QUOTE(A'yša @ 2010 09 21, 14:38)
Aš jaučiuosi pilnavertė. Turiu savo gyvenimą, turiu žmogų, šalia kurio gera užmigti. Ir neišpila prakaitas pagalvojus,
kad gal mes kada nors išsiskirsim. Žinau, kad išgyvensiu tai. Tai kam dabar be reikalo tempti jį prie altoriaus? Vien todėl, kad mes jau tiek metų kartu? Nereikia man vestuvių. Aš, asmeniškai, jomis netikiu.
Tu sakai - Tu žinai.
O "tempti prie altoriaus" skamba ir juokingai, ir graudžiai.
Papildyta:
QUOTE(Reika @ 2010 09 21, 10:16)
o jei sugyventiniai turi vaiku? tai irgi nieko apciuopiamo nera?
Vaikai - atskira kalba. Jie gali atsirasti tėveliui ir mamytei net kartu ir negyvenant.
Papildyta:
QUOTE(Reika @ 2010 09 22, 08:35)
as asmeniskai irgi nelabai pazistu sutuoktiniu poros ,kuri sakytu,kad santuoja ju rysi paverte stipresniu,geresniu, svarbesniu.
Tikriausiai todėl, kad nelabai pažįsti porų, kurios iki santuokos kartu negyveno (ir vienas pas kitą savo dantų šepetėlių nelaikė).
Papildyta:
QUOTE(A'yša @ 2010 09 22, 04:09)
Na kai aš matau susituokusias poras, kurių vyrai laksto į kairę ir į dešinę, o moterys žiūri į juos pro dešimtis rožinių akinių, ne kitaip, tai nuoširdžiai sakau, juokinga man ta santuoka.
Žinau vienintelę porą, kurie yra man gražios santuokos pavyzdys. Ir tai jų dukra kažkada pasakė: kad tu žinotum kiek tėtis jaunas lakstė ir kiek mama jam atleido...
Kam man to reikia? Apgaudinėti save ir kitus?
Mes ir neapgaudinėjam
neįrodinėjam KITIEMS: va, žiūrėkit, mes mylim vienas kitą, NES tuokiames
O gyvenam sau
Teigi, kad jūsų poroje neištikimybė absoliučiai neįmanoma tik dėl to, kad esate nesusituokę?
❀ Tiesa - visai ne tai, ką galima įtikinamai įrodyti, bet tai, kas viską daro paprasta ir suprantama (A.de Sent Egziuperi)