Susipažinau su savo išrinktuoju per "mirc'ą". Trumpas internetinis susirašinėjimas, tuomet pusantrų metukų trukęs nuostabus susirašinėjimas ilgais, nuoširdžiais laiškučiais, po to nutrūkęs bendravimas dėl jo išvykimo užsidirbti į Angliją...buvau ko gero labai prisirišusi prie jo laiškučių, nuostabaus bendravimo, todėl po pusės metukų tylos, nusprendžiau parašyti dar vieną laiškutį, pasiteirauti kaip sekasi ir kur prapuolęs, nesitikėjau sulaukti atsakymo, tačiau sulaukiau tuomet dar tris mėnesius bendravimas jau telefonu, pokalbiai kiekvieną dieną įvairiom temom po 2-3 valandas, tuomet pirmas susitikimas, gražios akimirkos, draugiškas bendravimas. Nei vienas nemanėme, kad kada nors būsime daugiau nei geriausi draugai, kurie linksmai bendrauja, kalbasi, atvirauja ir pan. Pirmo susitikimo metu Martynas (toks mano nuostabiausio vaikino vardas) pakvietė mane kada nors apsilankyti Kaune (jis studijavo Kaune, aš dar mokiausi 11 klasėje mokykloje Radviliškyje) ir ką gi, dar neprabėgus nei dviem savaitėm aš jau pranešiau atvažiuosianti į svečius.2005 12 11, tai data, kuri pakeitė mano gyvenimą
Atsikėliau 9 ryto ir pradėjau ruoštis kelionei į Kauną, pas Martyną. Tiesą pasakius, nieko ypatingo nesiruošiau, nes galvoje sukosi begalė minčių, o viena iš svarbiausių, ar nedarau klaidos važiuodama, ar po to nesigailėsiu, ar ir po mūsų susitikimo galėsime ir toliau taip šiltai bendrauti kaip ir anksčiau? Su Martynu diena ar kelios prieš važiuojant susirašinėjome sms'ais, kuriuose jis aiškiai pasakė, davė suprasti, kad šiuo metu jis negalvoja apie naują draugystę, kad turi pirmiausia išspręsti daug svarbesnius klausimus, kad mes galime būti tik draugai (jis buvo neseniai išsiskyręs su drauge). Visa tai žinodama...galvoje sukosi daug abejonių, nes jis man patiko tačiau nekūriau jokių iliuzijų, tiesiog džiaugiausi mūsų draugyste. Jis nuostabus žmogeliukas ir tikrai abejojau ar galėsiu nuvažiavusi elgtis tik kaip paprasta draugė ir ar galėsiu nuslėpti simpatijas jam...o parodydama savo jausmus bijojau būti atstumta ar ne taip suprasta, nes nenorėjau prarasti tokio nuostabaus geriausio draugo, pašnekovo.. Nuslėpti jausmus man yra pakankamai sunku, o juo labiau šiuo atveju, nes su Martynu buvome atviri. Abejojau iki paskutinės akimirkos...namuose, autobusų stotį ir net tada, kai jau buvau įlipusi į autobusą ir nusipirkusi bilietą...vis sukosi mintys "panele, ką čia darai, ar nesigailėsi vėliau, pagalvok gerai!", bet nors ir abejojau, tačiau jau buvau nusprendusi, kad važiuosiu, kaip bus taip, bet rizikuosiu juk jau buvau pranešusi, kad atvažiuoju ir pati, nežiūrint į visas abejones, labai norėjau dar kartą jį pamatyti, buvau pasiilgusi jo Aš jau autobuse..atsisėdau, patogiai įsitaisiau, klausiausi ramios muzikytės ir stengiausi atsipalaiduoti, nors nieko negalvoti, tai nelabai išėjo, nes norėjosi, kad ši diena nuo pirmo susitikimo būtų nuostabi, net jei tai būtų mūsų paskutinis susitikimas. Pakeliui susirašėme keliais sms, pasiteiravo kur esu, o pusiaukelėj paskambino ir pasiteiravo kaip kelionė. Po pokalbio jaučiausi daug ramesnė (jis visada mokėjo mane nuraminti). Tik jau įvažiavusi į Kauną šiek tiek jaudinausi, Martynas aiškino kur reikės išlipti ir vis galvojau, kad tik išlipčiau ten kur reikia, bet išvydusi apipasakotą stotelę ir žinoma, jį patį, pasijutau kur kas geriau. Išlipau iš autobuso su plačia šypsena, nes buvo labai gera jį matyti.
