mano mama buvo uzdavusi keleta kartu klausima, kodel jis geria ir visada isgirsdavo ta pati atsakyma. jis geria, nes nori mirti. jo alkoholizma visada lydejo depresija, nuo pat jaunystes. gydytojai, vaistai pastatydavo ji ant koju kuriam laukui, bet veliau vel viskas is naujo. siaip jis visada buvo silpnas vyras, kiekviena gyvenimo neganda, jis sunkiai atlaikydavo, stresuodavo del to, jaudindavosi, sunkiai isgyvendavo...
QUOTE(spilka' @ 2012 09 30, 16:31)
mano mama buvo uzdavusi keleta kartu klausima, kodel jis geria ir visada isgirsdavo ta pati atsakyma. jis geria, nes nori mirti. jo alkoholizma visada lydejo depresija, nuo pat jaunystes. gydytojai, vaistai pastatydavo ji ant koju kuriam laukui, bet veliau vel viskas is naujo. siaip jis visada buvo silpnas vyras, kiekviena gyvenimo neganda, jis sunkiai atlaikydavo, stresuodavo del to, jaudindavosi, sunkiai isgyvendavo...
Vaje, mano užuojauta.... Čia jau tikrai psichiatrų ir psichologų darbas.
O jis aiškino, kodėl jis nenori gyventi? Ne kodėl nori mirti, o kodėl nenori gyventi?
Ir ką sakė gydytojai dėl depresijos?
Juk alkoholizmas ir depresija/nemeilė gyvenimui eina koja kojon.
as kaip dukra tokiu dalyku nezinau, nes mama dalyvaudavo kartu su teciu tuose susitikimuose..o paklaust, pasigilint niekada nedrisau. bet turbut viskas eina is seimos...mano tetis nuo 13m augo be tevo, kuris taip pat buvo geriantis, tecio mama taip pat kilusi is prastos, nemylincios seimos..nors mano ziniomis, mano nuomone, kuria susidariau matydama, kai tetis bendrauja su savo mama, atrodo, kad mociute ji mylejo, santykiai buvo geri,artimi....bet vistiek turbut buvo kazkokiu niuansu, kurie susidejo...
QUOTE(spilka' @ 2012 09 30, 17:02)
as kaip dukra tokiu dalyku nezinau, nes mama dalyvaudavo kartu su teciu tuose susitikimuose..o paklaust, pasigilint niekada nedrisau. bet turbut viskas eina is seimos...mano tetis nuo 13m augo be tevo, kuris taip pat buvo geriantis, tecio mama taip pat kilusi is prastos, nemylincios seimos..nors mano ziniomis, mano nuomone, kuria susidariau matydama, kai tetis bendrauja su savo mama, atrodo, kad mociute ji mylejo, santykiai buvo geri,artimi....bet vistiek turbut buvo kazkokiu niuansu, kurie susidejo...
Net keista, negi visi tie panasumai yra tiek lemtingi, kad juos ivardinti butu lengva vienu zodziu - MEILES trukumas?
Mano tetis nuo beveik penkeriu metu gyveno be tecio ir mamos - seneli istreme, o senele buvo deportuota po islaisvinimo is koncentracijos stovyklos.
Mano mama - labai atsiaurus ir egoistiskas zmogus. Sirgo meningitu...
Dabarsupratau, kad musu gimineje Nemeiles linija buvo perduodama is kartos i karta.
Saves as is vis nemylejau - aukotis man buvo tikslas, o kai tai isstumiau is saves, meiles sau dar tiek nesubrandinau, kad pamilciau save ir saugociau.
Is ties, spilka, taip uzjauciu del tavo tetes - o as jis myli tave? ar jauti jo meile?
man taip pat buvo sunku suprasti, kaip tokie dalykai perduodami is seimos ir seima. tai kaip nenutrukstanti linija...baisu. visada galvojau, kad kiekvienas esame atsakingas uz savo gyvenima, kiekvienas nusprendziame kuo buti ir kaip elgtis..deja teko nusileisti ant zemes. dziaugiuosi, kad nepasirinkau vyro turincio polinki i alkoholizma, nors tokiu mano gyvenime buvo ir ziurint i tai, kad mano tevas toks, man buvo didesne tikimybe toki sutikt ir susiet savo gyvenima. bet va paveldejau ta mamos kantrybe kovojant ir bandant issaugot nenusisekusius santykius, bandyma juos pakeist,pagerint, vilti, kad zmogus pasikeis, bet neryztinguma pasitraukt.
nepaisant tevo gerimo, augau grazioje seimoje. kaip munejau tevas gerdavo tvarkingai, nebuvo jokiu draugeliu, rekavimu, bastymosi nezinia kur, niekada nebuve pakeles rankos...zinau ir jauciau, kad jis mane myli, visada rupinosi, domejosi manimi..bet paauglysteje tas stiprus rysys nutruko, nors anksciau buvau tevelio vaikas...
nepaisant tevo gerimo, augau grazioje seimoje. kaip munejau tevas gerdavo tvarkingai, nebuvo jokiu draugeliu, rekavimu, bastymosi nezinia kur, niekada nebuve pakeles rankos...zinau ir jauciau, kad jis mane myli, visada rupinosi, domejosi manimi..bet paauglysteje tas stiprus rysys nutruko, nors anksciau buvau tevelio vaikas...
QUOTE(Diemo @ 2012 09 30, 17:19)
Sūnui penkiolika. Ne, jis nemato manęs girtos - jis mato vyno taurę ant stalo, ir tai jį siūtina.
Nors... gal tik aš nepastebiu savo pakitusiso kalbėsenos ar elgesio, o jis tą fiksuoja.
Nors... gal tik aš nepastebiu savo pakitusiso kalbėsenos ar elgesio, o jis tą fiksuoja.
