Mano svajonių mamadienis

Žiūriu į ką tik užmigusį savo trimetį ir mąstau apie jo prieš miegą pasakytus žodžius : „Noriu kartu su tavim į darželį.“ Mažos rankytės vis dar apkabinusios mano ranką, atrodo, nepaleis jos visą naktį. Atslinkęs tyliai prisiglaudžia „dičkis“, na koks jis „dičkis“ jam tik vienuolika. Taip gera žiūrėti į juos ir jausti, kad esu kažkam labai labai reikalinga...
Rytas prasideda beveik kaip visada. Beveik, nes įbėgęs vyresnėlis išsigandusiu balsu klausia: „Mama, o į darbą neisi? Jau aštuonios. Pamigai?“ Prabunda ir mažasis, atšlepsėjęs įsitaiso šalia lovoje. Mano atsakymas- „ne, šiandien būsiu namie tik su jumis“. Sūnus išplečia akis, ir nedrąsiai paklausia, ar gali ir jis neiti į mokyklą. Tenka priminti apie pareigas ir užkaisti arbatą. Išleidžiame brolį į mokyklą (neišsigąskit, nevėluojam, mūsų mokykloje pamokos prasideda 8.30) ir palendam dar po antklode. Mamos pirštukai- pelytės, kurios bėga ieškoti šulinėlio kažkur mažylio pažastyse, paskui kitos mažutės pelytės ieško šulinėlio pas mamą, po to dar ateina meškutė, kuri ieško bitučių prinešto medaus . Po to dar prašymas „pelėdžiukų“ ir mama deklamuoja eilėraštuką kaip „mažiukai pelėdžiukai ant šakos susėdo, juos visokių mokslo moko motina pelėda“. Atrodo tiek teužtrukom, o jau prabėgo valanda, tenka keltis ir eiti kepti blynų. O blynai negali būti paprasti, pirmiausiai juos padeda paruošti mažasis, nesvarbu, kad virtuvės stalas paskui labiau panašus į malūno grindis. Sutvarkysim. Blynai ypatingi ir dėl to, kad juos reikia kepti tokius, kokių pageidauja valgytojas. Gerai, jei tas blynas turi būti panašus į mėnulį, gėlytę, antytę, bet kai blyno reikia kaip Tinkio- Vinkio ar Meko- Peko, tenka suktis iš situacijos. Gerai, kad valgytojas lengvai sukalbamas...
Ką gi reikia nudirbti ir žemiškus darbus, taigi tvarkome virtuvę (kas tvarko, o kas savaip „padeda“ nesvarbu), surenkame kažkaip stebuklingai iš dėžės rytą išbėgiojusius žaisliukus   ( jie tikrai patys, sūnytis jų neėmė, gal žaisliukai turi kojas) , išplauname grindis ir sėdame skaityti jau nežinia kiek kartų girdėtos pasakos. Mama jas visas moka mintinai, bet vis vien tenka versti lapus, nes kitaip išgirstu: „ ne čia skaitai“.
Laukiame brolio... Kol mažasis užsiėmęs savo reikalais, mama daro virtinius- mėgstamiausią broliuko patiekalą. Na gerai gerai, yra ir mėgstamesnių, bet mama irgi gali kartais patingėti ir nevirti cepelinų ar nekepti bulvių plokštainio...     Prieš įžengiant pro duris broliui, padengiame stalą, mažius padeda šalia brolio lėkštės savo piešinuką (kas jame nupiešta, ir pats susipainioja, ten vos ne visas pasaulis). Sėdame prie stalo. Čia sužinome, kaip sekėsi mokykloje, dėl ko reikia pasidžiaugti, o dėl kokio dalyko ir nuliūsti, pakalbame apie visokius „reikaliukus“.
O tada keliaujame žiūrėti filmo. Net nežinia, kokį rodys, kaip sako  vyresnysis: „vis tiek kokį nors“. Filmas kaip filmas, mažajam kaip visada sunku nustygti vietoje, bet išeiti nereikia, iškenčia vaikinukas visą reginį, o paskui dar ilgai pasakoja, kur jis buvo ir ką matė. Valgydami ledus sėdame į automobilį ir savo sūnyčių klausiu : „ Kur dar norit?“. Pasiūlymas- į parką. Na tas mūsų parkas tik parkelis, bet jame smagu. Kai visos sūpynės, čiuožynės išbandytos daugybę kartų, kai ne vieną kartą persiropšta per kalnelius, sūneliai įsitaiso šalia ant patiesalo. Ant jo guli ir tai vieno, tai kito atnešti lapeliai, šakelės, gėlytės. Kiekviena ta dovanėlė palydėta žodžiais : „čia tau“, „ myliu tave“ ir pan. Visos tos dovanėlės būtinai turi būti parneštos namo ir parodytos tėčiui. Ach, tėtis, taigi jis liks nevakarieniavęs! Skubame namo. Čia vaikinukai vis dar siunta, aišku, ir pykstasi, bet tuoj taikosi, o paskui vakarieniaudami pasakoja tėčiui, kur buvo ir ką mamai dovanojo.
