Mąstau apie skyrybas...

Niekad net neketinau aiškintis santykių su tavim, nes niekad neturėjau ir nenorėčiau turėti.Labai mielai pareikščiau tau užuojautą, bet nenoriu. Tai kad pas mane nuospaudų nėra - nėra ant ko lipti (čia tavo nenaudai). Karštos vonios negaliu pakęsti. Labiausia už viską norėjau tau pasakyti kaip ir Austutės mamytė , tik gerokai daugiau. Dar viena Silvutė forume, o gal net blogiau... Žymiai blogiau...

Vieno nesuprantu - nuodėme, kam rašyti į forumą, jei yra noras tik žmogui gyvą žaizdą dar padraskyt?
Yra visgi žmonių su stebėtinai neadekvačiom reakcijom...

Esi liguistai pikta. Reiktų susirūpinti. Savo pačios labui.

Aš čia išviso...matau ne į temą rašomus postus Prie ko čia biologiniai tėvai,nuoskaudos ir žaizdos? Ko čia dabar kabinėtis prie tų žmonių,kurie nusprendė pareikšti užuojautą...ar pan.Man išvis juokas ima skaitant tokius "pasidraskymus" is tamstos pusės(nuodėmės)... Matosi žmogus piktas,neturi kur išsilieti,tai nusprendžia pasivaikščiot po kitų nuoskaudas kaip po bulvarą...
Baikit mielosios "traukti" viena kitą per "dantis"...Galu gale...nekreipkit dėmėsio į užgaulingus postus ir tęskit diskusiją toliau lyg nieko niekur...

Apie savo vaiką ir jos biologinį tėvą pradėjau tikrai ne aš. Taip kad prašome kabinėtis prie tų, kurios pradėjo, ne prie manęs. Ačiu už diagnozę, ar tu ir kitose srityse speciaizuojiesi? Man labai maudžia dešinį šoną, gal ir čia ką galėsi patarti? Man atrodo, pervertini save, jei manai, kad iš kelių postų gali pažinti žmogų. O diskusija vyksta tik tada, kai diskutuojama. Kai pritariamai linkčiojama galvomis, tai nepanašu į jokią diskusija. Ši tema ne diskusija, o užuojautų puslapis. Jau sakiau, netikiu, kad autorė išsikirs. Todėl nejaučiu jokios užuojautos moteriai, kuri leidžia kankinti savo vaiką.

Nesu specialistė, bet man atrodo tas tėvelis kankinamas kažkokių rūpesčių už šeimos ribų.Šeimoje jis jaučiasi nepatenkintas savo buvimu, tarsi jį kas prievarta laikytų. Nepyk, bet gal jam darbe kokios didelės nesėkmės ir nedrįsta prasitarti, nes tas "išsiliejimas" rodo, kad žmogaus nervai pakrikę. Gal dar gali būti meilužė, nors rašei kad ne. Bet ką gali garantuoti už kitą žmogų, gal jis slapčia įsimylėjo kokią ir graužiasi per anksti vedęs. Svarbu būtų žinoti kada prasidėjo tos nesąmonės, juk nebuvo visą laiką. Gal jį pjauna pati rutina, kai vyras galvoja esąs žmonos atstumtas ir vaiką pasąmoningai priima kaip konkurentą, jaučiasi nemylimas ir todėl pyksta ant vaiko. Gal jums padėtų išvyka kur nors dviese, vaikelį paliktumėt seneliams ar patikimiems žmonėms, giminaičiams.
Man tas vyras atrodo labai emociškai išvargintas, gal jūsų intymus gyvenimas nuolat trikdomas vaiko poreikių. Ir tik nepyk, nieko įžeidžiamo nenorėjau pasakyti, tik pabėriau keletą trivialių situacijų aprašymų, pasitaikančių čia pat foruminėse temose.

