QUOTE(inezzza @ 2010 08 09, 15:08)
Labutis visoms,
man irgi nuo minties, kad vel dviese verkt norisi...o dar lyg tycia, net keletas draugiu laukesi ir turejom gimyti panasiu metu: jos jau supuoja savo leliukus, o as savaji Angeleli lankau kapeliuose... net negaliu ziuret, kaip joms sveikinimai Facebook'e parasyti, raso kaip sparciai auga ju leliai, foto sukeltos-sirdis plysta is skausm...kartais atrodo to,kas darosi sirdy, nebeistversiu

kodel likimas mus taip baudzia??????......negi nenusipelneme laimes ir mes....
as nors ir turiu dukruze, bet prarastosios negaliu pamirst ne minutei...ir kaip rasai visi tie facebookai erzina tikrai...nerasau ir as draugem sveikinimu, tegul dziaugiasi atzalelem, nesinori sau sirdies draskyt, kai pagalvoji,kad ir musu valgytu ir miegotu ir augtu, ir....
siandien vel zliumbiau pitus virdama...nu negaliu...dar paziurejau i kalendoriu, kad vaziuot reikes i kapus su gelem, o ne mus sveikins menesio laiko...ir as klausiu vis uz ka mum taip...uz ka tokias nelaimes siuncia...piktas gyvenimo pokstas...labai piktas...
Papildyta:
QUOTE(inezzza @ 2010 08 09, 15:28)
vat ir man didziausia beda, kad net nenoriu su jomis bendrauti, nes man tie ju klausimai ar atsakymai tokie nieko verti atrodo...pikta man ant ju net, kai jos pareiskia,kad turesi ir tu kada nors...taip, sakau, kada nors...bet galejau jau supuoti ir myluoti
labai skaudina tokie zodziai, ypac kai pasako tos moterys, kurios turi vaiku ir turetu suprast...o cia pasako,jauni esat dar turesit...aisku turesim...bet to jau NEBEBUS NIEKADOS...

juk sirdy jis lix visada ir kapelio jom lankyt netenka...
Nesakykim, kad gyvenimas-tai zebras. Geriau tikėkim, kad pianinas: jame juodų klavišų mažiau...