pirmiausia tai nespręs už mane ką aš sakysiu ko ne.antra Lietuvije tikrai jau gana seniai yra yprasta atsiprašyti vaikų,tai nebuvo yprasta sovietmečiu,o dabar yprasta,bent jau toj aplinkoj su kuria bendrauju.Getter,ar klausi ar tu jau pasiruošęs,a ar klausia kitaip tai tas pats daiktas,tik kitoj rankoj.Tu neesi net bandžius turėti globotinio ir teorinėm žiniom remtis žinoma gerai,bet nuo praktikos jos gerokai skiriasi.Aš jeigu būčiau auginus tik Džiugą,pritarčiau tau pilnai,ir su viskuo sutikčiau pilnumoj,bet dabar realybėj su kitais susiduriu su visiškai kitokia realybe,ir tai labai daug keičia apskritai tam supratime,čia pavasaryje ir Ramutei rašiau,kad va čia aš tik tuoj aplankau ,pasiimu savaitgaliais,o jau vasaros vidurį,tai tris turėsiu

,kūdikį ir du nu va paaugusius,Vadimą ir Artūrą.Tai dabar jau taip nebegalvoju,viskam reikia laiko,kol mes neišmoksim būti vieni su kitais,kol nesuprasim nieko ir nebus.Žinai kai ateini ir klausi ar tu eisi pas mene į svečius,tai jie labai noriai sutinka,o paskui kai po truputį pradedi pratinti prie tos minties,kad čia jau bus ir tavo namai,tai kaip pasakyti

,tikrai nelengva ir kai jie tyčia daro tą ar aną,ir kad taip ir taip.Ir kai mes susikelsim jau gyventi į vienus namus,dar kartą viskas keisis,bet jie jau bent pradės gyventi su jiems daugiau mažiau ,bet pažystamu žmogum tai pirmiausia.Čia svarbu neperskubėti jau paimti.O pareigas,visa kita,jie labai gerai iš globos namų žino,bent jau maniškiai ir atskirai mokyti kažko dar,papildomai tikrai nereikia.
dėl atsiprašymo,tol kol tas atsiprašymas nėra tikras,,jo nereikia visai,tegu jis neatsiprašo visai,negu veidmainiauja,neatsiprašymui turi tas vaikas teisę,o melui tikrai ne.Tai nereikia to ir mokyti.
Va čia neseniai buvo toks atvejis,ruošėmės visi į atrakcijonus ir mes su Duksiu susipykom,ko pasiekoj jam buvo pasakyta,kad teks šią dieną praleisti be karuselių.Sėdi jis ir graudenasi,klausiu,tai ko tau gailai,ar kas su mama susipykai,ar kad karuselių nebus,jis man-kad karuselių,ir ką tu manai Artūras jam sako,durniau tu sakyk,kad susipykai

.Žinoma aš jam sakau,o kam tu mokai meluoti?Džiugas įsijungia,sako o aš nemeluoju

.Žinoma,kad patvirtinu,kad žinau jog nemeluoja

.Tai tu dabar pasakyk,ko aš pasieksiu pasaodinus artūrą pagalvot?Va tą rezultatą,kad girdėsiu tai,ką aš noriu girdėti,bet tai dar nereiškia,kad jis taip ir galvos.Už tai aš linkusi atsiprašymo sulaukti nuoširdau,ir laukti tiek kiek reiks,nei tai tolinti.O tu atsiprašinėti???O kam tau atsiprašinėti,tavo vaikas su kiekvienais metais vis daugiau neša atsakomybės už save,va jis apspjovė,neatsiprašė,va jis ir tegu gauna pagal nuopelnu,o prie ko čia tu?Gal tu spjovei?
Niu mano manymu vaikai kažko išmoksta nuolat tai kartodami...Pvz rašyti....iš pradžių tik vos vos nulaiko pieštuką rankoje, po to bando piešti taškus, linijas, jungti visa tai į kažką....išmoksta spalvot, kontroliuot savo ranką, riešą...galų gale pradeda rašyti raides, skaičius, piešti aplinką kuri yra aplink jį ir t.t. Taip ir su soc įgūdžiais iš pradžių jie nenatūralūs, "priverstiniai" (visi gi pasakom "pasakyk ačiū" jei vaikas gavęs saldainį tyli), bet su laiku vaikui tai tampa natūralu...jis perpranta bendravimo ir gyvenimo taisykles, kaip?? Bandydamas save ir aplinkinius ir sužinodamas savo ribas bei savo poelgių pasekmes...
Manau būtų buve geriau jei būtum pasakius "Kodėl tu mokai jį nesakyti tiesos (vietoj meluoti)
Ir taip, tai nereiškia kad jis taip galvos...gal 100 kartų bet 101 manau jau samoningai galvos
Mūsų pareiga nepavargti juos mokyti jiems padėti suprasti KAIP gyventi šiame pasaulyje ir KUOM vadovautis.... Nesakau, kad tu to nedarai...manau visi tai darom...kaip mokam kaip sugebam....čia juk nėra rungtynių...
Zinot as irgi nesu kaimo zmogutis, laabai daug skaitau domiuosi. Esu taipogi pedagoge pagal issilavinima. Ir pritariu Julytei nesibarkit ... Jauciuosi kalta, kad su savom problemom, dar ir zmones supykziau.