Kaip baudžiate vaikus? Nelupant...

Siame kare geriausia yra karo nebuvimas Nestoti i kova del valdzios, skipinti tokias situacijas
As nemazai patarimu radau knygo "Laimingi vaikai - issukis tevams"
Papildyta:


Didziausia problema, kad esame nenuoseklus - sakome neduosime, bet galiausiai duodame, sakome, kad nubausime, jei kazko nepadarys, bet ir nepadarius nebaudziame

Mno dukrytes baust nereikia. Zodis grieztesnis ir viskas atsiseda kampe ir sedi. Tai tetukas negaledamas to matyt pats eina ir graziai is ten isvilioja. Tai ji tuo ir naudojasi jei ko negalima seda i kampa patempia lupa tokia nelaiminga, pati save nusibaudzia nes kai as viena nereguoju pasedi ir islenda

Labai moterškas mąstymas...

parėjau pas jus į 3-7 metų skyrelį, nes ten kur mums vieta, tai eina kalba tik apie vos perlipusį 1 metukų pyplį

ką mamos auginančios vyresnius vaikus man patarsit? aš su savo nebesusitvarkau - pradeda ožiuotis - užsiklykia. šeštadienį su pertraukom praklykė nuo 15 val iki 21 val. ankščiau per tokius fintus gaudavo į užpakalį. neveikia draskykis kiek nori - klykia. statai į kampą - klykia. nereaguoji, užsiimi savais darbais - klykia. nurimsta tik sėsdama man ant kelių. bet kai ji tokius ožius varinėja, tai man norisi "draugauti tik su gera mergaite". tada bėga į savo kambarį ir ten klykia. po minutės klykdama vėl pas mane pareina. jau pradeda glaustytis, aš bandau apsikabinti - tada mane apspardo, aptranko ir t.t.

visi variantai buvo išmėginti, net nebežinau ką ir bedaryti

Nebandei pati salia jos "pasiioziuot"? kas ilgiau ir kas garsiau? Maniskei padejo

ir tas jos ožiavimasis, kad būtų tik "nenoriu, nedarysiu", bet jis yra kriokimas, rėkimas be balso, kažkoks gerklinis garsas. ir taip ištisai.

šito nebandžiau, bandžiau apsimesti, jog skauda kai mane sumušė (o iš tikrųjų gerai kliuvo ir su kojom ir su rankom ) ir užsidengusi veidą "verkiau". tai dar labiau klykti pradėjo. toks jausmas kad pasigailėjo savo poelgio ir pasijutusi kalta įsiverkė vėl

ėjom pasivaikščioti. tai tik duris užrakinus pradėjo ožiuotis, kad paimčiau ant rankų. galvoju niekur neskubam, tai pati ir eik. visaip kalbinu, o ji kriokti gyvenam pirmoj laiptinėj, tai su tokiu jos kriokimu daėjom tik iki trečios laiptinės, kol kažkokia kaimynka išlindusi pro langą labai teiravosi, ką aš savo vaikui darau

Pas mus labai panaši situacija buvo, bet paskutiniu metu kažkaip nebesikartoja - gal išaugo ? (dabar jam virš 4).
Porą kartų yra padėjęs drastiškas poelgis - nutempiau į vonią ir pradėjau prausti veidą lediniu vandeniu....
Tokiais momentais ir mes išbandėme viską - ir gražiuoju ir bloguoju.... Niekas neveikdavo...

Vaikams užeina tokie periodai, kai nebežinai ką su jais daryti - įsitikinau tuo augindama saviškes. Psichologai aiškina, kad vaikas sparčiai bręsta protiškai, jo pasaulis plečiasi, ir jis nebežino, kaip tame pasaulyje elgtis. Ožiai skirti bendravimo riboms nustatyti.
Visų pirma, dukrai reikia parodyti, kad tokio elgesio netoleruojate. Išveskite į kitą kambarį, bet nepalikite vienos ilgam - kas porą minučių patikrinkite, kaip jai sekasi. Vaikas jokiu būdu neturi jaustis paliktas, bet suprasti, kad jo elgesys smerkiamas. Mano jausnesnioji nė už ką nenorėdavo rėkti viena, tai tekdavo ją išvesti 10 kartų iš eilės - pakeliui jau ir pamiršdavo, dėl ko rėkė.
Kitas būdas, ypač veiksmingas mažesniems vaikams - dėmesio nutraukimas. Vyresniems šitas triukas retai "groja". Bet tada galima pasiūlyti kokį užsiėmimą (eiti pasivaikščioti, važiuoti į parduotuvę ar tiesiog kartu kepti blynus) - o pasiūlymą įvykdysite tada, kai nustos verkti. Mano užsispyrėlei jaunėlei tas labai gerai veikė. "Ar jau nustojai baubti?" - "taip", atsako šliurkčiodama ir kūkčiodama. - "Tada einam... (ką nors daryti)". Jei vaikas nieko nenori veikti, tai bent jau alkis jį privers ieškoti kompromiso. Svarbiausia, kad vaikas pajustų, jog klyksmais nieko nepasieks. Pirmiausia ateina tartis ir taikytis, o jau paskui kažką gauna.
Mušimasis ir spardymasis greičiausiai kyla iš nesugebėjimo žodžiais išreikšti savo emocijas. Todėl verta duoti pavyzdį. Pvz., supykus sakyti "aš pykstu", kai kankina bloga nuotaika - "man liūdna", ir t.t.: "labai džiaugiuosi", "man nepatinka"... Maniškės labai greitai susirankiojo visus šitus išsireiškimus.
Ech, ką aš čia pamokslausiu... Reikia susirasti savo vinukus kiekvienam vaikui. Mano dvi mergiotės pakankamai skirtingos ir joms tenka akcentuoti skirtingus dalykus. Svarbiausia - būti atkakliai ir nuosekliai.
Dar. Per vieną dieną tos krizės nepraeina. Pykčio ir ašarų priepuoliai kartojasi dažnai, bet radus veiksmingą priemonę, paskui nebeužtrunka taip drastiškai ilgai.
Linkiu kantrybės

Papildyta:
Beje, smalsioms kaimynkoms pasakyčiau, kad bandom su vaiku susitarti ir į jokias dikusijas toliau nebesivelčiau. Kažkaip tas "cekavų zosių" sindromas Lietuvoje labai stiprus, ypač kai eina kalba apie vaikų auklėjimą.

ačiū, už patarimus

1. aš panašiai darydavau, tik su apsikabinimu. kaip jau minėjau ji klykti nustodavo tik prisiglaudus prie manęs. tai kai išbėgdavo klykdama į savo kambarį ir parbėgdavo n kartų, tai klausdavau ar jau nurimo? jei taip, ateik pas mane. kartais tas padeda, kartais vėl apsisukusi klykdama nubėga.

2. dar šito nemokiau bet savaitgalį neatnešė man "kavos" o kai paklausiau kodėl? atsakė, kad yra pikta dabar žinok kurios močiutės nuopelnas

Skaitau, ir matau kad kiek vaikučių tiek ir skit\rtingų problemėlių su jais. Aš savo dukrai ožius gydau kažką uždrausdama, pavyzdžiui negalėsi visą dieną žiūrėti jokių multikų, šitas padeda geriausiai. Arba jei nenori tvarkyti savo žaislų, pasakau, kad juos atiduosiu geresniems vaikams kurie juos mylės ir tvarkys. Kažkaip irgi gerai veikia. O bloguoju nieko nepasiekiu, uzsispyrusi kaip raguotasis, galiu susitarti tik gražiuoju arba gudrumu.

As saviskem kazkada sakiau, kad jei neklausys pakisiu po saltu dusiuku Vyresnei suveike, o mazajai taip patiko, kad koki menesi per diena kelis kart prasydavo

Ach, gaila, kad jau šventė į pabaigą... Laukiant Kalėdų senelio kokias 3 savaites buvo taip ramu... Manoji penkiametė užsimano patingėt, ginčytis , ožiuotis, sakydavom : "nykštukai viską mato, praneš kalėdų seniui, o tada jau jis spręs, ar duot dovanų ar ne". Fantastiškai suveikdavo. Paskui jau ir savo vyresnį brolį ir mus auklėdavo. Tik tetukas mėgina sakyt "bliamba", ji iškart :"nykštukai mato". Dabar reiks kažką naujo galvot.