Emancipacija nuo religijos

kuom? pateikite pavyzdziu

Dabar kalbam ne apie moralę/etiką, o apie žmonėmis besirūpinančio ir besidominčio dievo buvimo galimybę. Kad tavo gyvenimas malonus ir naudingas, nėra joks įrodymas šiuo požiūriu.
Papildyta:


Nežinau, bet mažiausiai akivaizdu štai kas: tokia galimybė yra lygiai tiek pat tikėtina, kiek ir galimybė, kad tos analogijos tinka Aš eičiau dar toliau: kad tobulo visatos kūrėjo veiksmų paaiškinimui tiktų analogijos iš primatų gyvenimo yra lygiai tiek pat tikėtina, kiek Bethoveno simfonijai paaiškinti tinka analogijos iš vienaląsčių amebų gyvenimo.
Papildyta:


Matau su šūdu ir bakterijomis pavyzdys netiko, todėl imk statybininko pavyzdį. Statybininkui giliai pox*i, stovi jo pastatytas namas po dešimt metų, ar ne (jei aišku antrą dieną nesugriuvo - taip gautų nuo brigadyriaus pylos). Jis neskambinėja savininkui kasdieną, neklauso jo prašymų ir maldų, nekreipia jo gyvenimo ta ar ta linkme, o eina ir dirba prie kito n-tojo namo, ir nesuka sau kiaušialąsčių dėl savo ankstesnių kūrinių. Jei statybininkui nerūpi, kodėl turėtų rūpėti dievui? Gal jis tokių visatų zilijonus yra prikūręs, ir mes tik nereikšmingi (bet susireikšminę) mikrobai (kas yra akivaizdu pagal jau dabar matomus visatos mastus), galvojantys, kad dievui rūpi, dulkina vienas mikrobas kitą mikrobą ar ne ir kada ir kaip tai daro, ką ėda, kuo tiki ar netiki, ir t.t. Maža to, mikrobai net tiki, kad visatos kūrėjas duos kiekvienam mikrobui po atskirą audienciją po mirties, ir net garantuos teisingą teismą

Prastas jis tada statybininkas, jei stato vienadienius namus, o praeidamas gatve nepasidžiaugia, va neblogai namą pastačiau. Good_girl, jūs savo darbus irgi tokiu principu dirbate?

Kodėl vienadienius? Gali statyt ir nevienadienius, esmės tai nekeičia:) Bet kartoju - jis ne*isa savininkui proto, kaip tą namą naudot, ir jam giliai dzin, ką tas savininkas su tuo namu daro ar nedaro, kuo tiki ar netiki. Jis tų namų pristatęs tiek (kiekvieną dieną mūrija vis naują), kad jau net neatsimena, kada kokį ten statė. Be to, statybininką jau pencijoj gali ir UŽKNISTI ta statyba, ir jis gali nenorėti tų namų akyse daugiau matyti ir nieko apie juos žinoti O jei kiekvienas xxxx pastatytų namų savininkas dar ims adresuoti statybininkui savo pageidavimus, ko jie norėtų ir ko ne - statybininkas siųstų tokius prašiklius po dalše:) Tikimybė, kad tikėjimas dievu ir jo nuolatinis garbinimas/kaulinimas dievą UŽKNISA, yra lygiai tokia pat, kaip ir tai, kad dievui tai patinka

Va tas ir liudniausia kad tik savo galva mastot)) racionalistai matai- na koks tai racionalizmas? tai šiaip kvailumu vadinama. Kai žmogus vietoj to kad pasidomėt specialistų nuomone iš puikybės mąsto savo galva. Va good girl kiek primastė- vėmalai kažkokie..







Saulele, visų pirma jei ką cituojat nenurodant šaltinio ir pateikiant kaip savo mintis, tai ne tik kad nekriščioniška)) tai neetiška.

Antra - Vikipedijos, dvejetukininkų referatai nėra kokybiškos informacijos šaltinis.

