Mamą palaidojau prieš 3 mėnesius, tačiau kasnakt ją sapnuoju. Sesuo, sako kad gal kažką darau ne taip, todėl ji rodosi sapnuose, bet man pačiai atrodo, kad gyvenu kaip ir anksčiau. Draugė mano, kad gal ji negali ramiai išeiti ir reikėtų užpirkti mišias. Net nežinau, man pačiai atrodo, kad sapnuoju mamą, nes kasdien apie ją galvoju, ypač kad sapnai labai šilti, kasdieniški (sapnuoju kaip kalbames, dirbam, kur nors einam). Gal Jums taip buvo, kad ilgai sapnavote artimą žmogų, kurio netekote ir ką darėte?
QUOTE(uztrauktukas1 @ 2010 07 06, 12:21)
sapnuoju mamą, nes kasdien apie ją galvoju
Tai reiškia, kad ji buvo labai reikšmingas žmogus tavo gyvenime. Tikiuosi, kad dėl to jog ją labai mylėjai 
Gal ir gerai, kad vis dar jauti tą ryšį, kuris po truputėlį blės ir liks tik šilti prisiminimai ir geras jausmas, kad turėjai nuostabią mamą
Gal ir gerai, kad vis dar jauti tą ryšį, kuris po truputėlį blės ir liks tik šilti prisiminimai ir geras jausmas, kad turėjai nuostabią mamą
aš mamos netekau prieš 2 metus 
Iš pradžių dažnai sapnuodavau, sapnai nebuvo labai linksmi, greičiau liūdni, niūrūs. Mišias dažnai užpirkdavau (sako, taip geriau, lengviau išėjusiam atsiskirti nuo šio pasaulio ir pan.). Stengiausi mintyse paleisti savo mamą, stengiausi kuo linsmiau apie ją prisiminti. Visiškai negalvoti labai sunku, ypač, jei tik neseniai esi netekęs savo artimo Ir neverkti būdavo labai sunku. Gal todėl ir sapnai dažnesni būna, kai nuolat apie tai galvoji 
Dabar, po 2 metų jos beveik nebesapnuoju - gal ir gerai, vadinasi, jai viskas gerai, nieko netrūksta (turiu galvoje mūsų maldų ir t.t.)arba kad ji jau kažkur toli toli ir nebegali manęs aplankyti net sapnuose.
Užtrauktukas1, laikykis
Iš pradžių dažnai sapnuodavau, sapnai nebuvo labai linksmi, greičiau liūdni, niūrūs. Mišias dažnai užpirkdavau (sako, taip geriau, lengviau išėjusiam atsiskirti nuo šio pasaulio ir pan.). Stengiausi mintyse paleisti savo mamą, stengiausi kuo linsmiau apie ją prisiminti. Visiškai negalvoti labai sunku, ypač, jei tik neseniai esi netekęs savo artimo Ir neverkti būdavo labai sunku. Gal todėl ir sapnai dažnesni būna, kai nuolat apie tai galvoji Dabar, po 2 metų jos beveik nebesapnuoju - gal ir gerai, vadinasi, jai viskas gerai, nieko netrūksta (turiu galvoje mūsų maldų ir t.t.)arba kad ji jau kažkur toli toli ir nebegali manęs aplankyti net sapnuose.Užtrauktukas1, laikykis
Nupirkau žvakių ant kapų ir bažnyčioj į aukų dėžutę įmečiau pinigėlių. Padėjo.
Tik aš pusę metų kiekvieną naktį sapnuodavau patėvį. Jis niekuomet su manim nekalbėdavo, bet kiekvienam sapne būdavo. Labai mane išvargindavo tie sapnai, o po žvakių nupirkimo ir pinigėlių paaukojimo jis iš sapnų dingo.