Prausiamės ir keliaujam miegoti. Mažasis apsikabina mano ranką, priglaudžia prie savo veiduko, klauso dainelės ir tyliai klausia : “Mamyte, tu mane myli?“ , o išgirdęs atsakymą prataria: „aš tave labiau...“ Taip ir užmiega nepaleidęs rankos...

Tokio mamadienio aš norėčiau, deja neturiu galimybės juo pasinaudoti. Visos šio mamadienio smulkmenėlės, visi įvykiai sudėlioti iš tų dienų, popiečių, savaitgalių, kai mes galime būti kartu... Aš ir mano du maži vyrukai...

Žiūriu į ką tik užmigusį savo trimetį ir mąstau apie jo prieš miegą pasakytus žodžius : „Noriu kartu su tavim į darželį.“ Mažos rankytės vis dar apkabinusios mano ranką, atrodo, nepaleis jos visą naktį. Atslinkęs tyliai prisiglaudžia „dičkis“, na koks jis „dičkis“ jam tik vienuolika. Taip gera žiūrėti į juos ir jausti, kad esu kažkam labai labai reikalinga...
Rytas prasideda beveik kaip visada. Beveik, nes įbėgęs vyresnėlis išsigandusiu balsu klausia: „Mama, o į darbą neisi? Jau aštuonios. Pamigai?“ Prabunda ir mažasis, atšlepsėjęs įsitaiso šalia lovoje. Mano atsakymas- „ne, šiandien būsiu namie tik su jumis“. Sūnus išplečia akis, ir nedrąsiai paklausia, ar gali ir jis neiti į mokyklą. Tenka priminti apie pareigas ir užkaisti arbatą. Išleidžiame brolį į mokyklą (neišsigąskit, nevėluojam, mūsų mokykloje pamokos prasideda 8.30) ir palendam dar po antklode. Mamos pirštukai- pelytės, kurios bėga ieškoti šulinėlio kažkur mažylio pažastyse, paskui kitos mažutės pelytės ieško šulinėlio pas mamą, po to dar ateina meškutė, kuri ieško bitučių prinešto medaus . Po to dar prašymas „pelėdžiukų“ ir mama deklamuoja eilėraštuką kaip „mažiukai pelėdžiukai ant šakos susėdo, juos visokių mokslo moko motina pelėda“. Atrodo tiek teužtrukom, o jau prabėgo valanda, tenka keltis ir eiti kepti blynų. O blynai negali būti paprasti, pirmiausiai juos padeda paruošti mažasis, nesvarbu, kad virtuvės stalas paskui labiau panašus į malūno grindis. Sutvarkysim. Blynai ypatingi ir dėl to, kad juos reikia kepti tokius, kokių pageidauja valgytojas. Gerai, jei tas blynas turi būti panašus į mėnulį, gėlytę, antytę, bet kai blyno reikia kaip Tinkio- Vinkio ar Meko- Peko, tenka suktis iš situacijos. Gerai, kad valgytojas lengvai sukalbamas...
Ką gi reikia nudirbti ir žemiškus darbus, taigi tvarkome virtuvę (kas tvarko, o kas savaip „padeda“ nesvarbu), surenkame kažkaip stebuklingai iš dėžės rytą išbėgiojusius žaisliukus   ( jie tikrai patys, sūnytis jų neėmė, gal žaisliukai turi kojas) , išplauname grindis ir sėdame skaityti jau nežinia kiek kartų girdėtos pasakos. Mama jas visas moka mintinai, bet vis vien tenka versti lapus, nes kitaip išgirstu: „ ne čia skaitai“.
Laukiame brolio... Kol mažasis užsiėmęs savo reikalais, mama daro virtinius- mėgstamiausią broliuko patiekalą. Na gerai gerai, yra ir mėgstamesnių, bet mama irgi gali kartais patingėti ir nevirti cepelinų ar nekepti bulvių plokštainio...     Prieš įžengiant pro duris broliui, padengiame stalą, mažius padeda šalia brolio lėkštės savo piešinuką (kas jame nupiešta, ir pats susipainioja, ten vos ne visas pasaulis). Sėdame prie stalo. Čia sužinome, kaip sekėsi mokykloje, dėl ko reikia pasidžiaugti, o dėl kokio dalyko ir nuliūsti, pakalbame apie visokius „reikaliukus“.
