QUOTE(lairam @ 2010 07 10, 17:45)
bandome mes čia visaip "laikytis". Turime vyresnėlį, kuris dar nieko nesupranta, tai tik jis mus išjudina. O mes per tas 10 dienų praėjome visokias stadijas - džiaugsmo, pasimetimo, nevilties, skausmo, neteisybės, pykčio, stebuklo laukimo... Tada kelias dienas buvome lyg zombiai. Tiesiog jokių jausmų nebuvo. Tiesiog važiuoji į ligoninę, grįžti. Tik prie vaiko, apraizgyto šlangelėm, lovelės lyg kas smaugia tave. Paskui vėl lyg zombiai. O šiandien vėl neviltis, pyktis ant viso pasaulio...
Stengiamės kažkaip laikytis, nes žinome, kad mūsų dar smūgis vienas laukia... Su esama padėtim kaip ir apsipratome, bet bus dar vienas baisumas, kai mūsų mažulytis iškeliaus. Guodžia tik tai, kad gal jam bus taip geriau, o mes jau kaip nors
.
Stengiamės kažkaip laikytis, nes žinome, kad mūsų dar smūgis vienas laukia... Su esama padėtim kaip ir apsipratome, bet bus dar vienas baisumas, kai mūsų mažulytis iškeliaus. Guodžia tik tai, kad gal jam bus taip geriau, o mes jau kaip nors

kaip as tave suprantu...esi salia sunelio ir nieko jam padeti negali...o siaubas kaip baisu,as kai buvau reanimacijoj salia savojo net minties neturejau tokios kad jis gali mane palikti...bet deja...buk stipri,turi juk pasistenkti but stipri,net nezinau ka pasakyti ir kaip tau padeti...