Mąstau apie skyrybas...

#37
QUOTE(nuodeme @ 2005 12 29, 13:41)
Nereikia spręsti pagal save. Jei leidaisi terorizuojama ir dar leidi kankinti savo vaiką, nereiškia, kad visos motinos tokios. Per mane niekas nevažiavo ir nevažiuos, o juo labiau per mano vaiką.


smile.gif Matyt, esi dar labai jauna, jei taip maksimalistiškai mąstai smile.gif Išsiskirti, brangioji, ne tas pats, kas nusispjauti. Antra vertus, kankinimas - ne vien mėlynės paakiuose ir kirvis nugaroje. Kai aš išsiskyriau, pažįstamiems irgi buvo šokas: "Kaip čia taip??? Taigi toks vyras! Bulkutes namo nešdavo, šeima rūpinosi, vaikui ir žmonai brangiausius daiktus dovanodavo... blink.gif " O dėl to nevažiavimo...oi, brangioji, ne pėsčia ir aš buvau, bet kai saka, niekada nesakyk niekada, nežinai, dar kada ant ko ir kokioj formoj gyvenime užtaikysi smile.gif
Atsakyti
#38
QUOTE(nuodeme @ 2005 12 29, 12:38)
Ignoras, tai ignoras, ką jau čia. Kaip suprantu, autorė sukūrė temą, nes norėjo išgirsti daug dejonių ir užuojautų, kokia ji pasiaukojanti, kaip bando išsaugoti šeimą, koks kiaulė vyras, bla bla bla. Nemanau, kad iš tikrųjų ruošiasi skirtis. Neišsiskirs, toliau kankins savo vaiką, užaugins tokį pat kuilį kaip ir tėvas, ir dar vaizduos kankinę, nors bus sugriovus sau gyvenimą ir vaikui. Kai kuriem žmonėm būtina nuolat jaustis aukomis, kitaip jų gyvenimas praranda prasmę.

O man kazko atrodo, kad cia kitas atvejis g.gif Nuodeme, nebuk tokia kategoriska mirksiukas.gif Psichologinis smurtas tuo ir pasizymi, kad yra kaip i vata suvyniotas, atrodo, kad vis pati esi kalciausia ir t.t ir pan.
Atsakyti
#39
QUOTE(Sonora @ 2005 12 29, 12:51)
smile.gif Matyt, esi dar labai jauna, jei taip maksimalistiškai mąstai smile.gif Išsiskirti, brangioji, ne tas pats, kas nusispjauti. Antra vertus, kankinimas - ne vien mėlynės paakiuose ir kirvis nugaroje. Kai aš išsiskyriau, pažįstamiems irgi buvo šokas: "Kaip čia taip??? Taigi toks vyras! Bulkutes namo nešdavo, šeima rūpinosi, vaikui ir žmonai brangiausius daiktus dovanodavo... blink.gif " O dėl to nevažiavimo...oi, brangioji, ne pėsčia ir aš buvau, bet kai saka, niekada nesakyk niekada, nežinai, dar kada ant ko ir kokioj formoj gyvenime užtaikysi smile.gif

Na, ne tokia jau ir jauna, bet čia turbūt kiekvienas pagal save vertina. Kadangi jau buvau užtaikius, tai antrą kartą tokios klaidos nepadarysiu, pasimokiau. O buka bukų aplinkinių nuomonė tikrai nėra kliūtis skirtis. Ir kam reikia pliaukšti apie skyrybas, kai aišku, kad net nesiruošia nieko daryti, o tik laukia aplinkinių užuojautos, kokia ji nelaiminga, nes leidžia kankinti vaiką ir nieko nedaro...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo nuodeme: 29 gruodžio 2005 - 13:11
#40
QUOTE(nuodeme @ 2005 12 29, 11:40)
Į tokią nebuvau, buvau panašioje situacijoje. Neleidau ir niekada neleisiu skriausti savo vaiko. Nes aš ją dievinu, o ne kažkokį suskį, kuris gali terorizuoti mano vaiką.
Pasakymą, kad vaikui ant rankų lieka mėlynės, galima suprasti vienareikšmiškai, paslėptos prasmės nėra.
Jei motina leidžia skriausti vaiką, tai jis neverta būti jo motina.