Trečia- Va žiurėk kaip reiktų : Nietzsche tai tarpinė grandis tarp Hegelio, Feuerbacho ir veliau sekusių Markso ir Engelso Religijos kilmės teorijų.
" XIX am pirma pusė -pozityvizmo ir buržazijos triumfo laikotarpis- pareikalavo eliminuoti Dievą ne tik iš gyvenimo, bet ir iš religijos. Daigtai,gamyba,pinigai tapo vyraujančiais įvaizdžiais įtakingų visuomenės sluoksnių sąmonėje...
Pasak Feuerbacho, žmogaus gyvenimas-tai nuolatinis kančios skausmo,nusivylimo, mirties -taigi savo baigtinumo išgyvenimas. Būdamas tuo nepatenkintas ir susvetimėdamas megina savo "geidžiamą" esmę suprojektuoti į anapusybę, i Dievą, tad Dievas tėra nerelizuotų žmogaus poreikių kompencacija....
....Šie aiškinimai visiškai spekuliatyvūs,nepagrysti jokia religijų istorijos medžiaga"

62-63pus. "religijotyros įvadas"




Papildyta:


Man tiko ir su šudu jei ką. Tik nesupratau ką čia kritikuoji - šiaip tai ne irodymo o tikėjimo sritis koks yra Dievas.
Dabartiniai palyginimai labai tinka paaiškinti Deus otiosus "išėjusio dievo" fenomenui pagonybėje, Lietuvių deus otiosus (Dievs) žmogų sukūrė netyčia- nusispjovęs į tvenkinį kažkokį... .. ir paliko.

Aš dar prisėsiu rimčiau pasvarstyti apie tai ką rašote...
Tik dar va viena mintis greitai atėjo , o po to dar kita ir t. t. .Tiek tikintis tiek tiek ir netikintis turi savo laisvės sampratą.Ir jos visai gali būti panašios čia labai platu. Vidinė laisvė dvasinė laisvė ji yra labai atsakinga laisvė. Kokia toji laisvė, nuo ko? Čia jau sunku už kitus kalbėti, nes kiekvienas asmuo ją skirtingai interpretuoja.
Nelaisvas žmogus žinoma kad mes kaltinimus ir ne tik bažnyčiai,ar dvasiniams vedliams. tikrai pastebiu ir save tame kely pagaunu, kad kai žmogus nesusitvarko su savo turima laisve arba kai nesugebu ja pasinaudoti, tada kokias priemones naudoja? Puola, kaltina, tuo dangstydami savo trūkumus.Ypač tą baisią ydą PUIKYBĘ.
O šią yda turime visi tiek didesnę tiek mažesnę.
Mano manymu na nėra laisvo žmogaus.NĖRA. Arba tik (noriu patikėti) labai labai mažas procentėlis. Ar įmanoma prisiimti visą atsakomybę? Už ką gali atsakyti emancipuota asmenybė? Ir taip jau čia viskas nekaltai gali atrodyti? Taigi žmogus yra klystantis . Gal dėl to žmonės save maitina iliuziniame laisvės pasaulyje ir nuo to atsiranda emancipacijos šaltinis. Čia tokios mintys momentinės dabar ateina.Gal po kurio laiko ką kitaip galvosiu...Nežinau.
Sakai emancipuota moteris... taip yra .Kai kur ji labai naudinga, kai kur pražūtinga. Bet jei žmogus eina dvasios keliu tai jau emancipacija bičiuliaujasi su puikybe.
O religijoje emancipacija turėtų būti jau interesų susikirtimas. BET klaidų visur esama.Jas daro žmonės nepriklausomai nuo įsitikinimų, religijų ir tikėjimų. kaip ir sakei "jei kažkada pasirodys, kad tos gairės nebuvo visai teisingos. Juk gali būti taip, ar ne? "IR gali ir būna.
Gal sunkiai čia išsireiškiu, gal ne labai galiu ir būti suprasta, tai atsiprašau.Na būčiau kokią filosofijos ir psichologijos katedrą baigusi tai dar čia prikalbėčiau, citatomis Šelingo, Antonio Badleras,Viktor Emil Frankl . Paškus įdomiai apie laisvę kalba...ir dar kitokių . Kalbu dabar tai ką suvokiu iš širdies. Nemoku kitaip. Kai knygų dar daugiau turėdama laiko paskaitysiu , kalbėsiu knygų raidėmis, bet tada širdis nutils.
Parašiau čia paskubom, o šiaip tai reikia laiko, kad mintys ramioj aplinkoj susigulėtų. Gal po kurio laiko dar ką kitaip pasakysiu.
IKI. Malonu pabendrauti.

