Aš mėgstu tvarkytis ir man patinka tvarkingi namai. privalu- dulkių nebuvimas ir švarios grindys. Numesti vaiko žaislai dienos bėgyje manęs neerina, nors ir kelis kartus dienoe sustatau į vietas. Vyro jojimo ant galvos neprisileičiau tikrai. Yra gi namų tvarkytojos! Ne karvę kainuoja... Ir namuose vėl taika
Apsikraut irgi nemegstu, bet tokia "meniska betvarke" pastoviai palaikau. Mano diedas irgi panasus. Bet jis isitikines, kad uz mane zymiai tvarkingesnis, nes..... triusikus susilanksto dedamas i spinta. O as ne.
man rods, kad B tvarkingesnis manęs neerzina jo numestos kojinės, aš rūbus kraunu ant kėdės, o jis bamba dėl neplautų indų ir pirmas neiškenčia nesusitvarkęs, kol aš tuo metu dar tik galvoju, kad galbūt reiktų prie progos pasitvarkyt
Maniškis irgi pedantas. Pradžioj erzindavo, nes mano akim namuose turi būt "meniška betvarkė" tai dabar po truputį randam aukso vidurį, t.y. pedantiška betvarkė Pradėjau dėt arbatą ant padėliuko, na o jis jau nebebėga taisyt užuolaidų jei jos nepilnai užtrauktos
Esu netvarkinga. Man nemaiso nei kruva rubu kur kampe (na, nestovi menesiais, bet jei pora dienu pastovi kol sumesiu i skalbianke - ok), nei lekstes kriauklej ypatingai nervina (bet sitos dienom nestovi. Tik ne visada iskart pavalgius issiplaunu, nes dazniausiai tingiu), nei trupiniai ant grindu, nei dulkes. Palaikydavau minimalia tvarka, kad gyvates is kampu nelistu, wc nedvoktu, voratinkliai ant veidrodziu nesitrauktu ir budavo ok. Nors ir toks tvarkymasis man budavo kancia, namie kuistis tingiu, nors absoliuti tingine nesu, darboholike greiciau. Dabar turim namu tvarkytoja, tai ir aciu dievui.
Ne paskutini vaidmeni mano netvarkingume suvaidino ir tai, kad abu tevai pedantai buvo. Na, tevas maziau. Bet ir jam galedavo laisvai uzeit uraganine isterija, isiucio priepuolis, jei pamatydavo dulkiu po lova netycia. Tai kazkaip jauciuos jau "atsitvarkius" visam gyvenimui kol su jais gyvenau. Motina mano yra nenormalaus pedantizmo lygio, net apibudint sunku. Ja gali istikt apopleksija, jei atsidaro indu spinta, o ten vieno puodelio asele pasukta net ne i priesinga puse nei kitu, o siek tiek labiau pakrypus (nei kitu). O tokios isterijos, kokia kyla ta supyp puodeli isvydus cia kai kurios is jusu, forumieciu, speju, niekada gyvenime nemate ir linkiu nepamatyt. Na pvz, jei ji rasdavo ne vietoj (jos manymu) padeta knyga, tol mane dauzydavo su ja, kol ji vos ne i skutus pavirsdavo. Nes tokios nevalyvos karves isvis gyvent nenusipelno. Turbut nereikia aiskint, kad sveciai pas mus lankytis nemego.
Anyway, kai issikrausciau is ju, kokia puse metu nepajudinau ne pirstelio. Savotiskas protestas toks. Pasimegavimas laisve nuo susiktos kariuomenes tvarkos. Leksciu buvo po lova, ant lovos ir kur tik nori, puodely - kojines, tulikas nevalytas, niekas netvarkyta, rubai kartu su maisto likuciais voliojos, na isivaizduokit toki Everesto aukscio bardaka. Paskui atsigavau, viska issikuopiau, bet po siol esu netvarkinga, nieko keist nenoriu ir nesiruosiu, su vyru pedantu gyvenciau nebent jei buciau balzamuota mumija sarkofage. Ir tai nepakesciau, nes sveistu ir dulkes valytu nuo manes triskart per diena...
mano vyras labai tvarkingas, bet Aciu dievui ne pedantas. Su brolu kai gyvenome, va ten tai gyvenemelis buvo, pedantu pedantas. Klaviatra valydavo vien po 12 alandu, kiekviena mygtuka isveisdavo. Ne duok dieve ka nors jo kambaryje ne taip padedavau. Nenoreciau su tkiu vyru gyventi, pasiilgciau dulkiu jauciu.
Jum tik panasu, tikrai prie ju jo nepriskiriu ir man ant kupros nieks nejoja 