na mano mama tai kau tikrai verta vadintis ir būti mano mama, nes jei ne ji, tai nežinau, kuo aš būčiau išaugusi.
Beje pastebėsiu, kad Tavo vaikas yra ir to suskio vaikas.
Atsakyti
#41
Sonora, ačiū. Atrandu labai daug bendro...
Iš tiesų, kankina ir kaltės jausmas. Jaučiuosi kalta, netgi kai bandau šnekėtis ir sakyti, kas man nepatinka. Tada mano pretenzijos atmušamos maždaug tokiais argumentais - aš tave labai myliu, stengiuosi dėl jūsų, ko tau dar trūksta, tau turbūt būtų lengviau, jei išeičiau ir nebegyvenčiau ir t.t...Kažkada, kai buvom susipykę, nuvežė abu su vaiku kažkur į užmiestį (lėkė tokiu greičiu, kad maniau, užsimušim..) ir išėjo "skandintis". Vaikas kėdutėje ramiai miega, aš jį palikti vieną mašinoj negaliu, o vyro kaip nėra, taip nėra..Tikrai išsigandusi buvau...Paskui pamaniau - smagu, matyt, jam taip patampyti nervus...

O šiaip vyras kone idealus - pas kitas nevaikšto, po barus nelaksto, negeria, labai išsilavinęs, vertinamas darbe, ko paprašysi, tą padarys, atrodo, ir stengiasi, kaip gali, na, daug kas man pavydi ir mūsų santuoką laiko beveik tobula...O dabar, kai pradėjau garsiai ir nedviprasmiškai kalbėti apie mūsų ateitį, t.y. apie tos ateities nebuvimą, sugrįžo ir bučinukai ryte, prieš išeinant į darbą, ir švelnūs apsikabinimai, ir malonios staigmenos, žinutės ir t.t. Taigi, dabar jaučiuosi dar kaltesnė - noriu atstumti taip mylintį ir taip besiaukojantį žmogų...Ir kartu suvokiu, jog tokiu būdu esu lengvai valdoma ir manipuliuojama...
Atsakyti
#42
Nuodeme, o tau užuojauta, kai jos norėtusi, nepadėtų?
Sutinku, kad tu teisi, bet, deja, ne visos mes galim elgtis kaip liepia protas.
Atsakyti
#43
QUOTE(nuodeme @ 2005 12 29, 14:10)
Na, ne tokia jau ir jauna, bet čia turbūt kiekvienas pagal save vertina. Kadangi jau buvau užtaikius, tai antrą kartą tokios klaidos nepadarysiu, pasimokiau. O buka bukų aplinkinių nuomonė tikrai nėra kliūtis skirtis. Ir kam reikia pliaukšti apie skyrybas, kai aišku, kad net nesiruošia nieko daryti, o tik laukia aplinkinių užuojautos, kokia ji nelaiminga, nes leidžia kankinti vaiką ir nieko nedaro...



Na, aš darsyk pasikartosiu: išsiskirti - ne nusispjauti. Skyrybos apima labai daug žmogaus gyvenimo aspektų ir iš esmės keičia viską. Todėl žmonės paprastai, prieš žengdami tokį žingsnį, yra linkę abejoti ir svarstyti. Sakykim, aš analogiškoje situacijoje svarsčiau 2 metus, ką man daryti, juolab, kad mano giminės tradicijoje skyrybų nebūta. Antra vertus, jei žmogus būtų ištisai tironas, ištisai blogas - būtų kur kas lengviau apsispręsti. Bet tokiose situacijose dažniausia būna arba juodos duobės, arba super pakilimai, tada imi klausinėti savęs, kas yra kas iš tikrųjų, galbūt ta juoda duobė - tik atsitiktinumas, kuris nesikartos. Turi praeiti tam tikras laikas, kol perpranti tą rimbo ir meduolio taktiką.Aplinkinių užuojauta či niekuo dėta - tiesiog tas nuolatinis svarstyklių svyravimas tave taip išsunkia emocionaliai, kad tu palaipsniui imi matyti iškreipta pasaulio vaizdą ir klausti: ar tai, ką aš matau ir manau, yra gerai? Psichologinių tironų ginklas yra tas, kad jie meistriškai sugeba palaipsniui priversti abejoti savim pačia. Todėl toks pakalbėjimas su pašaliniais žmonėmis, greičiau padeda susivokti savyje nei skatina ieškoti užuojautos. O sprendimui, kaip sakiau, reikia laiko.
Atsakyti
#44
QUOTE(ubravsen @ 2005 12 29, 14:26)
Sonora, ačiū. Atrandu labai daug bendro...
Iš tiesų, kankina ir kaltės jausmas. Jaučiuosi kalta, netgi kai bandau šnekėtis ir sakyti, kas man nepatinka. Tada mano pretenzijos atmušamos maždaug tokiais argumentais - aš tave labai myliu, stengiuosi dėl jūsų, ko tau dar trūksta, tau turbūt būtų lengviau, jei išeičiau ir nebegyvenčiau ir t.t...Kažkada, kai buvom susipykę, nuvežė abu su vaiku kažkur į užmiestį (lėkė tokiu greičiu, kad maniau, užsimušim..) ir išėjo "skandintis". Vaikas kėdutėje ramiai miega, aš jį palikti vieną mašinoj negaliu, o vyro kaip nėra, taip nėra..Tikrai išsigandusi buvau...Paskui pamaniau - smagu, matyt, jam taip patampyti nervus...

