QUOTE(Luella @ 2011 03 05, 20:23)
Žiūrint už ko teki, jei už kokio locho tai TIKRAI TAIP, a jei už normalaus tai NE
kartais tik po vestuvių sužinai kas yra kas
kartais tik po vestuvių sužinai kas yra kas
QUOTE(zuzla @ 2011 03 05, 21:42)
Man atrodo daugeliu atveju būna aišku, kas per paukštis, bet noras IŠTEKĖTI būna didesnis, nes gi vis dar lietuvaičių savivertė priklauso tik nuo to, ar šalia yra vyras. Atsižvelgiant į skyrybų skaičių, tikrai nemanau, kad visų vyreliai svajonių jaunikiai buvo.
Turiu pasakyti as taip pat bijojau. Bijojau , nes taip laukiau, norejau , ir stai... ta diena... Sedejau viena ir glamziau suknele. verkti norejau. Man tai reiske labai daug. Supratau , kad nuo siol nebera AS , yra MES. Dovanoju save ir priimu ji. Ziurejau i ji ir galvojau: stai , mano antra puse , mano vaiku tevas.
Santuokos izadus daviau is visos sirdies.
Po visko ir sakau vyrui: zinai , cia mano pirmos ir paskutines vestuves. Labai jau baisu
Santuokos izadus daviau is visos sirdies.
Po visko ir sakau vyrui: zinai , cia mano pirmos ir paskutines vestuves. Labai jau baisu
Man santuoka atrodo svarbus dalykas. Dėl to nemanau, kad jos reikia bijoti. Bet žinoma, kol dar nėra šalia žmogaus, kurį įsivaizduotum šalia visą savo gyvenimą, labai suprantamas dalykas yra vestuvių nenorėti.
Aš noriu, bet ne dabar, po kokių 2-3 metų, kai tam bus palankesnės aplinkybės. Žinoma, yra toks truputį gąsdinantis dalykas, kad štai su juo reikės praleisti visą gyvenimą, o kas, jei susipyksim, o jei dar kažkas nutiks. Tai rimtas įsipareigojimas, todėl problemas jau reikia kitaip spręsti nei, pavyzdžiui, apsisukti, trenkti durimis ir išeiti.
Papildyta:
Nemanau, kad tik Lietuvoje
Bet čia dar vienas klaidingas stereotipas. Aš kiek pažįstu jaunų susituokusių porų, tai niekas jų tarp keturių sienų neuždarė. Jie keliauja, susitinka su draugais, toliau turi tuos pačius savo užsiėmimus, pomėgius, laisvalaikį leidžia tiek kartu, tiek atskirai. Viskas priklauso nuo jų pačių.
Aš noriu, bet ne dabar, po kokių 2-3 metų, kai tam bus palankesnės aplinkybės. Žinoma, yra toks truputį gąsdinantis dalykas, kad štai su juo reikės praleisti visą gyvenimą, o kas, jei susipyksim, o jei dar kažkas nutiks. Tai rimtas įsipareigojimas, todėl problemas jau reikia kitaip spręsti nei, pavyzdžiui, apsisukti, trenkti durimis ir išeiti.
Papildyta:
QUOTE(AsCitriniuke @ 2011 03 03, 16:59)
čia gal pas mus lietuvoje iškreiptas tas suvokimas, kad jei susituokei tai jau viska, užsidarei tarp keturių sienų nė velnio 
nė velnio Nemanau, kad tik Lietuvoje
Bet čia dar vienas klaidingas stereotipas. Aš kiek pažįstu jaunų susituokusių porų, tai niekas jų tarp keturių sienų neuždarė. Jie keliauja, susitinka su draugais, toliau turi tuos pačius savo užsiėmimus, pomėgius, laisvalaikį leidžia tiek kartu, tiek atskirai. Viskas priklauso nuo jų pačių.
