), nu pakankamai vyriškas jis , bet kitoks, ir man labai peršasi mintis, kad tai dėl auklėjimo, nes vienas augo tik su tėvu, o kitas tik su motina...Kaip jums atrodo, kaip vaiką įtakoja tik tėvo arba tik motinos auklėjimas?Ar pastebite panašių pavyzdžių?
šįryt susimąsčiau, kad vis tik yra akivaizdus skirtumas tarp vaikų, augusių tik su tėvu (tai mano pirmojo vyro pavyzdys) ir tarp su motina ir seserimis augusių vaikų (antras vyras), antrojo charakteris minkštesnis, jis ne toks gudrus, šiaip didelis romantikas (kaip ir aš :), nu pakankamai vyriškas jis , bet kitoks, ir man labai peršasi mintis, kad tai dėl auklėjimo, nes vienas augo tik su tėvu, o kitas tik su motina...Kaip jums atrodo, kaip vaiką įtakoja tik tėvo arba tik motinos auklėjimas?Ar pastebite panašių pavyzdžių?
), nu pakankamai vyriškas jis , bet kitoks, ir man labai peršasi mintis, kad tai dėl auklėjimo, nes vienas augo tik su tėvu, o kitas tik su motina...Kaip jums atrodo, kaip vaiką įtakoja tik tėvo arba tik motinos auklėjimas?Ar pastebite panašių pavyzdžių?
Na nezinau ar as kitokia nei kiti ;)Augau iki 13 metu su tevu,auklejo mane jis super,va kad as mokeciau taip elgtis kaip jis.Ir ka galiu pasakyt apie ta gyvenima,o tai kad tapau labiau uz save kovojanti,nei kiti,kadangi pacios zinot kaip anksciau elgdavos su vaikais,kurie neturi mamu,ir ko tik as neprisiklausydavau ;)Buvo labai labai sunku,bet istveriau,tetis man buvo viskas:mama,tetis,draugas.
Manau vaikai auge su tevu yra labiau atsakingesni ir uzsigrudine,nezinau kaip kiti,bet as taip.O romantika,tai nemanau kad priklauso su kuo augai,tai priklauso nuo zmogaus sirdies ;)Esu didele romantike
Manau vaikai auge su tevu yra labiau atsakingesni ir uzsigrudine,nezinau kaip kiti,bet as taip.O romantika,tai nemanau kad priklauso su kuo augai,tai priklauso nuo zmogaus sirdies ;)Esu didele romantike
ką pasakytų psichologė, ar išties tokie vaiko gyvenimo tarpsniai, kai jį auklėja tik vienas iš tėvų, nepraeina be pėdsakų, ir jie yra šiek tiek kitokie, nei augę pilnose šeimose?Ar kai šeimoj yra ne tikras tėvas, o patėvis (nuo mažų dienų), tai vaikas interpretuoja kaip normalią, niekuo nesiskiriančią pilną šeimą ar pasąmonėj vistiek nujaučia, kad kažkas kitaip?
Kaip vaiką įtakoja tik tėvo ar tik motinos auklėjimas?
Labai sunku būtų konkrečiai atsakyti, nes tai priklauso nuo daugelio dalykų.
Kalbant bendrai, ankstyvajame amžiuje (iki 1 metų) svarbiausias faktorius, įtakojantis vėlesnę vaiko gyvenimo kokybę yra to žmogaus, kuris prižiūri vaiką ( nesvarbu ar tai biologinė mama, ar ne, vyras ar moteris) jautrumas vaiko poreikiams. Tai reiškia vaiko poreikių supratimą ir tinkamą atsaką į juos. Šiuo atveju visai neturi įtakos, kuris iš tėvų prižiūri vaiką.
Vėliau svarbią įtaką daro tėvų gebėjimas nustatyti vaikui ribas- 1,5-3 metų laikotarpyje, kai vyksta krizės. Man atrodo, kad šiame amžiaus tarpsnyje svarbiausia yra tėvų kompetencija, o ne lytis.
Maždaug nuo 3 metų amžiaus pradeda formuotis vaiko lyties tapatumo suvokimas, kada vaikas pradeda skirti žmones pagal lytį, suprasti, kokie vaidmenys tenka vienai lyčiai, ir kitai, kokios jis yra lyties. Tada svarbiau yra vaikui matyti šeimoje vyrą ir moterį. Jei vyras kartu negyvena, vaikui tėčio vaidmenį gali atlikti senelis, patėvis, dėdė, mamos draugas ir pan.. Darželiniame amžiuje, kuomet vaikas jau pradeda suprasti, jog kiti vaikai auga su abiem tėvais, jam pradeda rūpėti, kodėl jo šeimoje yra kitaip, svarbu yra paaiškinti suprantamai ir palaikančiai vaiką. Gali būti, kad berniukas, augdamas tik su mama, kuomet tarp jų yra geri santykiai, gali būti švelnesnis, moteriškesnis. Natūralu, kad vaikas perima artimiausio jam žmogaus bruožus, nes ir suaugusieji kartais stengiasi būti panašūs į jiems patinkančius žmones. Vaikas perima nesąmoningai.