Pasirodo, kad diskusijos dalyviai ne tik aršūs, bet dar ir per daug susireiksmine. Gyvenkit su savo dievu. Adios

Aš irgi ne filosofė, rašau, ką galvoju, ir taip pat dažniausiai negaliu atsakinėti iš karto - reikia, kad mintys susigulėtų Bet va, "užkabino" posakis, kad nėra laisvų žmonių. Man rodos, ant Kazantakio antkapio yra užrašas: "Aš nieko nesitikiu, aš nieko nebijau - aš esu laisvas" Va čia, mano manymu, tikrai yra laisvė, tikroji laisvė, ir būtent taip laisvas žmogus gali iš tikrųjų tikėti į Dievą - nesitikėdamas ir nebijodamas, tiesiog tikėti, o tokių žmonių tikrai, jei yra, tai labai nedaug. Deja, kaip ir rašote, visi mes klystantys, ir visi mes tik pakeliui į Dievą, į laisvą tikėjimą.

Dar kažkaip pastebėjau, kad mes sudedame labai daug blogų emocijų į žodį emancipacija ir susimąsčiau, kodėl. Gal todėl, kad emancipuotas šiek tiek siejasi su kažkuo, kam kiti nereikalingi? Ar gali taip būti? Tačiau mums visiems reikalingi kiti, ir krikščionybė man tuo ir yra nuostabi, kad joje žmogaus esmė atsiskleidžia per Kitą, per santykį su Kitu. Ir net jei žmogus, pagal tą mane labai žavintį Kazantakio apibrėžimą, laisvas yra tuomet, kai nieko nebijo ir nieko nesitiki, toks žmogus taip pat yra susijęs su kitais ir tai absoliučiai netrukdo jo laisvei.

O Kristaus mokymas tikrai yra irracionalus ir, galbūt, tikrai kenkia asmenybei. tačiau esmė yra ta, kad elgdamiesi racionaliai mes blaškomės šios realybės, šios "matricos" rėmuose ir niekur negalim iš jų ištrūkti. Ir tik irracionalumas gali suskaldyti akvariumą, sudaužyti tą vientisą asmenybę ir padėti išsivaduoti "tikrąjam, dvasiniam aš", pamatyti, kas visgi yra už šitos matricos ribų. Na, čia aš taip manau

Nesuprantu visgi apie tą pasaulėžiūros platumą Tai kuo jau mano akys neblaivios? Ir kur aš nelogiškai mąstau, ar ne savo galva? Kita vertus jei mano galva nusprendžia, kad kieno nors galva sugalvojo geriau ir man verta tuo pasinaudoti, negi tai jau mąstymas ne savo galva?
Aš iš aukštybių prašau ir tikiuosi. Gali prašyti ir tikėtis kiekvienas. Jei aš gaunu, o kažkas negauna, tai nėra mano neblaivumo įrodymas. Kita vertus gaunu tai kas man būtina, o ne tai ko aš noriu. Kartais man būtini dalykai yra visai priešingi nei mano norimi dalykai ir juos priimti prireikia pastangų. Norėčiau aplinkui matyti tik Dievą, bet žmogus klystantis, todėl dažnai stebeilijuosi į Mamoną

Mane "krikščioniškasis liūnas" žavi ir išlaisvina. Kuo jis tave varžė,ir ką atradai "išsilaisvinusi" dar nesupratau.

