Kam tos vestuvės?

pirmo sakinio išvis nekomentavau

Kam pirkti karvę kai pieną už dyką gauni.


Man tai puikiai suprantama, kodėl jie nenori.

kazka pasiekusios save ir savo pavarde gerbia - jos ir nekeicia
Papildyta:



Na, man tai savo pavardes pasilikimas yra daugiau negu tik dilema rinktis tarp pagarbos tevams ir vyrui. Ciavisu pirma saves pacios kaip vientisos asmenybes suvokimas. Pavarde yra tai su kuo gimeme, susitapatinome, tapome atpazistamos, susietos ir t.yt.. Kiek absurdiskai man atrodo tas pavardes/tapatybes savosios iskeitimas i vyro, pardon - anytos

o jau paradoksaliausiai atrodo kai -IienieA virsta -Ienie B. arba atvirsta i savo -aite. Bet ka daryti - patinui pabegus to jo ienies palikymo gi neniesiosi - visiskai jau komiskai atrodytu

jus moteri sulyginat su karve,o vestuves su pardavimu?
saunu...

Cia fraze is vieno filmo "Ar pirkti karve?" geras filmas apie vaikino nepasiryzima ir neapsisprendima pirstis. Kad ir kaip bebutu sis pasakymas kaip pirstu i aki.

o as taip nemanau.
na gal todel ,kad as su saviskiu nesusituokus,bet bln jokio isnaudojimo neizvelgiu, cia greiciau as ji kitu akyse isnaudoju

man gal slyksciau,kai veda zmones ir tada jau jauciasi kito savininkai ir seimininkai.Bet tokiu yra visur ir tarp susituokusiu ir susimetusiu ir siaip draugaujanciu.
Tas esu uz tolerantiska visuomene,todel tokio smerkimo ir menkinimo nesuprantu...gal per daug Leopoldo prisiziurejau "vaikai- gyvenkime draugiskai"

labai graziai pasakyta
Jo, vis dar netruksta moteru, kurios pieno neduodanes taip viliasi pelningiau parsiduoti

Bet kitos matai su jomis nesisolidarizuoja ir nekantrus jaunikiai palieka su visomis nenumelztomis brangenybemis ir bega kur lengviau. Tada belieka papurkstauti ir piktdziugiskai pakomentuoti tas, kurios paskubom kartu apsigyveno ir rezultate nesulaukia vestuviu. Ech, sunkus laikai atejo veislinems karvems - sunkiau parsiduoti
XIX amziuje jos visos buvo solidarios. Kaip sake Schopenhaueris: "visu moteru tikslas - vedybos, o visu vyro tikslas - sekas. Moterys budamos solidarios privercia vyrus vesti idant galetu tureti savo priza".

na seniau buvo iseitys moterims :1 eit i vienuolyna
2. buti senmerge ir jausti viso kaimo neapykanta,smerkima, zvilgsnius,o kur gyventi tokiai? teveliai daznai sunums turta palikdavo,gi dukros privalo dingti is tevu namu ir taskas.
3. susirasti belenkoki vyra,kuris nori sexo, mat ne kiekvienas kaimas turejo "nakvynes namus", na ir paima vyrai belenka,svarbu gerai dirbtu ir kojas isskestu...moteris uz tai gauna maisto,namus, visuomenes akyse pakyla kaip teisinga moteris.
4. pasekti Veronikos pvz ir nusiskandinti.



siais laikais viskas paprasciau,kad issinuomotum namus,tau nebereikia nei vyro nei santuokos,kad gautum darba tau nereik vyro ir t.t.


