manau meiles nebera, tik prisirisimas...o gal...

Sveikos visos mamytes! prisregistravau, kaip turbut daugelis, kitu nicku... prasau nesmerkti, tik isklausyti ir patarti, nes pati jau nebesuvokiu nieko...

Mes kartu jau 6 metus, abu jauni, jis man buvo pirmas visomis prasmemis, as jam pirma rimta mergina. Viskas buvo nuostabu... kokius 3 metus. tada prasidejo pykciai, dazniausiai-is jo puses. jis tapo lyg kitu zmogumi, piktu, be nuotaikos... visad stengiuosi buti linksma ir pralinksminti ji, bet jei nepavyksta-paciai persiduoda ta slogi nuotaika. priezasciu jo pykciui lyg ir nera.. vaiku neturime, gyvenam kartu jau pora metu. visa ta laika manim domisi kiti vaikinai, su kai kuriais bendrauju, draugiskai. Yra vienas vaikinas, su kuriuo susipazinau vos pradejusi draugauti su savo draugu, labai jam patinku, daznai paskambina, paklausia kaip laikausi. Nuo tada kai prasidejo nesutarimai su draugu-jis yra tas zmogus, kuris nuolat rupinasi, supranta ir padetu kuo tik reiketu. Salia jo jauciuosi labai gerai.. Bet lyg ir tebemyliu savo vaikina.. kai susipykstam, kartais imu verkti, jam tai visiskai nerupi. net jei jis mane iskaudina savo zidziais ar darbais, jei noriu susitaikyti-vos ne as turiu jo atsiprasyti, kad ji isprovokavau taip pasielgti. visada kalta tik as. man del to labai skaudu.. nesenai isvykau keliems menesiams i kita sali ir bunam atskirai. Musu santykiai prie skyrybu ribos. nezinau ka daryti... dar siandien vienas zmogus, kuris tikrai nemeluoja, pasake, kad mete ji su kita mergina.. ko as isvis nesitikejau... visad juo pasitikejau. nors buvo visokiu klaustuku, bet sirdyje maniau, kad jis niekada taip nepasielgtu... nezinau, gal tiesiog viska baigti ir gyventi toliau.. juk yra zmogus, kuris sirdziai mielas ir manes laukia.. bet man per skaudu baigti siuos santykius, juk 6 metai.. ir meile buvo (yra) tikrai didele ir stipri. kai tik bandau su juo kalbetis, jis del visko apkaltina mane, kad visus jo baisius zodzius ir poelgius isprovokuoju as ir kad tik as turiu pasikiesti visiskai, kad tarp musu butu viskas gerai. As stengiuosi, keiciuosi taip,kaip jis noretu, bet jam vis blogai, vis maza, per mazai stengiuosi... zodziu.. sirdis plysta. gal reiktu tiesiog megautis gyvenimu ir rasti kazka, kuris mane myles (myli) tokia, kokia as esu...?

Nu tai nebaikit Laukit dar 6 metus, per kuriuos viskas bus dar blogiau, bet tada galėsit pasakyti "juk 10 metų...", "juk 15 metų..." ir t.t. ir pan. Jei to norit, laukit. Būkit ir toliau su žmogumi, su kuriuo esat nelaiminga Tik nuo Jūsų priklauso, kokį gyvenimą gyvensit

paliūdėsit ir praeis, pradėsit gyventi pagaliau, o ne būti šalia liurbio kažkokio.

Atsakymo ieškokite paryškintose vietose. Jūs pati viską puikiai suprantate, tik nenorite sau pripažinti

kad ir kaip jūs besikeistumėt pagal neva jo poreikius visada atsiras kas neva netinka... ir jei vakar reikėjo, kad ryte jam į lovą atneštumėt kavos, tai šiandien jau reikės arbatos, nes atnešėt kavą... čia metafora jūsų santykiams... bet jei norit suprasit, jei ne tąsysitės toliau, kol mes jus

Eikit sau... kokie dar cia klausimai? Ka reiskia "pasikeisti visiskai" ? Be abejo, dazniausiai reikalingi kompromisai kazkokie, bet pasikeisti visiskai... Reiskia tiesiog turit tapti kitas zmogus. Vardan ko??? Ir kas jau tie 6 metai - laselis juroje.. jus juk nevede net, kaip suprantu.

Manau, čia atsakymas. Niekada negali keistis tik vienas, o kitas likti egoistu. Tikrai, kad ir kaip skauda, reikia skirtis ir, kaip rašai, mėgautis gyvenimu, rasti tave mylintį žmogų. Kuris tave priims tokią, kokia esi. Giliai giliai dūšioje manau, kad jis turi kitą moterį, ir gal bijo pasakyti apie šitą faktą. Labai tave palaikau, laikykis

tada prasides kompleksai, del neva blogo charakterio, gal isvaizdos, gal dar kokiu velniu.
Atsibodot jam, o tada viskas erzina, istisai.

Aciu jums visoms uz patarimus.

manau, ziuresiu kas bus per ta laika, kol as isvykusi, gal but pavyks nebegalvoti apie ji, arba kaip tik-galvoti kaip gyvensiu be jo, kaip busiu pati sau ponia, ir galesiu daryti viska,ka noriu as, o ne jis. nes dabar... viskas, ka veiksime priklauso nuo jo, ka jis sugalvos, jei sugalvos lekti pas draugus-as liksiu viena ir be jokiu planu.. nu zodziu. atsibodo man taip, kaip as dar tiek ilgai tempiau... net jo seimos nariai manes to klausia. ir, galbut tas draugas gali but mano naujoji meile... aisku, ne is karto. ai, pati nebezinau. gal jis man reikalingas vien kaip paguoda?
tiesa sakant, pati suprantu, kad tokie santykiai ilgiau testis negali, bet va laukiu to pastumejimo.. reikia, kad kas padrasintu, patartu.
siaip jis vis dar sako, kad mane tebemyli taip pat karstai, bet kai susipyktam, rezia, kad nera uz ka manes myleti.. sako : o kas tu tokia?!
per daznai ir per skaudus buna tie kirciai, kad galeciau juos uzmirsti ir gyventi toliau su juo...

per daznai ir per skaudus buna tie kirciai, kad galeciau juos uzmirsti ir gyventi toliau su juo...
[/quote]

Sako 6metai yra ta riba kai turi apsispresti arba lieko arba iseini. Mano manymu lek nuo jo kuo toliau ir negalvok daug.Isivaizduok jei jus turetumet dar vaiku.Kas juos priziuretu ?Rupintusi?Ir siaip paguostu savo moteri?Prisiglaustu,apkabintu?Palepintu???
Tu man primeni mane.As kasdien galvoju apie skirybas,bet vis nesiryztu,nes daug darbu kartu pradeta,o ir vaikutis yra. Jei grazinciau laika atgal -viskas butu kitaip.Nedelsk,nes tai ne tavo zmogus.Tu turi jaustis laiminga,mylima,laukiama.Man rodos jis turi kita,bet kad tu jam atsidavei-jis nedrista tau pasakyt kad nebenori but su tavim.Bernai taip elgesi-daro viska,kad pana pati jam pasakytu ate.O tu dar nori keistis
Uzjauciu,ir nuosirdziai patariu-buk laiminga su tuo ,su kuo tikrai manai esanti laiminga.nevergauk kazkokiam liurbiui.