Kristaus mokymas iracionalus tą teigė pats Kristus, Jo mokiniai ir to meto žydai. Nieko naujo.
Kuo Jo mokymas graiauna asmenybę nežinau.

Kas yra "Biblijos " faktas""? Biblija aš tikiu. Tikiu viskuo , kas ten apreikšta. Suprantu ne viską, bet dar turiu laiko ir tikiuosi suprasti vis daugiau.


Jei besirūpinančio Dievo galimybė lygiai tiek pat tikėtina, tai kodėl renkiesi tikėti nesirūpinančiu? (o Dievu tiki?)
Manau, kad tiksliau būtų sakyti, jog žmonės yra statybininkai, o Dievas - architektas Negi yra architektų, kuriems dzin, kad daroma su jų kūriniais? Tie statybininkai, ar net architektai , kuriems dzin dirbo už pinigus, jie pasiėmė dėl ko dirbo ir gal jiems rezultatas nesvarbu, o Dievas kūrė dėl ko? Ką jis pasiėmė?


Kaip įdomiai rašai, malonu skaityti

Nesupratai manęs. Aš ne apie besirūpinančio dievo galimybę kalbėjau, o apie žemiškų analogijų tikimą superintelekto aiškinimui. Besirūpinančio dievo galimybė, vertinant visus šiai dienai turimus įrodymus, yra lygi nuliui, nėra nei vieno svaresnio įrodymo, kad kažkas nežemiškas mumis rūpintųsi. Priešingai, visi įrodymai rodo atvirkščia linkme.

Dėl žodžio sąvokos, čia iš senų laikų liečia, kiek pamenu jo pirminė prasmė ir yra "dovanoti laisvę" vergams, vaikui kuris buvo tėvų priklausomybėje.
Moterys kovojančios dėl savų teisių. Pagaliau ir vyrai. Taigi galvoju priklauso nuo to dėl ta kova vyksta.Jei yra moraliai dvasiškai žeidžiamas žmogus, paminama tiesa po kojomis žinoma jis turi kovoti už tiesą, nuo kurios turi būti gera ir tai pusei kuri kovoja ir visiems kitiems. Tačiau aš ne kartą manau, kad toji tiesa dažnai būna pakasta giliai po žemėmis, o kovos pasekmės atneša dažnai neigiamus padarinius kitiems.Va čia pirmiausia ir reikia atsirankioti. Kokime lygyje emancipacija yra žmogaus suvokiama. Ir ar ji tikrai neša naudą. Na kad ir mažas pavyzdys, tėvai turi rūpintis, savo vaiko išauklėjimu. Tačiau dabar teisinė valstybė tiek persistengė, kad jau tėvai nežino, kaip bepasisukti, nes jei vaiką tėvai drausmins, tuoj pat sugalvos kad tas vaikas psichologiškais terorizuojamas, kad vaikui reikia duoti laisvę, nes jis yra asmenybė. Tačiau niekas nenubrėžė linijos kokia toji laisvė turi būti suteikta. Ir ką dabar? vyksta renginiai, eisenos už vaiko laisvę. Ir paradoksas, priėjom tokį žiaurų vaikų laikmetį, kad o jo jojjjjj. Šeima braška kleba,vaikas yra pats nesaugiausias tie šeimoj, tiek MOKYKLOJ pastarojoje dar baisiau nei šeimoj.Tad aš vyrui ir sakau, o kodėl tėvai nesurengia eisenos kuri iškeltų problemą tą, kad vaikas gerbtų ir klausytų savo tėvų. Bet ne tėvai būtų vaiko įnorių pageidavimų ir reikalavimų vykdytojais. Va tau ir emancipuota laisvė.
Kitas pavyzdys kitokios orientacijos žmonėms, na kur tokia jų emancipacija veda? į Šeimos naikinimą. Va ir laisvė. Šalia manęs gyvena pažįstamų žmonių kurie kitokios orientacijos, man jie netrukdo, bet va matyt jie patys sau kažkaip tai trukdo rėkdami, kad į juos atkreiptumėme didelį dėmesį. Nu ką aš galiu kreipti? Lai jie gyvena, kaip sugeba. Kam tas triukšmas?
Kodėl tada šeimos su vaikais neina į gatves ir nešaukia su plakatais ir vėliavomis.Kad jų teisės jau seniai sugniuždytos, nejau žmonės jau ant tiek nusilpo, kad negali išeiti į gatves su vaikais ir pasakyti neardykite mūsų šeimų. Leiskite ramiai dirbti užsidirbti ir auginti vaikus. Va ir čia kažkur tiesa giliai giliai paslėpta. Tai apie kokią tada emancipaciją galim kalbėti?
pagaliau pamatykim, kiek daug asmenybių emancipuotų ir laisvų laisvai iščiuožė į svetimas šalis ir taip laisvai vergauja svetimtaučiams . Nes čia Lietuvoje išsikovoję laisvę nebepajėgė jos branginti ir ją puoselėti. Kur einam?

