Mąstau apie skyrybas...

Sveikos, mielosios. Nesu naujokė, bet prisijungiau kitu vardu, kad būčiau sunkiau atpažįstama. Gal taip ir man bus lengviau išsikalbėti.

Taigi...Šeimos "stažas" dar nėra didelis, bet jau daugiau nei metai mąstau apie skyrybas. Pažįstantiems mano šeimą "iš šalies" tai galėtų atrodyti lyg beprotybė - geras, išsilavinęs, kultūringas ir atsakingas vyras, kuris man ištikimas (bent jau nebuvo priežasčių galvoti kitaip), sveikas vaikas, įrenginėjame savo svajonių namą..."Iš vidaus" viskas atrodo kitaip - nemanau, kad būtų svarbu čia pasakoti detaliai, tad pasakysiu gal tik tiek, kad didele dalimi prie noro skirtis prisidėjo tėčio psichologinis smurtas prieš savo vaiką, kuris, deja, tęsiasi nepaisant pažadų....

Svyruoju tarp didžiulio troškimo gyventi be jo, nebaugina net tai, kad galbūt taip ir likčiau vieniša (aš taip pat esu ištikima ir neturiu jokio "trečiojo asmens"), ir tarp baimės suklysti, o labiausiai - baimės įskaudinti, sujaukti ar sugriauti kito gyvenimą...Taip pat ir nežinios baimė - dabar bent jau žinau, ko tikėtis ir laukti, net jei ta perspektyva manęs netenkina, o kas bus priešingu atveju - net nenutuokiu..

Noriu paklausti jūsų, tų, kurios jau išsiskyrėte - kas galutinai paskatino apsispręsti, kokių sunkumų reikėtų tikėtis - t.y. kam reikėtų iš anksto morališkai pasiruošti , o ypač žinant, kad vyras skirtis nesutiktų, kaip kalbėti su vyro artimaisiais (kurie net neįtaria, kokia tikroji situacija), kiek laiko praiena po skyrybų, kai pradedi vėl grįžti į normalų gyvenimą, o gal kam padėjo pagyvenimas kurį laiką atskirai, žodžiu, domina viskas, ir man būtų labai smagu, jei kas pasidalintų savąja patirtimi... Dabar visai vienai būti tokio sprendimo akivaizdoje sunkoka...

Nesu išsiskyrusi, bet papasakosiu apie savo artimą giminaitę. Ištekėjo jauna, susilaukė gražuolės dukrelės, šeimos materialinė padėtis buvo labai gera, bet gyvenimas su vyru dėl įvairių priežasčių darėsi nebeįmanomas. Jai atsibodo kentėti ir po 2 santuokos metų nutarė skirtis. Beveik visi atkalbinėjo, net kai kurie artimi giminaičiai ją pasmerkė. Ji pasirįžo. Iš pradžių buvo labai labai sunku materialine prasme. Net neturėjo į ką atsiremti (mama mirus, su tėvu santykiai šalti). Praėjus keliems mėnesiams po skyrybų ji su dukra išvažiavo gyventi į Vilnių, susirado gerą darbą. Jau 1.5 m, kai ji išsiskyrus, o gyvenimas, palyginus su ankstesniuoju, nuostabus. Turi puikų draugą, kuris rūpinasi ja, myli jos dukrą. Žodžiu, skyrybos išėjo tik į gerą. Žinoma kiekvienas atvejas skirtingas. Man sunku tau patarti. Manau, jei gyvenimas šeimoje tapo kančia, žalojama vaiko psichika, geriau skirtis. Turbūt pradžioje bus sunku, bet aš asmeniškai nepažįstu nė vienos išsiskyrusios moters, kuri dėl to gailėtųsi. Baisiau dėl nepakeliamo gyvenimo šeimoje tapti pikta, pagiežinga ir nelaiminga. Beje, ar vyras žino apie tavo norą skirtis? Jei taip, gal galima bandyti keisti padėtį. Pvz, apsilankyti pas šeimos psichologą.

Aš teisingai suprantu: vyras smurtauja prieš jūsų vaiką?

Aš supratau, kad vyras tiesiog terorizuoja vaiką

Nuspręsti skirtis visada sunkiau, nei tai padaryti. Man sunku kažką komentuoti, nes kai skyriausi, neturėjau vaikų ir buvau pakankamai jauna Kadangi priežastis buvo smurtas, labai džiaugiausi, kai skyrybos pagaliau įvyko

Bet kokiu atveju, sėkmės tau

Sveikutės,

turiu skirybų patirtį ir galiu pasakyti, kad tai labai sunkus žingsnis. Skyriausi, nes vyras taikė ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą prieš mane.

Labai džiaugiuosi tą žingsnį žengusi, nes turiu nuostabią kitą šeimą.
Bendraujant su puikiu draugu psichologu- psichoterapeutu (po keleto metų), pasiteiravau jo dėl ko pradedama psichologiškai ar fiziškai smurtauti. Atsakymas mane nustebino, kadangi yra tyrimų rezultatai teigiantys, kad tai atsinešta iš smurtautojo šeimos . Ex tėvų šeima - labai inteligentiškų ir išsilavinusių žmonių sąjunga. .
Manau, kad vaikų vardan, reikėtų pabendrauti su psichologais, o po to žengtį vienokį ar kitokį žingsnį.
Sėkmės

Gera skaityti jūsų mintis

Mano vyras - taip pat iš labai inteligentiškos šeimos. Vaikas, kurio pats labai laukė, matyt, tapo įrankiu, ant kurio galima išlieti visą susikaupusią įtampą ar nuoskaudas. Situacija dabar tokia, kad vakarais prabudęs trimetis bijo eiti į virtuvę atsigerti, nes ten yra tėtis. Beje, vis dažniau emociškai terorizuojama esu ir aš (prasidėjo įžeidinėjimai netgi viešose vietose), kažkodėl manau, jog su laiku viskas tik blogės...

