QUOTE(Cleo_27 @ 2010 08 03, 10:47)
Įsikišiu į šitą diskusiją vis dėlto

Ar čia aš kažkokia keista, ar čia man vienai žiauriai kliūva Juoko raketos nuolatinis žmonių vadinimas šiukšlėm, mėšlu ir drąsa skirstyti žmones į tuos, kuriuos net paspirti yra žema, ir likusius (ištikimus ir nemeluojančius). Vis dėlto, kiek žmogus turi būti užsidengęs akis, kad taip teistų, smerktų, neįvertintų niekada jokių aplinkybių, ir teigtų akivaizdžiai prieštaraujančius žmogiškai prigimčiai, kuri vis dėlto nėra tokia paprasta, dalykus? Apie tikėjimą čia net kalbėti neišeina, ne tik apie krikščionybę (kur neteisiama ir nesipuikuojama savo teisumu, čia gi be to dar ir žinoma bei numanoma ateitis - mano vaikai nesuklys, Dieve Dieve ...... ), bet ir apie jokį kitokį manau (nebent kokia radikali sekta, bet juoko raketa tai paneigė

)
Be to aš nesuprantu - na pameluoja gi kartais tie žmonės, galima pykti, įvertinti, kaip neigiamą faktą, čia nekalbu apie akivaizdžią kiaulišką neištikimybę ir melą, bet už tai taip juos smerkti ...... Kam taip savo teisumu mėgautis? Juoko raketa, iš kur jūs tokia tikra, kad niekas niekad nieko jums nepamelavo???????? Nu nesuprantu aš
AŠnesu tikra, kad man kažkas nepamelavo. Iš nežinojimo, pvz. Tikrai nesu. Pati stengiuosi niekada nemeluoti, labai stengiuosi. O dėl žmonių išvadinimų... sutinku, grubu. Bet teko matyti taip įskaudintus žmones, kad... Viena pažįstama, po vyro nukairavimo, vos nepasikorė, vos suturėjau, kažkaip pataikiau namo pas ją užsukti. Galima sakyti, iš kilpos iškabinau. Tai kaip tada vadinti žmones, kurie iki šito priveda? Kaip vadinti moteris, kurios su malonumu lenda svetimon šeimon? Ar jos vertos pagarbos? Šimtus kartų ne. Ir, matydama įskaudintus žmones, neapsiverčia man dūšioj juos kaip kitaip vadinti, na neverti jie gražių žodžių ir pateisinimų. Jokiais būdais.
Papildyta:
QUOTE(Nakviša @ 2010 08 03, 11:35)
1. Esu nevaisinga. Man atrodo tai jau SM'e nelabai paslaptis.
2. Esu operuota, išoperuota, nuoperuota. Ligoninės visos žinomis, gydytojai taip pat. Paskutinė diagnozė tiesiog buvo išmušusi iš po kojų žemę. Ačiū Die nepriėjo prie radikalių priemonių, atsimušiau vaistais.
Žinot kas visada stovėjo už manęs? Vyras. Aš greičiau suklupdavau, pasiduodavau panikai, isterijai. Vyras visada už manęs stovi, visada kvepuoja man į nugarą, visada visur (prieš išvežant į operacinę ir netgi prabudus po narkozės pirmas veidas kurį pamatydavau buvo vyro).
Lenkiu galvą prieš tamstos vyrą ir pries Jus. Tikrai

P.S. ne į temą: labai patinka Jūsų paveikliukas prie slaptavardžio, šypseną visą laiką sukelia
Papildyta:
QUOTE(wit @ 2010 08 03, 11:34)
suabejociau tokio zmogaus meile.. jei negali atleisti klaidu, abejoju ar toks zmogus is vis sugeba myleti..
Klaidas aš atleisiu, tikrai. Neištikimybė, deja, daug kartų tai rašiau, nėra, nebuvo ir nebus klaida. Na, nesu Dievas, negalėčiau gyventi su mane apgavusiu. Dėl Voltero posakio: galit sakyti ką norit, apie visa kitą nuomonę keičiu, bet apie neištikimybę ne. Na negali ji būti pateisinama, na niekaip ir niekad. Mano požiūriu, kiti galite manyti, kaip norite, kad tai norma, kad tai "klaida" ir pan.