Matai, kodėl aš sakau, kad nėra žmogaus laisvo? Nes jis vistiek nuo kažko tai priklauso. Aš labai nuoširdžiai galvoju, kad Dievas, Kuris yra Kūrėjas duoda žmogui laisvę iki tam tikros ribos, bet toji laisvė negali prašokti Dievo esybės ir Jo planų.
Tie bandymai save pernelyg sureikšminti paprastai matom,kuo užsibaigia. Tad aš tuo įsitikinusi, kad laisvų žmonių nėra.Ji ribota. Taip aš galiu daryti, ką noriu kiek noriu, Dievas davė tokią laisvę ir protą, tačiau yra tų mano veiksmų pasekmės.Jei su savo laisve peržengiu bet kokias ribas, gerąsias ribas, va ir tada prasideda chaosas ir žmonių santykiuose ir pačiame pasaulyje.
Mane Kristaus mokymas skatina eiti judėti dėl kito ir kitam į Dievą,"...mylėk artimą, taip kaip save patį" , nesakoma "mylėk save kaip savo artimą" būtent pirmumą taikyti reikia artimui, o tada grįžta ir tau pačiam. taip manau yra gera, stengiuosi taip gyventi ir tuo esu laiminga. Nes čia toks ratas gaunasi .Liečiantis tiek mane tiek kitus. man tik keista dėl ko galvojama, jei jau žmogus išpažįsta kokį nors tikėjimą tai jau čia kas blogai? Koks skirtumas ar tu sentikis ar stačiatikis ar jei man gera būti krikščione katalike tai savaime aišku neišpažinsiu kito tikėjimo, jai kitas laimingas būdamas liuteronas , tai valio. Svarbu kad tik žmonės gerus darbus darytų .O ne tarpusavy kariautų dar dėl ko? Dėl to kad esi tikintis arba ne.
pasižiūrėk kaip kai kurie niekina tikinčius, arba kai kurie niekina netikinčius. Kokia viso to prasmė? Va čia tai išties žmogus nejaučia laisvės. Nes jam vis kliudo kitokie nei jis pats.
Nepamenu, kas iš šventųjų pasakė panašų sakinį , tikslios citatos nepamenu, bet prasmė tokia. "Niekur nerasiu Viešpatie ramybės, tol kol neatsilsėsiu Tavyje"
Geriau jau aš eisiu Dievop, nei velniop ir man geriau Dievo akyse laisve naudotis. O Jį prašokti tikrai ne mūsų jėgoms.

Iūū.. kalbančiais krūmais? Kalbančiomis gyvatėmis? Gyvų lavonų cirkais? Šnapso fokusais? Vaikščiojimu vandeniu? Pimpalų kosmetika apsėstu dievu? Genocidą itin mėgstančiu dievu? Patriarchaline dievo prigimtimi?