Buvau taip gera, kai susitikę apsikabinom, būčiau taip ir stovėjusi, nes buvo nepakartojamai gera..jo šiluma, artumas, šypsena..mmm, o tas balsas - nuostabus
neužilgo pajudėjome link buto. Jaučiausi puikiai, ramiai ir jau tada, kai susitikę apsikabinom, kai tik jį išvydau - visas abejones nuvijau šalin, nes buvau įsitikinusi, kad tądien būtent šalia šio žmogeliuko turiu būti. Bute susipažinau su jo draugu ir sesute (jie visi kartu gyveno), labai maloniai sutiko. Jaučiausi labai jaukiai. Sesutė buvo labai maloni, greitai radome bendrą kalbą. Truputį nustebino vienas jos staigus klausimas "ar pasiliksi šiandien?". Nesitikėjau tokio klausimo.. Atsakiau "ne", nes tikrai tądien negalėjau pasilikti. Norėčiau sužinoti kodėl ji taip paklausė, nes lig šiandien nežinau. Atsigėrėme arbatos, pasišnekučiavome, peržiūrėjome nuotraukas iš Martyno kelionės į Angliją ir spaudžiami laiko išlėkėme į miestą. Tik išėjus į lauką, paėjus keletą žingsnių jis paėmė mane už rankos...tą akimirką šiek tiek sutrikau, nusišypsojau, nes viduje šėlo didžiausia audra, nesitikėjau tokio jo poelgio, maloniai nustebino. Oras buvo nekoks, šlabdriba, snigo, vėjas, todėl nusprendėme apsistoti ties "Mega". Diena buvo iš ties puiki, laikas bėgo neapsakomu greičiu. Daug kalbėjomės, nuotaika buvo puiki - visą laiką aidėjo juokas, šypsenos. Užsukome į vieną papuošalų saloną, apžiūrinėjome gaminius, klausinėjau kas jam patinka ir akis patraukė tokie paprastučiai, malonūs pakabukai...paklausiau kuris jam labiausiai patinka ir paėmusi dar vieną sau, nupirkau. Jis buvo nustebęs, to nesitikėjo. Tiesiog norėjau, kad po šios dienos būtų, kad ir menkiausia dalelytė, kuri primintų šią nuostabią dieną. Žinoma, širdyje prisiminimai išliks visą gyvenimą patys nuostabiausi. Šie pakabukai nuo pat tos dienos yra su mumis, niekada jų nenusiemame, jie mums labai brangūs, tai lyg maža mūsų dalelė.
Vėliau teko apsukti pora ratelių aplink visas kavinukes, kol suradome vietą, nes visi staliukai buvo užimti. Užsukome į jaukią kavinukę. Užsakyti pasiūliau jam, nors iš pradžių ir spyriojosi, iš pradžių nepataikė, nes nebebuvo tokio pyrago, tačiau iš antro karto pasisekė labiau, skanus obuolių pyragas su ledais. Valgėme, šnekučiavomės, žvelgėme vienas kitam giliai į akis, buvau pakerėta jo žvilgsnio, šilumos, atrodė, kad esame tik mes, daugiau nieko nėra. Net nepajutau kaip vieną akimirką jis švelniai paėmė mano ranką, tik pajutau, kad visą kūną užliejo "drugelių antplūdis" ir vidų užpildė dar didesnė šiluma.
Laikas be galo greitai lėkė, net neįsivaizduoju kiek laiko prasėdėjome, tačiau pastebėjome, kad jau laikas po truputį judėti link buto, susirinkti daiktus ir keliauti link stotelės. Buvo labai mandagus, padėjo man apsivilkti ir man tai labai patiko. Išeinant iš "Megos" mintyse perverčiau visus tos dienos puslapius...buvo taip gera ir tada galvoje buvo tik viena mintis "Nenoriu išvažiuoti! Man čia taip gera, nenoriu jo palikti!". Ta mintis taip kankino, nes po tos nuostabios dienos praleistos kartu įsitikinau, kad tai mano žmogus, kad noriu visada būti su šiuo žmogumi, tačiau žinojau, kad jis nenoriu jokių draugystės santykių, kad esu jam tik draugė ir kad vis viena teks išvažiuoti. Stengiausi džiaugtis kiekviena akimirka su juo...įsidėmėti jo akis, rankas, šypseną ir skleidžiamą šilumą, ramumą.