O tada keliaujame žiūrėti filmo. Net nežinia, kokį rodys, kaip sako  vyresnysis: „vis tiek kokį nors“. Filmas kaip filmas, mažajam kaip visada sunku nustygti vietoje, bet išeiti nereikia, iškenčia vaikinukas visą reginį, o paskui dar ilgai pasakoja, kur jis buvo ir ką matė. Valgydami ledus sėdame į automobilį ir savo sūnyčių klausiu : „ Kur dar norit?“. Pasiūlymas- į parką. Na tas mūsų parkas tik parkelis, bet jame smagu. Kai visos sūpynės, čiuožynės išbandytos daugybę kartų, kai ne vieną kartą persiropšta per kalnelius, sūneliai įsitaiso šalia ant patiesalo. Ant jo guli ir tai vieno, tai kito atnešti lapeliai, šakelės, gėlytės. Kiekviena ta dovanėlė palydėta žodžiais : „čia tau“, „ myliu tave“ ir pan. Visos tos dovanėlės būtinai turi būti parneštos namo ir parodytos tėčiui. Ach, tėtis, taigi jis liks nevakarieniavęs! Skubame namo. Čia vaikinukai vis dar siunta, aišku, ir pykstasi, bet tuoj taikosi, o paskui vakarieniaudami pasakoja tėčiui, kur buvo ir ką mamai dovanojo.
Prausiamės ir keliaujam miegoti. Mažasis apsikabina mano ranką, priglaudžia prie savo veiduko, klauso dainelės ir tyliai klausia : “Mamyte, tu mane myli?“ , o išgirdęs atsakymą prataria: „aš tave labiau...“ Taip ir užmiega nepaleidęs rankos...

Tokio mamadienio aš norėčiau, deja neturiu galimybės juo pasinaudoti. Visos šio mamadienio smulkmenėlės, visi įvykiai sudėlioti iš tų dienų, popiečių, savaitgalių, kai mes galime būti kartu... Aš ir mano du maži vyrukai...

Žiūriu į ką tik užmigusį savo trimetį ir mąstau apie jo prieš miegą pasakytus žodžius : „Noriu kartu su tavim į darželį.“ Mažos rankytės vis dar apkabinusios mano ranką, atrodo, nepaleis jos visą naktį. Atslinkęs tyliai prisiglaudžia „dičkis“, na koks jis „dičkis“ jam tik vienuolika. Taip gera žiūrėti į juos ir jausti, kad esu kažkam labai labai reikalinga...
Rytas prasideda beveik kaip visada. Beveik, nes įbėgęs vyresnėlis išsigandusiu balsu klausia: „Mama, o į darbą neisi? Jau aštuonios. Pamigai?“ Prabunda ir mažasis, atšlepsėjęs įsitaiso šalia lovoje. Mano atsakymas- „ne, šiandien būsiu namie tik su jumis“. Sūnus išplečia akis, ir nedrąsiai paklausia, ar gali ir jis neiti į mokyklą. Tenka priminti apie pareigas ir užkaisti arbatą. Išleidžiame brolį į mokyklą (neišsigąskit, nevėluojam, mūsų mokykloje pamokos prasideda 8.30) ir palendam dar po antklode. Mamos pirštukai- pelytės, kurios bėga ieškoti šulinėlio kažkur mažylio pažastyse, paskui kitos mažutės pelytės ieško šulinėlio pas mamą, po to dar ateina meškutė, kuri ieško bitučių prinešto medaus . Po to dar prašymas „pelėdžiukų“ ir mama deklamuoja eilėraštuką kaip „mažiukai pelėdžiukai ant šakos susėdo, juos visokių mokslo moko motina pelėda“. Atrodo tiek teužtrukom, o jau prabėgo valanda, tenka keltis ir eiti kepti blynų. O blynai negali būti paprasti, pirmiausiai juos padeda paruošti mažasis, nesvarbu, kad virtuvės stalas paskui labiau panašus į malūno grindis. Sutvarkysim. Blynai ypatingi ir dėl to, kad juos reikia kepti tokius, kokių pageidauja valgytojas. Gerai, jei tas blynas turi būti panašus į mėnulį, gėlytę, antytę, bet kai blyno reikia kaip Tinkio- Vinkio ar Meko- Peko, tenka suktis iš situacijos. Gerai, kad valgytojas lengvai sukalbamas...
