QUOTE(kzaze @ 2010 07 07, 18:25)
Norejau paklausti, dar tik trecia sav. kaip mano dukriukas angeliukas, o atrodo, kad man viskas gerai, kad vaistu nejauciu poreikio gerti, lyg ir miegu, ir valgau tiek kiek reikia, kad kartais noriu verkti, o negaliu ir panasiai... atrodo lyg buka viskam buciau... aisku buna momentu susigraudinu ir verkiu... taciau tarpais tokia tustuma, kad net ir sunku apsakyti... tas vat labiausiai ir baugina... ar tai normalu...
Žinai, ir aš nejaučiau poreikio vaistų gerti iškart po netekties, nes reikėjo namuose bent vienos blaivios galvos: tempiau vyrą iš depresijos, stengiausi nepamesti mokslų, kabinausi į darbą. Nebuvo kada galvoti apie save, paverkdavau eidama į darbą gatve, paraudodavau namie vonioje, kai visi sumigdavo... Deja, tai neišėjo man į naudą - nepraėjus nei metams sušlubavo smarkiai sveikata, dar po pusmečio teko vėl sugrįžti pas psichiatrą, tik šį kartą ne dėl vyro, o dėl savęs
Manau, kad tau dabar toks gedėjimo laikotarpis, mes visos skirtingos, todėl natūralu, kad skirtingai ir reaguojame į tokius skaudžius dalykus. Aš iš pirmo mėnesio po nelaimės nelabai ką atsimenu, kažkas išplaukia pro rūką... Tiesiog gal tavo organizmas stengiasi tave apsaugoti ir "įjungia autopilotą"? Na būna taip, kad eini, mintys nuplaukia, neatsimeni kaip, bet pamamtai, kad tu jau namie
Niekas negalės nugalėti tavęs, kol tu pats nepasiduosi. (Robin Sharma)
- myliu ežerą, smėlį ir tešlas....
Paziurejau,kad as likau uz kadro 
zinok jauciuos lygiai taip pat, buna liudnu akimirku, bet kartais lyg verkt nesinori, vis kamuoja klausimas kodel. Bijau po kiek laiko, kad nepratrukciau ir neuzpultu depresija...