Kai mirė mano mama, ją taip pat nuolat sapnuodavau. Ir niekaip negalėdavau išsivaduot: kartais į sapną mamą tiesiog įlįsdavo. Šiaip jos mirtis buvo labai netikėta ir numirė ji namie, bet jokių vaidenimųsi nei aš, nei tėvas nepatyrėme. Netikiu tais visais žvakių ir maldų degimo dalykėliais, na, tik pati mintyse kartais su mama pakalbėdavau (kaip ir dabar). Sapnuodavau ją tik pačiais baisiausiais "siužetais", dažniausiai, kad tuoj tuoj mirs arba kad yra tiesiog neprakalbinama lėlė, kurią vėliau kažkokie vyrai užkasa. Po metų intensyvaus sapnavimo net buvau padariusi išvadą, kad reikia nueiti pas psichologą, bet po truputį tie sapnai ėmė retėti. Štai jau daugiau kaip dveji metai ir sapnuoju ją tik kritiškais atvejais, kai atsiduriu kokioje nors keblioje situacijoje arba ką nors apie ją ilgiau pagalvoju diena prieš tai.
Tikriausiai vieneri metai (kiek esu kalbėjusi ir su kitais artimųjų netekusiais žmonėmis) yra tas psichologiškai neramiausias laikas, kai sąmonė dar nenori susitaikyti su mylimo žmogaus nebuvimu.
Tikriausiai vieneri metai (kiek esu kalbėjusi ir su kitais artimųjų netekusiais žmonėmis) yra tas psichologiškai neramiausias laikas, kai sąmonė dar nenori susitaikyti su mylimo žmogaus nebuvimu.
Musu seimoje, jei sapnuojasi mires giminaitis, uzperkame misias, nuvaziuojame aplankyti kapu, pasimeldziame uz ji, zvakele uzdegame ir sapnai liovesi. Kadaise kiekvienais metais pries Velynes sapnuodavau sau labai artima mirusi zmogu, jog atvaziuoju aplankyti jo kapo. Kiekvienais metais kartojosi vis tas pats sapnas. Nuvaziuodavau ir vel visus metus nesisapnuoja: itikejau jog kviecia aplankyti ir prisiminti.
aš mamos netekau prieš pusantrų metų. sapnuoju ją labai dažnai. atrodo, kad aš pati nenoriu jos paleist. vis laikau ją. ant kapų važiuoju pakankamai dažnai, nes arti gyvenu. man smagu ją sapnuot. mes buvom labai artimos, labai ją myliu
Mielosios, jei dažnai sapnuojasi jums labai artimi ir brangūs žmonės, būtinai užpirkite mišias bažnyčioje, paminėdami mirusiųjų vardus, o kunigas prieš mišias pamini jų vardus, uždekite žvakeles ir per mišias labai nuoširdžiai pasimelskite. Mišios tikrai daug nekainuoja, duodi tiek, kiek gali arba turi. Mes už savo mirusius artimuosius jau labai daug metų kiekvienais metais užperkame mišias. Pamatysit, kaip jums ir jiems (mirusiesiems) palengvės... Aš tai tikrai žinau.
as palaidojau savo kriksto mama.pries pusantro menesio :verysad:stengdavausi negalvoti,paleist ja..po menesio pastebejau,jog zaizdos dideja, o ne gyja.kuo toliau tuo sunkiau...pagaunu save darydama valgyti,pagalvoju kad niekad neberagausiu jos ruostu pietu.arteja gimtadienis,mastau kad daugiau niekad manes nepasveikins.mastau gryzt i lietuva bijau,nes jos ten nera,ji buvo mamos sesuo.gimines susiejimai,sventes visad budavo kartu dabar jau to nebus.as gyvenu ne lietuvoje gryzau ja palaidoti,isvaziuojant aplankiau dar kelis syk kapa.viskas buvo gerai,kol tiek nemasciau.kiekviena diena vis atsimenu galvoju ir verkiu.po tokio elgesio susapnavau ja.manau jog mes patys siaukiames savo artimuju,patys nepaleidziame.kuo daugiau galvoju tuo paciai prasciau ir isejusiam.