Jei Nuodėmei labai reikia, tegul rašo, ką nori - gal palengvės, gal diena šviesesnė žmogui bus, na o aš tų žinučių vis tiek neskaitau - man jų nerodo , taip kad pirmyn


Vakar ramiai susėdom su vyru ir pasikalbėjom, labai atvirai - taip atvirai jau seniai nekalbėjom. Pabandžiau į viską pažvelgti iš jo pozicijos. Pabandžiau suprasti, kodėl. Išgirdau kai ką nauja. Jis pasakė, kad elgesys su vaiku - tai noras gauti mano dėmesio ir meilės. Kad tada, kai jiedu leidžia laiką tik dviese - viskas būna gerai, o kai esu šalia ir aš - tada situacija pasikeičia. Kad labai bijo būti perlnelyg nuolaidus tėvas ir išauginti lepūnėlį. Kad jam atrodo, jog aš pernelyg lepinu ir popinu vaiką, ir kad turi būti griežta tėviška ranka.

O aš supratau tai, kas mane labai nuliūdino. Supratau, kad nemyliu savo vyro, kad mano meilė jam buvo visiškai priklausoma nuo jo meilės man. Ir kad tą, kas kažkada buvo palikta, pamiršta, apleista, labai, labai sunku vėl iš naujo prikelti gyvenimui. Nes tada, kai jo man reikėjo labiausiai, kai slydau nuo šio pasaulio paivršiaus, kai gyvenau naktimi, juodesne už bet kokią tamsą - jo nebuvo šalia, jis šaipėsi, ir kartojo - tu išsigalvoji. Nes tada, kai man taip reikėjo jo vakarų, jo dėmesio - jo nebuvo šalia, nes jis to nenorėjo. Nes tada, kai alkau jo švelnumo ir apkabinimų, komplimentų ir tiesiog šypsenos - jo nebuvo šalia, ir viskas, kas teko man - tai tik pyktis ir rėkimas grįžus namo, kad nesugebu rasti jo kažkur nutrenktų šlepečių, ir nesibaigianti kritika, kad nesugebu to ar ano ar trečio... Nes tada, kai troškau fizinio artumo, jo nebuvo šalia - kartais savaitėmis, jam "skaudėjo galvą" ir jis "nebuvo nusiteikęs". Nes tada, kai rašiau jam el. laiškus į darbą - jo nebuvo šalia, jis buvo amžinai užsiėmęs ir nepasiekiamas. Nes tada, kai kalbindavau kažkur išlėkti, į gamtą ar į kavinę, atsipalaiduoti, užsimiršti - jo nebuvo šalia, jam tai atrodė "bereikalingas pinigų švaistymas ir laiko gaišimas". Nes tada, kai man taip reikėjo palaikymo mano profesiniuose darbuose, jo nebuvo šalia, jis tik pasijuokė, kad dirbu nevertinamą ir kaip reikiant neapmokamą darbą...Vaikas jo neišvargino - dėl vaiko nėra kėlęsis naktį nė karto, tai aš jį iki paryčių sūpuodavau ant rankų...

Ilgai bandžiau kažką keisti, ilgai laukiau. Kol galiausiai praradau viltį ir pasidaviau, ir mano meilė, jei dar tokia buvo, nudžiūvo ir sunyko..Dabar jis nori kažką keisti, dabar jis pasiekiamas, dabar siūlo man kažkur išeiti prasiblaškyti, žavisi manimi, tikina, kad nori keistis, ir kad jam to trūksta mano meilės.. Tik- ar ne JO dėmesio ir JO meilės man taip labai trūko? Man atrodo - per vėlu, gerokai per vėlu...

Gali atrodyti, kad vyrą kaltinu ir smerkiu - tikrai ne. Tiesiog...yra taip, kaip yra...

Bet gi atsakymus jau turi. Trūksta drąsos. Niekada nėra lengva patarinėti kažką griauti. Paprasčiausiai įsileisk į savo gyvenimą daugiau gaivaus oro. Jeigu jautiesi galinti kažką daryti, tai ir daryk. Aš visada esu už šeimos išsaugojimą, bet tai mano šeima ir mano laimė, kitai gali tai netikti, o vertinu tai pagal save. Kitos čia matyt irgi kalba iš savo patirties bokšto. Svarbu kaip gerai bus pačiai...