Susirinkau daiktus ir jau buvome stotelėje. Nežinojau kaip elgtis...ar apkabinti, ką pasakyti prieš išvažiuojant, buvau pasimetusi, nes nenorėjau išvažiuoti, visa širdis troško būti su juo. Labai palengvėjo, kai Martynas pasakė "Eikš" ir apkabino mane, tai skambėjo taip nuoširdžiai, jaučiausi tokia saugi. Pasakiau, kad nenoriu išvažiuoti, nes diena su juo buvo nepaprasta. Vieną akimirką, kai jau artėjo autobusas, nusukau veidą nuo jo, nes nenorėjau, kad matytų mano liūdnas akis, kuriose po truputį kaupėsi ašaros ir jau nebebuvo tos šypsenos, kuri lydėjo visą dieną...tačiau norėjosi dar kartą pamatyti tas mėlynas akis, tačiau atsisukusi gavau kur kas daugiau. Pajutau jo šiltas, saldžias lūpas...jos buvo šiek tiek nedrąsios, tačiau labai saldžios...tuomet užplūdo neapsakomas jausmas...ir štai sulaukiu klausimo "kodėl taip padarei?", buvo šiek tiek sutrikęs, nes jis atsakė, kad norėjo tik pakštelėti į žanduką..
šiek tiek pasimečiau ir atsakiau, kad tai padariau ne specialiai, tiesiog atsisukau būtent tuo momentu, kai jis norėjo mane pabučiuoti į žanduką ir gavosi šiek tiek kitaip. Specialiai ko gero būčiau neišdrįsusi žengti tokio žingsnio, manau likimas gražiai sužaidė lyg kažkas pastūmėjo mane būtent tą akimirką atsisukti, labai džiaugiuosi, kad likimas iškrėtė tokią išdaigą Atvažiuojantis autobusas pasirodė dar ne mano, nors jau maniau, kad teks išsiskirti iki nežinia kada, o galbūt ir visam, kad tai tik graži vienos dienos pasaka, tačiau dar galėjome šiek tiek pabūti, abu apsidžiaugėme, tą akimirką pro mus ėjo šiek tiek išgėręs vyriškis ir atsisukęs į mus pasakė Martynui "mylėk savo merginą", o Martynas jam atsakė "būtinai, būtinai taip ir padarysiu". Buvau labai nustebusi nuo jo atsakymo vyriškiui, atvažiavo mano autobusas, jis dar kartą mane pabučiavo, apkabino ir pasakė, kad mane myli 
nebežinojau ką galvoti po jo tokių žodžių, dar vieno saldaus bučinio, viskas atrodė kaip sapne. Žinojau tik tiek, kad labai džiaugiuosi atvažiavusi ir esu pati laimingiausia. Nepamenu kaip įlipau į autobusą, kaip nusipirkau bilietą, mačiau tik jį, žiūrinti į mane, visada stovėjo, kol autobusas nuvažiavo, o kartu ir aš jame... Klausiausi nuostabios saksofono muzikos, vis dar jutau jo bučinį, apkabinimą, girdėjau jo balsą, žodžius, jaučiausi nepakartojamai...skruostu bėgo ašaros, norėjosi apsukti autobusą atgal, kad vėl galėčiau jį apkabinti, vėl būti su juo...gavau sms "dabar jau tikrai niekada tavęs nepaleisiu"
ir nudžiugau, ir dar labiau sumišau Štai tokia mano istorija, iki šiol šią dieną prisimenu su plačiausia šypsena veide
Manau mus sujungė likimas Su Martynu jau penkti metai kartu, esame labai laimingi. Pusantrų metų matydavomės tik savaitgaliais, arba per šventes, nes mus skyrė atstumas, tačiau jis mūsų neišskyrė. Po pusantrų metų atvažiavau studijuoti į Kauną, apsigyvenome kartu, negalėjome atsidžiaugti, kad nebereikės skirtis ir kiekvieną dieną matysime vienas kitą šalia. Šiuo metu įsikurdinėjame naujuose jau savo namuose, kuriame dar didesnius ateities planus. Planuojame netolimoje ateityje vestuves ir žinoma vaikelį, kurio abu trokštame labiau už viską pasaulyje. Jis bus mūsų nepakartojamos meilės vaisius. Merginos, net ir atstumas negali sutrukdyti tikrai meilei, meilė nugali viską!!!!
Ko gero tai jau net ne vieno vakaro pasakojimas, bet nepykit merginos, nemoku sutrumpinti, iki šiol jausmai virpina širdį ir norisi visam pasauliui garsiai padėkoti už tą nepakartojamą dieną ir nuostabiausią pasaulyje žmogų!
