. Mums būtina, kad mus mylėtų. Žmogus taip sukurtas, kad jam būtina būti mylimam. Jam reikia kad jo tėvai jį mylėtų, jo gyvenimo išrintasis jį mylėtų, jo vaikai jį mylėtų.... Tas meilės poreikis yra Dievo meilės poreikis, žmoguje užprogramuota, kad jis yra, nes yra mylimas.
Dievas negali būti abejingas, nes abejingumas nieko nesukuria. Ar gali muzikantas būti abejingas muzikai ir ją kurti? O dailininkas abejingas spalvoms ir formoms ar gali kurti paveikslus?
Ar gali kūrėjas nenorėti ir nemylėti savo kūrinių? Manau, kad ne, nes ir muzikantas neatliks mnemėgstamos muzikos, ar dailininkas nerengs nemėgstamų paveikslų parodos, juo labiau visagalis kūrėjas.

arven, na pamastykime ukiskai - jei tokis fenomenas kaip religija aplamai egzistuoja tiek laiko, tai matyt kazkam jo reikia religijos reikia tiems, kas joje semiasi to, ko jiems tuo momentu reikia. ji taip pat reikalinga ir netikintiems, nes niekindami religija, o kartu ir tikinciuosius virtualioje erdveje jie jauciasi protingesni ar gudresni uz kitus ir tokiu budu kompensuoja ta nepilnavertiskumo kompleksa, kuris juos kankina kasdienybeje. tiek i tikejima tiek i ateizma galima ziureti kaip i psichoterapijos forma, naudinga visoms pusems.

Na, psichoterapijos man gal ir reikia, bet ateizmas vargu bau ar dėl to kaltas

Dažnai daroma prielaida, kad ateistas, tai šaltas, piktas, skaičiuojantis žmogus, bet bent vieną ne tokį - nuolankiai jūsų - pavyzdį galiu pateikt. Imuosi aš ir darbų iš idėjos, labdara irgi nesvetima, patiriu ir didingus jausmus, tik skirtumas tame, kad aš nemanau, kad viskas man nutinka dėl dievo malonės. Ir pagalbą artimui teikiui ne dėl pliusiuko prieš dievą, o dėl pasitenkinimo čia ir dabar atlikus kažkokį darbą.

O kam reikia religijos... nelabai maloniai skamba, bet tai dar vienas būdas valdyti žmonėms, deja.

purpsiau - ir vel tas pats per ta pati zmones turi pasamoneje programa buti valdomi - del to mes visi gyvename valstybese, kurios mus riboja ir valdo. dar daugiau - zmones pasiruose zudyti vieni kitus del tu nelaimingu valstybiu, nors is esmes, zmogui nera skirtumo, kokioje valstybeje gyventi - visos anksciau ar veliau nusirita i anarchija arba diktatura. religija siuo atveju nelabai ka gali nuveikti. beje as nerasiau, kad ateistai pikti zmones jie buna pikti priklausomai nuo nuotaikos - bet ne visa laika, kitaip greitai uzsilenktu del dideliu sveikatos problemu. as zinoma labai pamaloninta tamstos akmeniu i nuolankiai mano darza - tokiu idejisku, didingu, paremtu pagalba artimui ir suteiktu tik del pasitenkinimo atlikus kazkoki darba o kas liecia visa tai, ka isvardinai - tu gyveni savo gyvenima taip kaip ji supranti, bet jei mastai, kad tikintys visa tai daro tik del pliusiuku pries dieva, tai tu pati viska darai tik tam, kad pamaloninti savo ego - o koks is esmes skirtumas? manau, kad joio, nes tikintieji net bijodami dievo rustybes daro blogus darbus, tuo tarpu ateistai, ir dar be dievo baimes .....

Darbai padaryti dėl pliusiuko nieko verti. Verti tik padarytieji dėl meilės .