Sveikutes
QUOTE(Raja28 @ 2010 07 27, 14:05)
taip , jiems tai sunku suprasti, uzvakar atvare drauges viena is ju sako"o kaip fainai butu jau dvyniai tavo butu prakute galetu kartu zaisti cia visi", kojas pakirto akimirksniu, psakiau tik"taip butu....". daugiau nesugebejau nei zodzio tarti, tai nesuprantama jiems, jie to nepatyre
mano vyras irgi verke, kai telefonu pasakiau kad jau nebera suneliu, jis dar bande klaust ar nei vieno, pasakiau nei vieno, jam irgi begalo sunku buvo jis buvo uz 1000km. vienas kaip ir as, tada padejo rageli, nes nesugebejo nieko bepasakyti is sielvarto, nes labai lauke vaikuciu, nors ta akimirka man taip reikejo jo palaikymo, bet turejau viena atrast jegu ir but stipri, nors sunkiai sekesi.
Grizes irgi tylejo, sunku jam buvo sneketi apie tai , tylejau ir as , nueidavau vyresneli migdyt ir verkdavau pagalve apsikabinusi, taip ir slinko dienos vyvenome su skausmu sirdyse, kiekvienas bandydamas savaip tai isgyvent.Tik po kurio laiko apkabino ir pasake , kad turesim mes adr mazyli, nors lengvaiu nepasidare

dar pamenu mama nuveze mane i orouosta pasitikti vyro, nuvede uz parankes, pasodino, sedejau visa nusilpusi, perbalusi ir verkiau, buvo begalo sunku susitikti ir papasakoti kaip viskas nutiko.Kol vaziavom namo abieju mintys skraide kitur, prisiminimuose, svajonese, jauciausi kalta pries ji, kad nesugebejau isnesiot vaikeliu
Tie kurie nepatyre to praradimo jausmo,niekaip nesupranta kaip skaudu vel ir vel ji isgyventi...
Kai artimieji suzinojo apie musu netekti,tai jiems kazkodel buvo juokinga ir nesuprantama ko mes cia taip gedim.Jauni gi dar,spesim mat vaiku prisidaryt.
Mane suprato tik mano tevai,nes patys pirmagime palaidojo.
Raja,skaiciau ir akys asarom papludo.Viskas taip artima.Mes irgi po netekties nesikalbejom.Sunku,bet kiekvienas savyje ta skausma isgyvenom,o kai prakalbom apie kito nestumo planavima,tada supratau,kad abu susitaikem su netektimi.
Apkabinu nauju angelu mamytes.

Stiprybes jums