Ką gi reikia nudirbti ir žemiškus darbus, taigi tvarkome virtuvę (kas tvarko, o kas savaip „padeda“ nesvarbu), surenkame kažkaip stebuklingai iš dėžės rytą išbėgiojusius žaisliukus   ( jie tikrai patys, sūnytis jų neėmė, gal žaisliukai turi kojas) , išplauname grindis ir sėdame skaityti jau nežinia kiek kartų girdėtos pasakos. Mama jas visas moka mintinai, bet vis vien tenka versti lapus, nes kitaip išgirstu: „ ne čia skaitai“.
Laukiame brolio... Kol mažasis užsiėmęs savo reikalais, mama daro virtinius- mėgstamiausią broliuko patiekalą. Na gerai gerai, yra ir mėgstamesnių, bet mama irgi gali kartais patingėti ir nevirti cepelinų ar nekepti bulvių plokštainio...     Prieš įžengiant pro duris broliui, padengiame stalą, mažius padeda šalia brolio lėkštės savo piešinuką (kas jame nupiešta, ir pats susipainioja, ten vos ne visas pasaulis). Sėdame prie stalo. Čia sužinome, kaip sekėsi mokykloje, dėl ko reikia pasidžiaugti, o dėl kokio dalyko ir nuliūsti, pakalbame apie visokius „reikaliukus“.
O tada keliaujame žiūrėti filmo. Net nežinia, kokį rodys, kaip sako  vyresnysis: „vis tiek kokį nors“. Filmas kaip filmas, mažajam kaip visada sunku nustygti vietoje, bet išeiti nereikia, iškenčia vaikinukas visą reginį, o paskui dar ilgai pasakoja, kur jis buvo ir ką matė. Valgydami ledus sėdame į automobilį ir savo sūnyčių klausiu : „ Kur dar norit?“. Pasiūlymas- į parką. Na tas mūsų parkas tik parkelis, bet jame smagu. Kai visos sūpynės, čiuožynės išbandytos daugybę kartų, kai ne vieną kartą persiropšta per kalnelius, sūneliai įsitaiso šalia ant patiesalo. Ant jo guli ir tai vieno, tai kito atnešti lapeliai, šakelės, gėlytės. Kiekviena ta dovanėlė palydėta žodžiais : „čia tau“, „ myliu tave“ ir pan. Visos tos dovanėlės būtinai turi būti parneštos namo ir parodytos tėčiui. Ach, tėtis, taigi jis liks nevakarieniavęs! Skubame namo. Čia vaikinukai vis dar siunta, aišku, ir pykstasi, bet tuoj taikosi, o paskui vakarieniaudami pasakoja tėčiui, kur buvo ir ką mamai dovanojo.
Prausiamės ir keliaujam miegoti. Mažasis apsikabina mano ranką, priglaudžia prie savo veiduko, klauso dainelės ir tyliai klausia : “Mamyte, tu mane myli?“ , o išgirdęs atsakymą prataria: „aš tave labiau...“ Taip ir užmiega nepaleidęs rankos...

Tokio mamadienio aš norėčiau, deja neturiu galimybės juo pasinaudoti. Visos šio mamadienio smulkmenėlės, visi įvykiai sudėlioti iš tų dienų, popiečių, savaitgalių, kai mes galime būti kartu... Aš ir mano du maži vyrukai...

Žiūriu į ką tik užmigusį savo trimetį ir mąstau apie jo prieš miegą pasakytus žodžius : „Noriu kartu su tavim į darželį.“ Mažos rankytės vis dar apkabinusios mano ranką, atrodo, nepaleis jos visą naktį. Atslinkęs tyliai prisiglaudžia „dičkis“, na koks jis „dičkis“ jam tik vienuolika. Taip gera žiūrėti į juos ir jausti, kad esu kažkam labai labai reikalinga...
