QUOTE(Žiogelis @ 2010 06 01, 23:18)
Aš irgi ne filosofė, rašau, ką galvoju, ir taip pat dažniausiai negaliu atsakinėti iš karto - reikia, kad mintys susigulėtų

Bet va, "užkabino" posakis, kad nėra laisvų žmonių. Man rodos, ant Kazantakio antkapio yra užrašas: "Aš nieko nesitikiu, aš nieko nebijau - aš esu laisvas" Va čia, mano manymu, tikrai yra laisvė, tikroji laisvė, ir būtent taip laisvas žmogus gali iš tikrųjų tikėti į Dievą - nesitikėdamas ir nebijodamas, tiesiog tikėti, o tokių žmonių tikrai, jei yra, tai labai nedaug. Deja, kaip ir rašote, visi mes klystantys, ir visi mes tik pakeliui į Dievą, į laisvą tikėjimą.
Dar kažkaip pastebėjau, kad mes sudedame labai daug blogų emocijų į žodį emancipacija ir susimąsčiau, kodėl. Gal todėl, kad emancipuotas šiek tiek siejasi su kažkuo, kam kiti nereikalingi? Ar gali taip būti? Tačiau mums visiems reikalingi kiti, ir krikščionybė man tuo ir yra nuostabi, kad joje žmogaus esmė atsiskleidžia per Kitą, per santykį su Kitu. Ir net jei žmogus, pagal tą mane labai žavintį Kazantakio apibrėžimą, laisvas yra tuomet, kai nieko nebijo ir nieko nesitiki, toks žmogus taip pat yra susijęs su kitais ir tai absoliučiai netrukdo jo laisvei.
O Kristaus mokymas tikrai yra irracionalus ir, galbūt, tikrai kenkia asmenybei. tačiau esmė yra ta, kad elgdamiesi racionaliai mes blaškomės šios realybės, šios "matricos" rėmuose ir niekur negalim iš jų ištrūkti. Ir tik irracionalumas gali suskaldyti akvariumą, sudaužyti tą vientisą asmenybę ir padėti išsivaduoti "tikrąjam, dvasiniam aš", pamatyti, kas visgi yra už šitos matricos ribų. Na, čia aš taip manau
Dėl žodžio sąvokos, čia iš senų laikų liečia, kiek pamenu jo pirminė prasmė ir yra "dovanoti laisvę" vergams, vaikui kuris buvo tėvų priklausomybėje.
Moterys kovojančios dėl savų teisių. Pagaliau ir vyrai. Taigi galvoju priklauso nuo to dėl ta kova vyksta.Jei yra moraliai dvasiškai žeidžiamas žmogus, paminama tiesa po kojomis žinoma jis turi kovoti už tiesą, nuo kurios turi būti gera ir tai pusei kuri kovoja ir visiems kitiems. Tačiau aš ne kartą manau, kad toji tiesa dažnai būna pakasta giliai po žemėmis, o kovos pasekmės atneša dažnai neigiamus padarinius kitiems.Va čia pirmiausia ir reikia atsirankioti. Kokime lygyje emancipacija yra žmogaus suvokiama. Ir ar ji tikrai neša naudą. Na kad ir mažas pavyzdys, tėvai turi rūpintis, savo vaiko išauklėjimu. Tačiau dabar teisinė valstybė tiek persistengė, kad jau tėvai nežino, kaip bepasisukti, nes jei vaiką tėvai drausmins, tuoj pat sugalvos kad tas vaikas psichologiškais terorizuojamas, kad vaikui reikia duoti laisvę, nes jis yra asmenybė. Tačiau niekas nenubrėžė linijos kokia toji laisvė turi būti suteikta. Ir ką dabar? vyksta renginiai, eisenos už vaiko laisvę. Ir paradoksas, priėjom tokį žiaurų vaikų laikmetį, kad o jo jojjjjj. Šeima braška kleba,vaikas yra pats nesaugiausias tie šeimoj, tiek MOKYKLOJ pastarojoje dar baisiau nei šeimoj.Tad aš vyrui ir sakau, o kodėl tėvai nesurengia eisenos kuri iškeltų problemą tą, kad vaikas gerbtų ir klausytų savo tėvų. Bet ne tėvai būtų vaiko įnorių pageidavimų ir reikalavimų vykdytojais. Va tau ir emancipuota laisvė.