Patikėkit, su laiku labai lengva pastebėti net menkiausią išgertą alkoholio kiekį, o jūsų sūnus jau pakankamai suaugęs, kad suvoktų tai.
QUOTE(spilka' @ 2012 09 30, 17:26)
man taip pat buvo sunku suprasti, kaip tokie dalykai perduodami is seimos ir seima. tai kaip nenutrukstanti linija...baisu. visada galvojau, kad kiekvienas esame atsakingas uz savo gyvenima, kiekvienas nusprendziame kuo buti ir kaip elgtis..deja teko nusileisti ant zemes. dziaugiuosi, kad nepasirinkau vyro turincio polinki i alkoholizma, nors tokiu mano gyvenime buvo ir ziurint i tai, kad mano tevas toks, man buvo didesne tikimybe toki sutikt ir susiet savo gyvenima. bet va paveldejau ta mamos kantrybe kovojant ir bandant issaugot nenusisekusius santykius, bandyma juos pakeist,pagerint, vilti, kad zmogus pasikeis, bet neryztinguma pasitraukt.
nepaisant tevo gerimo, augau grazioje seimoje. kaip munejau tevas gerdavo tvarkingai, nebuvo jokiu draugeliu, rekavimu, bastymosi nezinia kur, niekada nebuve pakeles rankos...zinau ir jauciau, kad jis mane myli, visada rupinosi, domejosi manimi..bet paauglysteje tas stiprus rysys nutruko, nors anksciau buvau tevelio vaikas...
nepaisant tevo gerimo, augau grazioje seimoje. kaip munejau tevas gerdavo tvarkingai, nebuvo jokiu draugeliu, rekavimu, bastymosi nezinia kur, niekada nebuve pakeles rankos...zinau ir jauciau, kad jis mane myli, visada rupinosi, domejosi manimi..bet paauglysteje tas stiprus rysys nutruko, nors anksciau buvau tevelio vaikas...
As irgi vengiau gerianciu vyru - pirmi du mano sutuoktiniai neturejo tokios priklausomybes... O veliau sutiktas draugas jau ja sirgo.
Mano gvenimas buvo blaskymasis tarp iekojimo KAZKO.
Tik karta sustojau ir emiau ieskoti atsakymu - gimines, seimos linijose, atradau, kad esu aikstinga, netolerantiska, brandinu apie save gera nuomone, svaigstu nuo pagyrimu...
Tada supratau, kad tai ir salygoja mano kelia i nebuti per alkoholi.
Persitvarkiau -dar labiau nukentejau. Mano altruizmas mane beveik sunaikino, kol nepasakiau sau - STOP. Negaliu ir neprivalau padeti tam, kas nori tik duokles, bet ne pasikeitimu.
Cia kaip tame pasakyme - nori padeti alkanam, duok jam zuvi, antra karta paprasys - pasikvies i zukle, trecia karta paprasy - duok meskere ir liepk eiti susigauti zuvi paciam,
Papildyta:
QUOTE(GCT @ 2012 09 30, 17:30)
Patikėkit, su laiku labai lengva pastebėti net menkiausią išgertą alkoholio kiekį, o jūsų sūnus jau pakankamai suaugęs, kad suvoktų tai.
Viskas gerai GCT, jau tai supratau
Apgaulei neliko vietos. Man jis - brangiausias turtas.
Turiu is jo puses palaikyma, supratima, uzuojauta - turiu omeny gyvenimiskose situacijose.
Ir negaliu, ne, neleisiu sau to prarasti.
Jau is savo patirties ir mano draugo pasakojimu suprantu, kaip nesmagu tureti artimuosius, sergancius priklausomybe.
QUOTE(Little feet @ 2012 09 30, 17:30)
Patikėkit, su laiku labai lengva pastebėti net menkiausią išgertą alkoholio kiekį, o jūsų sūnus jau pakankamai suaugęs, kad suvoktų tai.
Atleiskite, nepastebejau jusu komentaro
Jau atsakiau - zinoma, jis pastebi.
O dabar jau ir zino - jam pasakiau, kad turiu priklausomybe ir nesitaikstysiu su ja - ieskosiu iseities.
Jis supranta, kol kas tiki. Nenoriu jo nuvilti.
Pirmas žingsnis žengtas - jūs suprantate, kad turite problemą. Linkiu sėkmės su ja kovojant 
Diemo, tavo nuoširdūs prisipažinimai turint problemų su alkoholiu yra iš tiesų kelias į blaivaus gyvenimo pradžia.Man daug metų reikėjo,kad išpažinčiau sau ,jog esu alkoholikas. Jau 16 metų esu blaivas, pagal galimybes lankau AA.Man iki AA reik važiuot 30 km. Kai blogai jausdavausi, nerimas ar depresinės nuotaikos,visuomet važiuodavau į grupę pasiklausyti minčių,pasakojimų,kai būdavo poreikis ir pats išsikalbėdavau.Vien negerti , būti blaiviam yra sunku, nes būdamas vienas nesugebi pamatyti savęs pamatyti savo daromų klaidų. Yra labai daug momentų,kurie bet kada gali pastūmėt atgal į alkoholizmą.Reikia išmokt gyvent ramiai,be stresų arba kiek galima juos sušvelnint. Išmokti dvasinės ramybės. Man tai padėjo AA.
www.ne-gerk.com čia galima rasti atsakymus vos ne į visus klausimus susijusius su alkoholizmu ir jo pasekmėmis ,bei ėjimu į blaivų gyvenimą.
www.ne-gerk.com čia galima rasti atsakymus vos ne į visus klausimus susijusius su alkoholizmu ir jo pasekmėmis ,bei ėjimu į blaivų gyvenimą.