O šiaip vyras kone idealus - pas kitas nevaikšto, po barus nelaksto, negeria,  labai išsilavinęs, vertinamas darbe, ko paprašysi, tą padarys, atrodo, ir stengiasi, kaip gali, na, daug kas man pavydi ir mūsų santuoką laiko beveik tobula...O dabar, kai pradėjau garsiai ir nedviprasmiškai kalbėti apie mūsų ateitį, t.y. apie tos ateities nebuvimą, sugrįžo ir bučinukai ryte, prieš išeinant į darbą, ir švelnūs apsikabinimai, ir malonios staigmenos, žinutės ir t.t. Taigi, dabar jaučiuosi dar kaltesnė - noriu atstumti taip mylintį ir taip besiaukojantį žmogų...Ir kartu suvokiu, jog tokiu būdu esu lengvai valdoma ir manipuliuojama...


Taip, taip, žinomi dalykai. Tu esi kalta, kad nepriimi jo tokio, koks jis yra, nes jis taikytis prie tavęs nesugeba/nenori/negali, bo tada išduotrų savo tikrąją esmę...Pamenu, kai aš grįždavau iš kur nors linksma ir švytinti, jis visada rasdavo būdą 'sušikti" (atsiprašau) man nuotaiką, matydavau sąmoningas pastangas tai daryti, o kai pavykdavo, visas pats atsigaudavo, pradėdavo švytėti...vėliau išmokau nuo jo emociškai atsiriboti nuo jo. Bet kaip yra sunku gyventi su žmogum, kurio emocine prasme nebeprisileidi...nes po kiek laiko kyla noras nebeprisileisti jokiomis prasmėmis.
Atsakyti
#45
QUOTE(Sonora @ 2005 12 29, 14:27)
Todėl toks pakalbėjimas su pašaliniais žmonėmis, greičiau padeda susivokti savyje nei skatina ieškoti užuojautos. O sprendimui, kaip sakiau, reikia laiko.


Būtent. Užuojautos ir padūsavimų man tikrai nereikia. Buvo labai sunku, netgi prisiregitravus nauju vardu, pradėti tokią temą. Savo asmeninį gyvenimą labai saugau ir neviešinu, kad ir koks - geras ar blogas jis būtų, buvau kelis kartus pradėjusi temą ir ją ištrynusi, kol galiausiai išdrįsau...
Pradėjau ją todėl, kad man reikia palaikymo, t.y. suvokimo, kad nesu viena tokia, taip pat ir panašios kitų patirties, tam, kad galėčiau bent daugmaž įsivaizduoti, kas manęs laukia, ko tikėtis, kokią taktiką naudoti ir pan. Kaip jau minėjau, vyras tikrai nesutiks skirtis, taigi, laukia nelengvas etapas, ir aš noriu jam pasiruošti, kad galėčiau ištverti...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo ubravsen: 29 gruodžio 2005 - 13:42
#46
QUOTE(Sonora @ 2005 12 29, 13:34)
Taip, taip, žinomi dalykai. Tu esi kalta, kad nepriimi jo tokio, koks jis yra, nes jis taikytis prie tavęs nesugeba/nenori/negali, bo tada išduotrų savo tikrąją esmę...Pamenu, kai aš grįždavau iš kur nors linksma ir švytinti, jis visada rasdavo būdą 'sušikti" (atsiprašau) man nuotaiką, matydavau sąmoningas pastangas tai daryti, o kai pavykdavo, visas pats atsigaudavo, pradėdavo švytėti...vėliau išmokau nuo jo emociškai atsiriboti nuo jo. Bet kaip yra sunku gyventi su žmogum, kurio emocine prasme nebeprisileidi...nes po kiek laiko kyla noras nebeprisileisti jokiomis prasmėmis.