Kitas pavyzdys kitokios orientacijos žmonėms, na kur tokia jų emancipacija veda? į Šeimos naikinimą. Va ir laisvė. Šalia manęs gyvena pažįstamų žmonių kurie kitokios orientacijos, man jie netrukdo, bet va matyt jie patys sau kažkaip tai trukdo rėkdami, kad į juos atkreiptumėme didelį dėmesį. Nu ką aš galiu kreipti? Lai jie gyvena, kaip sugeba. Kam tas triukšmas?
Kodėl tada šeimos su vaikais neina į gatves ir nešaukia su plakatais ir vėliavomis.Kad jų teisės jau seniai sugniuždytos, nejau žmonės jau ant tiek nusilpo, kad negali išeiti į gatves su vaikais ir pasakyti neardykite mūsų šeimų. Leiskite ramiai dirbti užsidirbti ir auginti vaikus. Va ir čia kažkur tiesa giliai giliai paslėpta. Tai apie kokią tada emancipaciją galim kalbėti?
pagaliau pamatykim, kiek daug asmenybių emancipuotų ir laisvų laisvai iščiuožė į svetimas šalis ir taip laisvai vergauja svetimtaučiams . Nes čia Lietuvoje išsikovoję laisvę nebepajėgė jos branginti ir ją puoselėti. Kur einam?
Matai, kodėl aš sakau, kad nėra žmogaus laisvo? Nes jis vistiek nuo kažko tai priklauso. Aš labai nuoširdžiai galvoju, kad Dievas, Kuris yra Kūrėjas duoda žmogui laisvę iki tam tikros ribos, bet toji laisvė negali prašokti Dievo esybės ir Jo planų.
Tie bandymai save pernelyg sureikšminti paprastai matom,kuo užsibaigia. Tad aš tuo įsitikinusi, kad laisvų žmonių nėra.Ji ribota. Taip aš galiu daryti, ką noriu kiek noriu, Dievas davė tokią laisvę ir protą, tačiau yra tų mano veiksmų pasekmės.Jei su savo laisve peržengiu bet kokias ribas, gerąsias ribas, va ir tada prasideda chaosas ir žmonių santykiuose ir pačiame pasaulyje.
Mane Kristaus mokymas skatina eiti judėti dėl kito ir kitam į Dievą,"...mylėk artimą, taip kaip save patį" , nesakoma "mylėk save kaip savo artimą" būtent pirmumą taikyti reikia artimui, o tada grįžta ir tau pačiam. taip manau yra gera, stengiuosi taip gyventi ir tuo esu laiminga. Nes čia toks ratas gaunasi .Liečiantis tiek mane tiek kitus. man tik keista dėl ko galvojama, jei jau žmogus išpažįsta kokį nors tikėjimą tai jau čia kas blogai? Koks skirtumas ar tu sentikis ar stačiatikis ar jei man gera būti krikščione katalike tai savaime aišku neišpažinsiu kito tikėjimo, jai kitas laimingas būdamas liuteronas , tai valio. Svarbu kad tik žmonės gerus darbus darytų .O ne tarpusavy kariautų dar dėl ko? Dėl to kad esi tikintis arba ne.
pasižiūrėk kaip kai kurie niekina tikinčius, arba kai kurie niekina netikinčius. Kokia viso to prasmė? Va čia tai išties žmogus nejaučia laisvės. Nes jam vis kliudo kitokie nei jis pats.
Nepamenu, kas iš šventųjų pasakė panašų sakinį , tikslios citatos nepamenu, bet prasmė tokia. "Niekur nerasiu Viešpatie ramybės, tol kol neatsilsėsiu Tavyje"
Geriau jau aš eisiu Dievop, nei velniop ir man geriau Dievo akyse laisve naudotis. O Jį prašokti tikrai ne mūsų jėgoms.