tai gal neaiskinkit man apie TRADICIJAS...gi ne anie laikai

Aišku kad vestuvės reikalingos jog abu partneriai žinotų, jog vienas kitam yra ypatingi (nors nemazai vyru isvis vestuviu nenori). Ir manau esmė čia ne pavadinimuose "sugyventinė" ir panašiai. Manau tos merginos kurios paminėjo, jog jom nemalonu būti sugyventinėm, iš esmės turėjo galvoje ne tai, jog jom labai rupi aplinkiniu nuomone, o tai, kad paciai del saves nemalonu buti tik sugyventine. Na norisi kad jis noretu susituokti su mylima moterimi ir susilaukti vaiku, bet manau kad jeigu vyrui santuoka ir nera esminis dalykas, tai vis tiek turetu vesti savo mylima moteri jeigu jai to reikia. Pvz man tai svarbu. Ilgai niekaip negalejome issiaiskinti ko vienas is kito tikimes. Irgi slapta tikejausi, vyliausi, kad jis po truputuka prades kanors sneket "i ta puse". Bet jis niekad nerode iniciatyvos kalboms apie tai. Pasiskaiciau nemazai atveju, kai merginos laukia laukia, bet taip ir nesulaukia nei pirslybu, nei vestuviu, nors kai kurios jau ir gyvena kartu. Aisku, vyrams patogu, juk viska turi salia. As savajam pasakiau, kad gyventi kartu be jokiu konkreciu ateities planu as nesiruosiu. Dar bande klaust "o kodel?", ir as jam labai konkreciai ir aiskiai (nes buna ir tokiu, kurie ne tik bando issisukti, bet kurie ir is tikruju nezino kad merginoms to reikia, nesupranta kam to joms reikia ir tt) atsakiau, kad subrendau rimtiems dalykams, tokiems kaip suzadetuves, vedybos, vaikai (na dar ne iskart, bet truputuka veliau vaikuciu noreciau). Paaiskinau kad nera tiek daug laiko like viskam pasimegaut, ir suzadetuvem, ir suplanuot vestuves (nors jos butu labai mazytes, nes taip man atrodo mieliausia), ir susiplanuot vaikuti bei vedybas. Paaiskinau, kad viskas uzima nemazai laiko, ir iki begalybes atidelioti nezadu. Paaiskinau ir tai, kad vaikuciui uzaugint nereikia nei dideliu turtu, nei galimybes ji labai lepint visokiais pirkiniais. Svarbiausia seimoje yra meile, o ne turtai. Paaiskinau, kad jei vyrams vis atrodo jog dar nera pakankamai pinigu tam, ir kad jei dar milijona priezasciu prisigalvoja - tai reiskia abejoja santykiais, nepakankamai myli, arba ta panele nera jo gyvenimo moteris. Paaiskinau manau taip aiskiai, kad aiskiau nebuna.ir be pykciu ir priekaistu. Paaiskinau - ir man ramu. Zinokit kaip akmuo nuo sirdies nusirito. Zinau kad padariau del musu santykiu viska ka galejau, o dabar belieka ir jam parodyti iniciatyva. Dabar kuri laika tu temu neakcentuosiu, bet gyvent kartu kol nepasipirs -tikrai neisiu. Taip pat paaiskinau, kad pirslybos - tai rimtas zingsnis, ne siaip merginai "nuramint", bet kai jau norima tikrai susituokti ir planuojama konkreti data. Zodziu be pykciu, be priekaistu isaiskinau savo vertybes ir poziuri. Pasakaiu viska tiesiai, nes maciau, kad "per aplinkui" jismanes nesupranta. Pagalvojau - jei pabegs, reiskia jis ne man skirtasis, jei parodys kokia as jam svarbi ir pasirys rimtiems dalykams- tada tikrai busiu pilnai laiminga. Nenorejau jo ir saves apgaudinet kad "man gerai bus visa gyvenima ir susimetus", "kam ta santuoka" ir panasiai. Lauksiu, jei myli taip pat stipriai kaip as ji - manau nepabijos siu rimtu zingsniu. Taip pat paaiskinau kad noriu to netolimoje ateityje. Ir kai taip be pykciu jam viska isdesciau, nesijauciu "spaudike" arba "maldautoja". As jam pasakiau ko is jo tikiuosi, o dabar jam laikas nuspresti.

nepagavote ironijos
ir vel viskam pritariu

as kartais pamastau gal as kokia nenormali, man homoseksualai yra normalu,zmones kaip ir visi jie,santuoka man kazkaip nesvarbi,gerbiama ir mylima savo seimos ir taip jauciuosi, su vyru bendru interesu/pomegiu/poziuriu turim N...
...kol visos vaikysteje svajojo apie vestuves...as norejau gyventi fantaziju pasaulyje,ech ir dabar dar noreciau, speju reitku maziau fantastiniu knygu skaityti

jus labai kategoriska. Be to manote, kad ir kitas turi manyti taip kaip jus manote. t.y. asmeniskai manote, kad pvz. vaikams auginti turtu nereikia ir jeigu koks vyras mano kitaip, reiskias ta moteri nepakankamai myli. Kodel manote, jog ir kitas turi manyti taip kaip jus? pvz. as manau, kad vaikui tikrai reikia ir neblogu pastoviu pajamu (privatus darzeliai, lavinimas ir t.t.t.) ir santaupu arba uztikrintumo del kredito (nu niedok dieve kas nutiks - puikiai suprantat kad anaiptol ne viska ligoniu kasos kompensuoja, o kai kurie gydymai gali ir simtus tukstanciu kainuoti (kalbu apie gydymus butinus, idant vaikas neliktu invalidu ar pan.). Galima liga, trauma, nelaimingas atsitikimas kur NIEKO nepadarysi - forst majeur. Bet neretai ir taip buna, kad pasekmes galima panaikinti (arba bent zenkliai sumazinti) - bet tuomet jeigu yra pakankamai slamanciu. Tai vat - man butu nepriimtina teoriska galimybe, kad mano vaikas butu galejes netureti galimybes i kokybiska ir geriausia gydyma ven todel, kad nesilaikiau savo principu - pirma atsistoji ant koju, o po to leidi vaikus i pasauli
Papildyta:



tai dziaukites kad vis dar nenuzudete savyje noro gyventi fantaziju pasaulyje uzuot prisivertusi noreti to ko dauguma sako, jog turetumete noreti