QUOTE(Luknė @ 2010 05 31, 10:45)
Dievas negali būti abejingas, nes abejingumas nieko nesukuria. Ar gali muzikantas būti abejingas muzikai ir ją kurti? O dailininkas abejingas spalvoms ir formoms ar gali kurti paveikslus?
Ar gali kūrėjas nenorėti ir nemylėti savo kūrinių? Manau, kad ne, nes ir muzikantas neatliks mnemėgstamos muzikos, ar dailininkas nerengs nemėgstamų paveikslų parodos, juo labiau visagalis kūrėjas.
Kažkodėl tikintieji dievą įsivaizduoja kaip dar vieną žmogų, tik didingesnį, tauresnį, teisingesnį, galingesnį - superžmogų. Tiesiog visų tėvą, kurio galbūt trūko vaikystėje ar kokio norėtųsi užtarėjo. Negana to, kad jis tobulas, mes dar galimė jį įtakot - savo geru elgesiu, maldomis, prašymais. Tai gana aiškiai atspindi ir tokio dievo kilmę - bejėgiškumą, infantilumą, ne iki galo išaugtas vaikiškas fobijas ir lūkesčius.
Kodėl dievas turi jausti, gėrėtis, mylėti kaip ir mes?
Kūrėjas apie kurį kalbėjau ir kuriuo tikėjau paauglystėje yra daugiau energija, kuri nei mąsto, nei jaučia, nei vertina taip kaip mes. Tokio reiškinio mes tiesiog nepajėgūs suvokt, juo labiau įtakot. Būtent dėl to jis ir netenka reikšmingumo - kokią reikšmę gali turėt tai, ko nejauti, negali suvokt, negali paveikt?
QUOTE(xxl @ 2010 05 31, 14:28)
na gerai, o ka reiskia zodis dvasingas - jei dievo ir sielos nera - man tai tuscias garsas

meile, rupinimas ir dziaugsmas, kaip ir liudesys, pyktis, neapykanta yra musu asmenybes sudedamosios dalys, kaip ir beje, likusiu gyvunu. o kokiom proprocijomis jos issidesciusios priklauso nuo aplinkybiu. is to beje kyla ir visi vidiniai poreikiai.
Štai aš ir manau, kad nuo kitų gyvūnų mes mažai skiriamės. Esame viena iš gyvūnų rūšių, išsiskirianti savo aukštu intelektu, gebėjimu kurti bei naudotis įrankiais. Ar tai blogai? Visiškai ne. Kaip tik tai man leidžia pajust vienovę su gamta, su savo aplinka, tausoti ją. Jei aš esu gamtos dalis, gamta man nebėra priešas, man nereikia jos bijoti.
Štai iš tokios harmonijos manyje ir gimsta taurūs jausmai, kuriuos galima vadint dvasingumu ar kaip kitaip, bet jie skatina mane užjausti artimą savo - žmogų, gyvūną, medį, skatina nevartot be reikalo, nes tai griauna tą visovę, kurios dalimi esu.