QUOTE(kaciukas1978 @ 2010 07 28, 12:43)
Sveikos mamyciukes
seniai jau rasiau...vis paskaitau jusu istorijas vis pradedu verkti,o pati neisdrystu parasyti...nezinau kas man darosi gal po soko atsigaunu ir tikrai pradedu suprasti kad sunelio nebera ir jis nebegrys,net pati nesuprantu kas man labai blogai jauciuosi...nesivaldau kad nebeverkciau,pradejau gerti raminancius...atrodo kaip sapne buvau o dabar po jo pabundu....

O as vis dar sapne ir labai bijau pagalvoti, kad jis gali baigtis, nes dar didesnio sirdies skausmo nenoriu... Tarpais atsiveria uzsklanda ir viska suprantu taip ryskiai, sirdi lyg kas perrezia, net pritrukstu oro, sirdis tabaluotis ima, o tada ta uzsklanda uzsidaro ir vel viskas kaip sapne plaukia...
Reikia islaukti, kaciuk, ir isgedeti, gyventi su tuo skausmu ir kaip mamytes sake, ji ismokt prisijaukinti, nes tai musu viso likusio gyvenimo dalis.