Vaikas nekalba, 9 tema

Šis metodas sukurtas Rusijoje, iš ten jį nugriebė viena latvė (ji, beje, psichologė), turinti bėdų su savais vaikais. Dabar ji turi Latvijoje savo nedidukę kliniką, bando plėstis ir derėtis su sveikatos ministerija dėl visokių finansavimų ir t.t. Lietuvoje yra keletas apmokytų specialistų. Jie "riebiai" susimokėjo už tuos mokymus, todėl dabar visiems kiša šitą "panacėją", kad nors kiek tų pinigų grįžtų.
Jei neklystu, čia yra tas centras: http://www.centrsvainode.lv/
Antra vertus, ši terapija nėra visiškai iš piršto laužta ir nežinoma Lietuvoje. Kad ir Žaidimai rankų pirštams mankštinti yra paremti sensomotorine stimuliacija.
***
Aš tą ir noriu Jums pasakyti.
***
Nerodys. Garantuoju 99,99 %. Susimokėsit už kelis kartus į priekį, tada gal...
***
Šiuo klausimu aš menka patarėja. Bet ar nėra VRC kažkokio dieninio stacionaro?


Na, aš norėjau atkreipti dėmesį į tai, apie ką būtent parašė Keli Mutu. Ne rodomuose žaidimuose esmė. Tuose epizoduose niekas nieko nedemonstruoja, ten tik šiaip "gražiai pasifilmavo", o esmė - D.Pūro žodžiuose.


Papildyta:
P.s. Ta latvių psichologė - Kristine Umalas.

Pirmoje savo zinutes pastraipoje Keli Mutu siulo atkreipti demesi i zaidimo epizoda, i psichologes poza, veida, mimika Atkreipiau, nieko ypatingo neizvelgiau, todel ir susidomejau kas ten tokio yra, i ka reiktu atkreipti demesi.

Laida labai idomi, atidziai viska ziurejau ir klausiausi.

[QUOTE][quote=Keli Mutu,2010 10 28, 14:21]
[QUOTE]smalsi, jei VRC apie tai nieko negirdėjo, ar tau tai nesukelia įtarimų? Beje, VRC mokamų paslaugų sąraše kažkada mačiau tokią paslaugą kaip visos šeimos gyvenimo dienos filmavimas ir psichologinė analizė (na kažkaip panašiai). Kaina aišku ten buvo virš tūkstančio. Bet manau, kad pati paslauga vertesnė dėmesio nei ta sensokorekcija. Tokių dalykėlių sužinotumėt apie savo šeimą, kad pasijustumėt tikriausiai kaip aklieji, kuriuos Jėzus ''išgydė''
[/quote][/QUOTE]

oi mieloji Keli Mutu, as suprantu, kad keistis reikia man ir vyrui, zinoma, ne angelai esame, tai ir stengiames ieskoti ivairiu saltiniu, kur ta pagalba gauti. bet zinai, as ir taip jau linkusi i savikritika gana stipriai, tai labai sunku girdeti, kai kalbama apie tai, jog vaikas turi sutrikimu, tai yra mano ar musu seimos kalte norisi nusisauti bet kodel tada antras vaikas neturi sutrikimu ir yra vissikai kitoks, nors auga toj pacioj musu netobuloj seimoj?

klopedija as skambinau siandien tai psichologei is sensokorekcijos programos, ji mielai sutiko parodyti uzsiemima, tik zinoma, jei sutiks tevai vaikucio su kuriuo tuo metu ji dirbs. bet nieko apie pinigus i prieki nekalbejo. laukiu, labai noriu pamatyti tuos uzsiemimus, kazkaip jie man teikia vilties..... o gal.....

Duok, Dieve...

Aš jums ne psichologė ir ne specialistė ir ne mamytė, kad už jus mąstyčiau ir atsakinėčiau į kiekvieną jūsų klausimą

Mano žinios ir informacija tikrai neįkainojama, galite dėl to pykti, kad kol kas to neturite, turit teisę,
Papildyta:
Smalsi77, Pirmas vaikas yra pirmas. O antras yra antras ir niekad nebus toks kaip pirmas. Sutinki? Ir žmonės yra skirtingi. Ką pamatė ir suvokė pirmasis vaikas, antrasis permąstė savaip ir taiko kitus metodus. Galų gale elementari fiziologija - pas kiekvieną skirtingai veikia hormonai ir kitos svarbios medžiagos.

O jei žinai, kad yra bėdų na gal bandyk domėtis specialia litaratūra Nors, vis tiek, pats savęs tiek negali matyti, kiek kitas pamato Sėkmės bet kokiu atveju.

Tik priminsiu, būk budri dėl fizinės prievartos. Dar niekur neskaičiau, negirdėjau ir nemačiau, kad ji būtų laikoma geru dalyku. Ji pateisinama tik tais atvejais, kai jau vaikas išėjęs iš ribų (rėkia, daužos). Visais kitais atvejais tai psichinis žalojimas.

