QUOTE(skruzdeda @ 2010 10 31, 15:26)
Siandien vaziavau masina ir masciau apie sio forumo paskutinio meto diskusijas. kazkaip sukosi galvoje. Smeztelejo mintis, kad Keli Mutu pateikia uzuominas ir mintis, bet jos nebuna iki galo priimtos. Ypac ta mintis, kad jeigu vaikas turi nervingumo, psichologiniu problemu, reikia keisti seima, reikia keisti save. Tada vel uzuominos i filmuku terapija. Manau visas mintis sio forumo dalyviai priimtu zymiai rimciau, silciau ir giliau jeigu zinotu konteksta. Turiu galvoje, jeigu papasakotum savo pacios laiminga istorija. Zinau, kad tam tikra prasme tai gal ir butu apsinuoginimas, bet gal galima kazkaip be paciu smarkiai asmenisku dalyku??

Ne, nu aisku cia viesa erdve, gali buti sunku. Bet gal jeigu abstrakciam lygije, kodel turetu? dar nuo zmogaus priklauso... tiek jau to...
Sveika, na visos istorijos tai tikrai neišpasakosiu - galvoju, kad praktiškai neįmanoma vienu prisėdimu čia sėsti ir parašyti. Be to, ir nereikia. Man pačiai pasakotis ir viešintis nėra jokio poreikio. Kitiems visko žinoti - irgi nebūtina. Juk kas seka šitą temą tai jau žino apie mane pakankamai - juk esu rašiusi, kad ir mano vaikas lankė žaidimų psichoterapijos užsiėmimus pas vaikų psichiatrą ir kad buvau ir esu labai tuo patenkinta.
Matydama kokie rezultatai, vienai draugei irgi rekomendavau šitą terapiją - jos mergaitė buvo pradėjusi šlapintis į lovą ir šiaip matėsi iš elgesio, kad yra problemų, kurių nei mama, nei kažkas kitas nemokėjo nei įvardinti, nei spręsti. Mano draugė užrašė mergaitę į VRC pas kažkurią tai psichologę. Kadangi ten baisios eilės, tai išeidavo lankytis tik kartą per mėnesį. Nežinau kiek ten užsiėmimų išėjo - bet efektas buvo, ''ant vaiko'' matėsi teigiami pokyčiai. Kadangi ir tėtis kartais veždavo į užsiėmimus, gavo tam tikros įtaigos dozę ir tėtis, kas labai buvo naudinga
Mano vaikas lankė terapiją nuo lapkričio iki birželio - šiek tiek daugiau nei pusę metų kartą per savaitę. Buvo atskiri susitikimai tik su manimi - ėjau į tris ''seansus''. neskaitant pirmojo.
Pas psichiatrę nuėjau jau su ''bagažu'' - buvau perskaičiusi beveik visas psichologijos knygas, ką tik radau knygyne

Ir manau, kad tai man labai padėjo - galbūt būčiau taip ir nesupratusi, ką ji ten šneka, gal būčiau nesukontroliavus ir įjungus savo kokį gynybinį mechanizmą: maždaug ''šneka nesąmones, nieko nesuprantu, nesusitvarko su mano vaiku'' (o iš tikro tai juk aš nesuprantu ir nesusitvarkau - projekcija).
Daug kas, ko išmokau pas psicihatrę - tai tik gyvai perduodami dalykai. Ji taip ir sakydavo: aš gydau sanykiu, gydo ryšys, kuris atsiranda tarp manęs ir vaiko. Tam tikromis dienomis ir valandomis, mano vaikas turėdavo kad ir pakaitinę, bet ''idealią mamą''.
Stop. Štai čia manau, kad nebeverta rašyti toliau. Nes tai neperskaitomi, neparašomi dalykai. Jie tik gyvai pajuntami. Ir kaip man tai perduoti? Kaip perduoti jausmą, ryšį, santykį? Galiu tik parašyti, kad jis toks yra ir kad jo reikia ieškoti. O kas tai gali padaryti už žmogų? Tik jis pats! Ir tik santykyje su kitumi žmogumi, ir jei tokio nėra šalia, tenka ieškotis specialisto
Kuo man naudingas buvo šis dalykas - iki tol aš vaikų nemėgau (išskyrus žinoma savo), aš jų nesupratau ir vengiau. Dabar galiu susikalbėti su beveik bet kuriuo vaiku
Beje, visi psichologai šneka užuominomis. Pacientų reikalas, pagal jas ''atrasti'', įvardinti porblemą ir ją spręsti.
Beje, alchemie, skruzdėda, naitai, ar žinote, kad jūsų amžiaus mažyliams reikia nuoširdžiai padėkoti už kakučius. Ypač kai į puoduką padaro?
Tinka ir vyresniems, jei dar valote jiems užpakalį
Tik nuoširdžiai, su akių kontaktu.
Nes kakučiai - tai dovana mamai
Čia rimtų rimčiausiai - psichoanalitinis teiginys