Pažystama situacija, suprantu tave. Man teko ir dar kito minuso pajusti tuo pačiu metu lyg ir ano buvo maža pajusti, kas buvo tiesiog pamiršau, kai reikia arba arti tikslas beveik dažnai nepasiseka.
Tiesiog nežinau kaip man kontroliuoti tokius įvykius, lyg tai padariau klaida aš, bet vien dėl to kad skubu. Nieko kito nelieka kaip gimti, arba žodį ištarti gyvenu, o kad taip būtų dar užsigauti reikia. Linkiu sėkmės kaip kad ir sau linkėjimo norėčiau išgirsti. Tuo atveju lyg parodo kad mums linkima gyventi.
Gaila mes save žudom ir mums tie kurie niekada nepajuto mūsų gyvenimo verčia eiti pas juos, o ištiesų turėtume būti savimi. Aš pykstu būtent ant tų kurie lyg liepia dėl jų būti į juos panašus, ir įvaidis. Tų kurie rodo gestą su mintimi kokia tavo nosis "pykdo".
Galvoju, ir kiek aš jums būčiau vertas. Aš jus nuoširdžiai norėčiau palaikyti kad gyventumėte tvirtai, ir dabar ko siekiame temoje, aš niekada nepažinojau jos kuri atrodytu kaip aš, aš jos ir neatstumčiau. Bet aš visuomet būsiu atstumtas, arba turiu taikstytis su jais, kodėl mes negalim išlikti?O būtinai mes esame vieninteliai "bjaurūs" sakyčiau tiems "jūs nemylite žmogaus, jums patinka tik jo apranga'. O apranga tai pavadinkime grožiu.
Vandelonai, laikykis, vistiek galutinius tikslus pasieksime. Svarbiausia tik, kad rezultatai nenuviltu..