Man žiauriai nepatinka, kai bandoma guosti: "taip taip, mieloji. Man taip buvo, aš žinau - ir tau taip bus". Briedas. Ypač žmogui, kuris šiuo metu yra ir taip pažeidžiamas. Nėra visiškai vienodos situacijos ir negali būti. Čia tas pats, kai susirgęs vyras bandė ieškoti sau ligos. Tai pagal visus požymius diagnozė buvo šokiruojanti: jis nėščias.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Summer: 29 gruodžio 2005 - 13:43
#47
QUOTE(Summer @ 2005 12 29, 14:43)
Nėra visiškai vienodos situacijos ir negali būti.


Summer, sutinku - vienodos patirties negali būti. Tačiau gali būti panaši patirtis. Pvz., turinčiai mažą kūdikį norisi pasikalbėti su kita mama, kuri turi tokio pat amžiaus kūdikį, kadangi vienija panašios problemos, situacijos, nors kūdikiai gali būti visiškai skirtingi. Čia - taip pat.
Atsakyti
#48
QUOTE(ubravsen @ 2005 12 29, 14:41)
Būtent. Užuojautos ir padūsavimų man tikrai nereikia. Buvo labai sunku, netgi prisiregitravus nauju vardu, pradėti tokią temą. Savo asmeninį gyvenimą labai saugau ir neviešinu, kad ir koks - geras ar blogas jis būtų, buvau kelis kartus pradėjusi temą ir ją ištrynusi, kol galiausiai išdrįsau...
Pradėjau ją todėl, kad man reikia palaikymo, t.y. suvokimo, kad nesu viena tokia, taip pat ir panašios kitų patirties, tam, kad galėčiau bent daugmaž įsivaizduoti, kas manęs laukia, ko tikėtis, kokią taktiką naudoti ir pan. Kaip jau minėjau, vyras tikrai nesutiks skirtis, taigi, laukia nelengvas etapas, ir aš noriu jam pasiruošti, kad galėčiau ištverti...


Na, tau bus sunkiau nei man - aš skyriausi pagal senąjį Civilinį kodeksą, procedūra tada buvo paprastesnė. Na, ką...Manau, kad taviškis pradžioj bandys perkalbėti ir būti šilkinis, jei nesuveiks, tada ims grąsinti visais įmanomais būdais, tame tarpe ir kad atims iš tavęs vaiką. Todėl tau tikrai pravers Miuzikos, kuri yra Vaiko teisių apsaugos specialistė, patarimai. Šiaip teisme visokie "popieriai', ypač iš valdiškų instancijų, turi savo galią. Todėl nenumok į juos ranką, o pradėk rinktis. Jei vyras sugalvotų kelti prieš tave ranką - būtinai kreipkis į policiją, jie į šeimyninius konfliktus žiūri pro pirštus, bet jei pasakysi, kad skiriesi, ir bus reikalinga pažyma teismui, sutvarkys viską kaip reikia. Mano Ex, vogdavo iš paštadėžės policijos pažymas smile.gif, tai aš jas atsiimdavau tiesiog policijoje ir paskui vežiau į teismą.

Žodžiu, apsišarvuok kantrybe ir stiprybe ir, svarbiausia, tikėjimu, kad viskas tik į gerą smile.gif Pradžioj bus sunku, o paskui - atsigausi. Ir kada nors tavo kieme taip pat bus šventė smile.gif


Kai bus labai sunku ir norėsi pasikalbėti - brūkštelk į privatą wink.gif
Atsakyti