Todėl aš galvoju, kokie ten ''psichologai'' sensokorekcijos seminaruose gali būti

Na, gal tu mums daugiau papasakosi, smalsi77

Pykti tikrai neketinu, nes esu taikus zmogus ir del nuomoniu skirtumo tragediju nedarau
Tiesiog persasi isvada, kad atsakyti neturite ka. As esu labai konkretus ir nuoseklus zmogus ir jeigu jau istariau A, tai tikrai istarsiu ir B. Zaidimo terapijos kursa man teko studijuoti universitete, tad man tai nera naujiena, psichologijos kursu buvo ko gero net 6, taigi ir sioje srityje nesu naujoke. Todel ir sudominote savo zinute.
Jus pasiulete atkreipti demesi i konkrecius dalykus, bet niekaip nesugebate pagristi savo siulymo.

[quote=Keli Mutu,2010 10 29, 09:43]
kita savaite vaziuosim paziureti tu sensokorekcijos uzsiemimiu. butinai papasakosiu ka maciau. o prievarta man taip pat nepriimtina, as saviski dar kol kas prikalbinu daryti uzduoleles, delioti deliones kitais budais, prievartos niekada neteko naudoti.

Iš principo, tai neprieštarauju KeliMutu, jog atmosfera šeimoje, santykiai tarp jos narių, turi lemtingos įtakos vaikams. KeliMutu, šaunuolė, kad giliniesi. Tik mažiau įtampos. Gal viskas kiek paprasčiau.

Tačiau JurgaSim šiame poste išsakytoms mintims pritariu pilnai.

Sunkoka griežtai laikytis kažkokių bendravimo instrukcijų, kai kalbame ne apie robotą, o apie gyvą žmogų.

Aš esu įsitikinusi, kad motinos meilė ir intuicija, kuždanti, kas būtent jos vaikui geriausia, geriausios vedlės vaiko ugdymo labirintuose net neturinčioms psichologijos žinių mamoms. Nors neneigiu fakto, kad turėti psichologijos žinių verta, tik nereikia užsiciklinti ir tapti teorijų įkaitu praktiniame gyvenime.

Ir vaikas turi žinoti, kad jo tėvai - ne robotai, kurie nepavargsta, nesusierzina, neserga, viską iškenčia.

Manyčiau, nuoširdumu ir sąžiningumu turi būti pagrįstas bendravimas su vaikais, nesvarbu, vaikas normalios raidos ar kitoks.

Vaiko neišgąsdins motinos pyktis ar ašaros, jei vaikas gauna pakankamai dėmesio, meilės įrodymų per dieną. Verkiančią mamą jis išmoksta paguosti, o tuo pačiu suvokti, kad ir nuo jo kai kas šeimos santykiuose priklauso.

Žaisti su vaiku galima kaip tik nori, tik kad tai būtų daroma noriai ir linksmai. O jau tas akių aukštis - antraeilis dalykas. Tiek tėvai, tiek vaikas neturi jausti įtampos, o tiesiog smagiai leisti laiką.

Tuo tarpu nuolatinis galvojimas, ar gerai, ar teisingai darai tą ar aną judesį, vargina ir gali pradėti kelti susierzinimą.

Kiek išsiplėčiau ir nukrypau nuo JurgaSim ir KeliMutu diskusijos krypties, bet norėjosi išsakyti truputį ir savo gyvenimiškos filosofijos, kuri, ko gero, nesuprantama ar nepriimtina kitoms, labiau teoriškai ir praktiškai ,,pasikausčiusioms" mamoms. Aš labiau jausminga natūra, bet dėl to nesijaučiu labai bloga, nors ir savikritiška esu

p.s.Pažįstu įgijusių psichologijos mokslo diplomus, kurie su kitais žmonėm bando bendrauti, taikydami teorijas, neretai klysta jas pasirinkdami, nesugeba pajausti kito žmogaus, ,,pastatyti" savęs į jo vietą, o savo asmeniniame gyvenime turi aibę bėdų, kurių nesugeba išspręsti. Na, gal jie psichologai, neturintys pašaukimo tokiais būti. Gal stojo mokytis psichologijos, tikėdamiesi išspręsti savo asmenines bėdas ar turėdami kitokių išskaičiavimų. Bet neužtenka vien žinias turėti. Reikia dar ir intuicijos, jautrumo, žmoniškumo, o žinias taikyti kūrybiškai. Kita vertus, sunku įveikti savo prigimties tamsiąją pusę.

O kas, jei ta intuicija nekužda arba kužda neteisingai?

Patirtis rodo, kad retas žmogus geba situaciją įvertinti adekvačiai.
(Kalbu apskritai apie visas problemas: raidos, sveikatos, tarpusavio santykių...)
Vieni linkę "nepastebėti", neigti problemą, kiti pernelyg ją sureikšmina ir pasijunta bejėgiai su ja susidoroti. Visos žinom, kad pirmiausia negalim patikėti, paskui pykstam ant viso pasaulio ir galvojam "kodėl man taip atsitiko?", kaltinam save ir kitus būtom ir nebūtom nuodėmėm. Vėliau susigyvenam su problema ir pradedam ieškoti pagalbos. Konsultuojamės, diskutuojam, ieškom įvairių galimybių. Štai tada ir "atsibunda" mūsų intuicija, kuri padeda pasirinkti.