Rytas prasideda beveik kaip visada. Beveik, nes įbėgęs vyresnėlis išsigandusiu balsu klausia: „Mama, o į darbą neisi? Jau aštuonios. Pamigai?“ Prabunda ir mažasis, atšlepsėjęs įsitaiso šalia lovoje. Mano atsakymas- „ne, šiandien būsiu namie tik su jumis“. Sūnus išplečia akis, ir nedrąsiai paklausia, ar gali ir jis neiti į mokyklą. Tenka priminti apie pareigas ir užkaisti arbatą. Išleidžiame brolį į mokyklą (neišsigąskit, nevėluojam, mūsų mokykloje pamokos prasideda 8.30) ir palendam dar po antklode. Mamos pirštukai- pelytės, kurios bėga ieškoti šulinėlio kažkur mažylio pažastyse, paskui kitos mažutės pelytės ieško šulinėlio pas mamą, po to dar ateina meškutė, kuri ieško bitučių prinešto medaus . Po to dar prašymas „pelėdžiukų“ ir mama deklamuoja eilėraštuką kaip „mažiukai pelėdžiukai ant šakos susėdo, juos visokių mokslo moko motina pelėda“. Atrodo tiek teužtrukom, o jau prabėgo valanda, tenka keltis ir eiti kepti blynų. O blynai negali būti paprasti, pirmiausiai juos padeda paruošti mažasis, nesvarbu, kad virtuvės stalas paskui labiau panašus į malūno grindis. Sutvarkysim. Blynai ypatingi ir dėl to, kad juos reikia kepti tokius, kokių pageidauja valgytojas. Gerai, jei tas blynas turi būti panašus į mėnulį, gėlytę, antytę, bet kai blyno reikia kaip Tinkio- Vinkio ar Meko- Peko, tenka suktis iš situacijos. Gerai, kad valgytojas lengvai sukalbamas...
Ką gi reikia nudirbti ir žemiškus darbus, taigi tvarkome virtuvę (kas tvarko, o kas savaip „padeda“ nesvarbu), surenkame kažkaip stebuklingai iš dėžės rytą išbėgiojusius žaisliukus   ( jie tikrai patys, sūnytis jų neėmė, gal žaisliukai turi kojas) , išplauname grindis ir sėdame skaityti jau nežinia kiek kartų girdėtos pasakos. Mama jas visas moka mintinai, bet vis vien tenka versti lapus, nes kitaip išgirstu: „ ne čia skaitai“.
Laukiame brolio... Kol mažasis užsiėmęs savo reikalais, mama daro virtinius- mėgstamiausią broliuko patiekalą. Na gerai gerai, yra ir mėgstamesnių, bet mama irgi gali kartais patingėti ir nevirti cepelinų ar nekepti bulvių plokštainio...     Prieš įžengiant pro duris broliui, padengiame stalą, mažius padeda šalia brolio lėkštės savo piešinuką (kas jame nupiešta, ir pats susipainioja, ten vos ne visas pasaulis). Sėdame prie stalo. Čia sužinome, kaip sekėsi mokykloje, dėl ko reikia pasidžiaugti, o dėl kokio dalyko ir nuliūsti, pakalbame apie visokius „reikaliukus“.
O tada keliaujame žiūrėti filmo. Net nežinia, kokį rodys, kaip sako  vyresnysis: „vis tiek kokį nors“. Filmas kaip filmas, mažajam kaip visada sunku nustygti vietoje, bet išeiti nereikia, iškenčia vaikinukas visą reginį, o paskui dar ilgai pasakoja, kur jis buvo ir ką matė. Valgydami ledus sėdame į automobilį ir savo sūnyčių klausiu : „ Kur dar norit?“. Pasiūlymas- į parką. Na tas mūsų parkas tik parkelis, bet jame smagu. Kai visos sūpynės, čiuožynės išbandytos daugybę kartų, kai ne vieną kartą persiropšta per kalnelius, sūneliai įsitaiso šalia ant patiesalo. Ant jo guli ir tai vieno, tai kito atnešti lapeliai, šakelės, gėlytės. Kiekviena ta dovanėlė palydėta žodžiais : „čia tau“, „ myliu tave“ ir pan. Visos tos dovanėlės būtinai turi būti parneštos namo ir parodytos tėčiui. Ach, tėtis, taigi jis liks nevakarieniavęs! Skubame namo. Čia vaikinukai vis dar siunta, aišku, ir pykstasi, bet tuoj taikosi, o paskui vakarieniaudami pasakoja tėčiui, kur buvo ir ką mamai dovanojo.
Prausiamės ir keliaujam miegoti. Mažasis apsikabina mano ranką, priglaudžia prie savo veiduko, klauso dainelės ir tyliai klausia : “Mamyte, tu mane myli?“ , o išgirdęs atsakymą prataria: „aš tave labiau...“ Taip ir užmiega nepaleidęs rankos...

Tokio mamadienio aš norėčiau, deja neturiu galimybės juo pasinaudoti. Visos šio mamadienio smulkmenėlės, visi įvykiai sudėlioti iš tų dienų, popiečių, savaitgalių, kai mes galime būti kartu... Aš ir mano du maži vyrukai...