Spesiu - nespesiu?! - Gimdymo istorijos

Tingiai pramerkiau tą žavų rugsėjo 16d rytą akis. Galvoje viena mintis "kada gi pagaliau ta nelemta pūsle leis man ilgiau pamiegot". Ridenuosi į kitą, rodos tokios begaliniai didelės, lovos kraštą. Nuleidžiu kojas ir bandau stotis. Hm, kas čia dabar? Nejau nespėjau? Oj! Pagaliau dašilo. Varvėdama slenku į pirmą aukštą pažiūrėt ar brangiausias dar neišlėkė į darbą. Girdžiu televizoriu transliuojantį žinias, nusiraminu "dar čia". Na, sakau gal tu jau šiandien į darbą nebevažiuok. Kol aš susidėjau daiktus, vyras paskambino greitajai, o tie, kaip pagalba taria "Mes nežinom kur jūs gyvenat, galim pasiklysti" Na še tau devynios, o maniau Norvegija, kaip bebūtų pažengusi daugiau nei mes. Na bet ką darysi, teks važiuoti patiems tuos nelemtus 200km iki ligoninės ir tikėtis, kad lėliukas nesugalvos anksčiau laiko pasirodyti (gimdyti buvo numatyta 17d) Susikrovėm viską, sėdom į mašiną, o rytas tokis gražus, truputuką pašalę, o saulutės pirmieji spinduliai jau po truputį šildo orą. O man mintys "pats laikas būtų šiandien" Na vyras nelėkė turbo greičiau, bet jo klausimas "na, ar dar ne?" mano mintis sujaukdavo (juk koncentravausi naujo žmogučio atėjimui). Po poros valandų važiavimo pagaliau pasimatė ligoninės stogai. Aš tiesą pasakius neskubėjau, matyt žmogutis jausdamas tą irgi neskubėjo. Na mūsų ne tik kad nelabai laukė, bet netgi po keleto klausimėliu ir vaiko tonusų paklausymo paklausė nekaltai "O jūs labai supyksite, jei jus išleisim namo?" Aš vos neapsiverkiau. "Na, sako, juk sąrėmių nėra,ko, jie pasirodys dar gali para kita praeit." Nu nieko sau!!!!! Kadangi dar nelabai daug išsireiškimų žinau, tai vyras užsipuolė. Mes niekur, bo mum 2 val kelio. Juk lėliuko nepaprašysi palaukt. Na mums belaukiant jau atėjo tokia miela akušerė, ji patarė masažuot spenelius, taip galima iššaukti sąrėmius greičiau. Na su vyru pamainomis ėmėmės darbo, o žmogutis matyt nusprendė dar pasibūt šiltai. Na po tokių mūsų vargų, atėjus vakarui nusprendžiau siųsti vyrą namo, na ką jis čia, bet kai atėjo laikas skirtis, ašaros kaip pupos pradėjo riedėt ir nesuprantu kas darosi. Nusprendėm, kad aš jaučiuosi vieniša, bo svetimam krašte esu. Neužilgo ir aš susirangiau liūlio, juk jei dar nesibeldžia, vadinas ramiai galiu sau gultų. Apie 01.00 prabundu išpilta prakaito. Na gi čia dabar kas,nejau masažai padėjo? Na dar nusprendžiu prisnūsti, snūsteliu, nubundu jau 02.00 ir jau nieko nebelaukiu, skambinu pirmiausia vyrui, o jis per miegus vis numeta ragelį. Skambinu kitu telefonu ir mintyse kartoju "prašau, nubusk" Nubudo, sakė atlėks, belieka tikėtis, jog spės. Tada spūsteliu tą stebuklinga mygtuką, ateina sesutė, pamatuoja vaikelio dūžius, išeina. Hm, nejau vėl belieka laukt? Palaukiu, juk ne taip dar stipriai beldžias. Na po val. vėl spūsteliu ta mygtuką, ateina akušerė, palengvėjo, vis ne viena. Na jin pasėdėjo ir vėl ją iškvietė (matyt ne aš viena raitausi) Atėjo sesutė, aha, nepalieka vienos,gerai. Juk kai ne viena, rodos ir vaikelis ne taip stipriai beldžias. Dar už po kurio laiko ateina vėl akušerė, sako viena ka tik pagimdė, gimdyklą tvarko. Pati nutipenau iki jos. Viena mintyse "palauk zuikuti, tėvelis tuoj pasirodys" Užsiropščiau ant lovos, duoda man kaukę kažkokią , sako "pakvėpuok, lengviau pataps" (matyt matė kančias), užsidejau, kvepuoju, nusibodo, negaliu susikoncentruot. Na jau jos pasiruošė, žiūriu ir tėvelis visas susivėlęs pro duris įlekia. Spėjo. Ramu. Prašom keliauti. Stumiu. Ilsiuosi. Kartojam. Paskutinis stūmimas.Na ir štai, lygiai 04.22val prie krūtinės prigludo kniaukianti, šlapia, bet kokia miela mergaičiukė. Vienas vienintelis sukabinimas ir įpalatą išvežė. Nu nors ir ne namie, bet miela malonu buvo, kai negirdi "Stumk, na, štai jau, stumk, stipriau" Ačiū akušerėms už tokį šiltą Selijos Synnoeves priėmimą.
P.s. tas rytas buvo dar gražesnis už praėjusį...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis