QUOTE(_Smalsutė_ @ 2010 08 19, 10:25)
O ar nebūtų buvę maloniau tuos 1,5 metų gyventi be kirbančio jausmo, kad kažkas visgi nepabaigta, ne iki galo padaryta?
Tikrai ne. Viskas savo laiku ir savo eilės tvarka. Aš ir pietus taip valgau - pirmiausiai sriubą, o tada antrą patiekalą, jei dar jaučiuosi alkana.
QUOTE(evelyna @ 2010 08 19, 17:04)
Gal galit pateikt pvz. kokios asmens neigiamos savybes/ydos (kuriu nepastebejot iki apsigyvenimo kartu), itakotu vestuviu atsaukima? Man idomu, nes as manau, kad didziasias blogybes/ydas galima pastebeti dar draugaujant, aisku reikia idemiai stebeti, o ne pro pirstus...
Taigi viskas, kas susiję su bendru gyvenimu, visa buitis, visi piniginiai reikalai, jo draugų/giminių svarba jam, galų gale tie patys lovos reikalai (ypač ritmo problema).
Paprastai pro pirštus nežiūrim, ydas pastebim dar susitikinėdamos, bet jos mum neatrodo tokios rimtos, nesuvokiam kaip labai jos erzins kartu gyvenant.
Mano mama neturėjo galimybės pagyventi kartu su mano tėvu prieš vestuves. Jei būtų tokią galimybę turėjus, manęs čia nebūtų

O pažinojo vienas kitą gana gerai, kartu augo, nes mano močiutės buvo kambariokės, o vėliau labai geros draugės. Bet tik po vestuvių mano tėvams apsigyvenus kartu paaiškėjo, kad jis smurtautojas, terorizuoja tiek fiziškai, tiek morališkai... O juk kartu augo, praleido šitiek laiko kartu!
Papildyta:
Tiesa, man apsigyvenant kartu su MB, klaustukas buvo ne tiek, ar aš sugebėsiu su juo gyventi, bet labiau - ar jis sugebės su manimi gyventi, ar užteks jam jėgų ir kantrybės.