Taip, vyras žino, kad galvoju apie skyrybas, jis kategoriškai nesutinka (ir tvirtina, kad mane labai myli - nors man vis dažniau atrodo, kad tiesiog bijo prarasti ), net pagrasino, kad padarys viską, jog man nepaliktų vaiko (anot jo, uždirbu per mažai...). Taiko į jautriausią vietą...

Grasindamas, kad atims iš tavęs vaiką jis kalba nesąmones. Juk nesi kokia amorali ar alkoholikė, kuri nesirūpina vaiku? Tikriausiai ir tavo vyras supranta, kad teismas vaiką paliktų mamai. Materialinė tavo padėtis šiuo atveju tikrai nėra svarbiausias rodiklis su kuo pasiliks vaikas.

Beveik abstinentė ir laabai morali

jei vyras grasina atimti vaika, o is tiesu naudoja psicholg.smurta, tai tau patarciau kreiptis i psichologine tarnyba ir tegul jie tai oficialiai patvirtina( pratestave vaika, jie tai nustatys). tik nereikia galvoti apie jokius nepatogumus ir gedas. galu gale vaikas juk kencia, o tu privalai ji apsaugoti. skyrybu atveju esant tokiems irodymams, ne tik vaikas liks pas tave, bet ir islaidas sumokes ir dar moraline zala.
kaip pasakyti uosviams? ziurint, kaip jie i ta savo suneli ziuri. jei matai, kad visad gina arba liepia tau taikytis su jo budu, tai geriau nieko nesakyti. galu gale, ne jau niekas nepastebi, tavo vyro ir vaiko santykiu? ir is viso, tegu jie masto ka nori, jei toki vaika isaugino, kuris taip gali elgtis...
jei jau pati sakai, kad situacija tik bloges, kad niekas negali padeti, tai ir veik. nesileiskite labiau skudinami

Manau,svarbiausia iš šitos situacijos gelbėti vaiką,juk jis kenčia,traumuoja jį...Arba siųsk vyrą pas psichologa arba psichiatrą...gal jam reikia jo pagalbos.O jei jis nesusiims ir nepabaigs-skirkis... Tuo labiau,kad pati kenti nuo to.Vis gi įstatymai yra palankesni mamos,nei tėčiams...tad manau baimintis nėra dėl ko,juk savo vaiku rūpiniesi.

Kiek tik pazystamu skyresi, tiek visi vyrukai kaip susitare grasino vaikus atimt

Ah, kai ju viskas praeity, tai net juokas ima is tokiu kalbu, bet tuo momentu, tai net man paciai baisoka daresi


Laikykis, tik turi grieztai apsisprest, tikrai nesigailesi, tik kaip sakant "netemk i nakti", kuo anksciau rysiesi ta zingsni zengt, tuo bus lengviau

Aš vis dėlto manau, kad skirtis reikia tada, kai yra išbandytos visos įmanomos priemonės ir jos nepadėjo. Galiu velnioniškai klysti, bet iš tavo rašto nuotrupų man susidaro įspūdis, kad tavo vyras turi kažkokių sunkumų apie kuriuos tu nežinai. Tai jį slegia. Karts nuo karto tą naštą jis bando palengvinti išsiliedamas. Aišku, ant to, kas arčiausiai po ranka ir silpniausi - vaiko ir žmonos. Tai nepateisinama. Todėl manau, kad jei tavo vyras tikrai tave myli, kaip sakosi, be jokių prieštaravimų sutiks nueiti pasikonsultuoti pas psichologą. Galbūt verta nueiti jums abiems. Trečias, nešališkas žmogus, puikiai išmanantis šeimos santykius, tikrai padės susigaudyti kas ir kaip. O tada jau spręsite - galite drauge gyventi ar ne.
O dėl trimečio baimės... Pamatytum kaip mano tokio amžiaus kaculiai, prieš sekundę dūkę su tėčiu, kai tik reikai eiti miegoti skuodžia cypdami pas mane, kad aš, ir tik aš guldyčiau, nes tėčio jie ...bijo Ir taip kiekvieną vakarą. Naktį nuraminti ir paduoti atsigerti galiu tik aš. Jei ateina tėtis, cypimas ir isterijos tokios, kad gretimame name girdisi. Nors dieną - geriausias žaidimų draugas - tik tėtis. Ir kas ten jų galvelėse darosi? Aišku, galbūt jūsų situacija kitokia, tačiau savų "pričiudų" tikrai turi ir vaikai.

Dar kartą perskaičiau tavo pirmąjį postą ir kažkaip pagalvojau, kad galimas daiktas, jog su tavo vyru vaikystėje taip elgėsi tėvas: turiu omeny tą "psichologinį smurtą" apie kurį kalbi. Nes psichologai vienbalsiai pripažįsta, kad nors mes pasižadame nekartoti tėvų klaidų, dažniausiai jas vis tiek darome. Galbūt tavo vyras šito nesuvokia, nes toks tėvo-sūnaus bendravimo modelis jam buvo įdiegtas vaikystėje. Gal? O gal ir ne. Dar kartą primygtinai siūlau pasikonsultuosi su specialistu. Darbo reikalais esu ne su vienu bendravusi. Jei sugalvosite eiti, galėsiu vieną kitą rekomenduoti. Parašyk až.