Pas mane atėjo mama, kuri primygtinai prašė imti vaiką į logopedinį kabinetą, teigė, kad jos vaikui reikia "pasitobulinti". Aš, žinodama, apie ką kalbame, pasakiau: "Gerai, dirbsim." Bet mama, pamačiusi išvadą "žymus kalbos neišsivystymas", staiga "atšoko": "Gal jūs ne apie mano vaiką kalbat? Jam reikia tik pasitobulinti!.."
"Gerai, - sakau, - pasižiūrėsiu dar kartą." Ir ką? To vaiko vaizdelis liūdniausias grupėje, intensyvaus darbo mažiausia trim metams, o mamai intuicija kužda, kad reikia tik truputį pasitobulint.

As tai manau, kad reikia ir savo intuicijos klausyti, bet nepamirsti pasikonsultuoti su specialistais. Vien specialistais pasikliauti tikrai negalima. Pvz. viena logopede man irodinejo, kad iki 5 metu vaiko sveplavimas yra norma ir nieko daryti nereikia
Nuo kokio amziaus vaikai supranta klausima kodel?

Sutinku. Čia net nėra dėl ko nesutikti Nors esu tos nuomonės, kad mamos gali nujausti, pastebėti problemą, bet netikėti arba nenorėti to pripažinti. Taigi, gali neklausyti intuicijos.

Tačiau ir savos srities ilgamete praktika užsiimantis specialistas neapdraustas nuo klaidų. Juk ir jis tik žmogus. O dar profesinė liga visur matyti savo klientus / pacientus Ir mes ,,susergam" tuo, kuo pradedame itin domėtis ir į ką gilinamės.

Kalbėdama apie intuiciją, turėjau galvoje maždaug tą patį, ką ir Jūs. Intuicijos prireikia, kuomet tenka rinktis.

Elgesio instrukcijas galima išgirsti iš specialistų, perskaityti jų knygose. Ir tos teorijos dar gali skirtis esme, prieštarauti viena kitai. Taigi jas taikant jau prireikia intuicijos.

Gerai būtų pajausti, kuomet jau gali perlenkti į tą pusę, kai pradedi ištisai sausai vadovautis tik taisyklėmis, formulėmis ir pan. Man tai nesiasocijuoja su natūralaus, neįtempto bendravimo su vaiku kūrimu namuose.

Net ir sutrikusios raidos vaikas yra VAIKAS. Jam nereikia bendravimo instrukcijų, jausti tėvų nerimo dėl vaiko raidos, nuovargio dėl pastangų jį patempti, jausti spaudimą, kad jis privalo būti kaip visi, todėl būtinai turi daryti tą patį, kaip kiti vaikai.

Reikia daryti tai, kas reikalinga: vesti pas specialistus, konsultuotis, domėtis, lavinti vaiką ir pan. Ir tai irgi turi būti vaikui kaip nuotykis, nauja gera patirtis. O visa kita turi būti normali vaikystė su nerūpestingais žaidimais, o ne prievolėmis perkrauta dienotvarkė ir tėvų baimė neišlaikyti ,,gerų tėvų akademijos" egzamino dėl mimikos, gestų, sėdėsenos. Reikia atsipalaiduoti kartu su vaiku.

Ir visa tai, ką rašau, niekaip nesikerta su KeliMutu pozicija. Esu tikra, kad KeliMutu puikiai moka pritaikyti tai, ką žino ir ,,nekrauti" vaiko. Ne visos žino tai, ką žino ji. Ne visos žinodamos tai, mokėtų tomis žiniomis be įtampos naudotis.

Aš tiesiog apskritai išsakiau nuomonę, kad bendravime reikia ir to, ir ano, ir viso to balanso.

Vienam vaikui viena logopedė irgi nustatė nežymų ar vidutinį <nepamenu> kalbos neišsivystymą. Po mėnesio kita logopedė tokią išvadą paneigė. Galbūt antrajai logopedei pavyko užmegzti kontaktą su vaiku, o pirmajai pritrūko laiko. Aišku, tas vaikelis turėjo rimtų kalbos bėdų, tačiau ne kalbos neišsivystymą tai tikrai

Atsirastų ir daugiau tokių specialistų, nes tai yra tikrai norma.
***
Įvairiai. Ir trejų metų gali užduoti tokį klausimą, bet priežasties-pasekmės ryšį suvokti ir jo ieškoti pradeda apie 7 metus.
Be abejo, mokomas vaikas gali atsakyti į klausimą "Kodėl rudenį paukščiai išskrenda į šiltus kraštus?" bei paklausti "Kodėl močiutės veidas raukšlėtas?", "Kodėl katės nesugyvena su šunimis?" ir t.t., bet tai tereiškia, kad vaikas supras tik fizinę veiksmo ir atoveiksmio priežastį.