Jeigu šeimoje yra patėvis, o ne tikras tėvas, ir jeigu vaikas yra prie jo prisirišęs, jis gali taip pat gerai jaustis kaip ir su tikru tėčiu. Pasitaiko, kad vaiko mama kartais jaučia nerimo dėl to, ar tikrai vyras elgiasi su vaiku taip, lyg tai būtų jo tikras vaikas, pvz., ar ne per daug griežtas jis yra su vaiku. Kuo jaunesniame amžiuje patėvis atsiranda (ypač jeigu iki 3 metų), tuo lengviau vaikui yra prie jo prisirišti ir jaustis kaip su tikru tėčiu.
Labai sunku būtų konkrečiai atsakyti, nes tai priklauso nuo daugelio dalykų.
Kalbant bendrai, ankstyvajame amžiuje (iki 1 metų) svarbiausias faktorius, įtakojantis vėlesnę vaiko gyvenimo kokybę yra to žmogaus, kuris prižiūri vaiką ( nesvarbu ar tai biologinė mama, ar ne, vyras ar moteris) jautrumas vaiko poreikiams. Tai reiškia vaiko poreikių supratimą ir tinkamą atsaką į juos. Šiuo atveju visai neturi įtakos, kuris iš tėvų prižiūri vaiką.
Vėliau svarbią įtaką daro tėvų gebėjimas nustatyti vaikui ribas- 1,5-3 metų laikotarpyje, kai vyksta krizės. Man atrodo, kad šiame amžiaus tarpsnyje svarbiausia yra tėvų kompetencija, o ne lytis.
Maždaug nuo 3 metų amžiaus pradeda formuotis vaiko lyties tapatumo suvokimas, kada vaikas pradeda skirti žmones pagal lytį, suprasti, kokie vaidmenys tenka vienai lyčiai, ir kitai, kokios jis yra lyties. Tada svarbiau yra vaikui matyti šeimoje vyrą ir moterį. Jei vyras kartu negyvena, vaikui tėčio vaidmenį gali atlikti senelis, patėvis, dėdė, mamos draugas ir pan.. Darželiniame amžiuje, kuomet vaikas jau pradeda suprasti, jog kiti vaikai auga su abiem tėvais, jam pradeda rūpėti, kodėl jo šeimoje yra kitaip, svarbu yra paaiškinti suprantamai ir palaikančiai vaiką. Gali būti, kad berniukas, augdamas tik su mama, kuomet tarp jų yra geri santykiai, gali būti švelnesnis, moteriškesnis. Natūralu, kad vaikas perima artimiausio jam žmogaus bruožus, nes ir suaugusieji kartais stengiasi būti panašūs į jiems patinkančius žmones. Vaikas perima nesąmoningai.
Jeigu šeimoje yra patėvis, o ne tikras tėvas, ir jeigu vaikas yra prie jo prisirišęs, jis gali taip pat gerai jaustis kaip ir su tikru tėčiu. Pasitaiko, kad vaiko mama kartais jaučia nerimo dėl to, ar tikrai vyras elgiasi su vaiku taip, lyg tai būtų jo tikras vaikas, pvz., ar ne per daug griežtas jis yra su vaiku. Kuo jaunesniame amžiuje patėvis atsiranda (ypač jeigu iki 3 metų), tuo lengviau vaikui yra prie jo prisirišti ir jaustis kaip su tikru tėčiu.
Neseniai issiskyriau su vyru ir dabar pastebiu, kad labai pakito vyresnes dukros, kuriai dabar 7.5 metu, elgesys.Ji pasidare labai agresyvi mokykloje, mokytoja tiesiog nebezino, kaip su ja elgtis.Namuose taip pat jauciu didziuli priesiskuma viskam.Dukra pradejo manes visai nebeklausyti,nuolat atsikalbineti, pasidare labai nervinga, blogai miega, visiskai nebenori buti su sesute, kuriai dabar 6.5 menesiu, tiesiog ignoruoja ja.Pastebiu, kad jai labai truksta tevo, nes tevas buvo jos idealas, ji labai mylejo teva ir buvo prie jo prisirisusi. Dabar tevo beveik nebemato ir savo pykti lieja man,aiskina, kaip nemyli tevo, koks jis negeras, taciau kiauras dienas dairosi pro langus,laukia jo atvaziuojancio, bet jis, deja pasirodo labai retai.O jei jau pasirodo, buna dar blogiau,nes vaikas vis tikisi, kad jis pasiliks ir kai tevas isvaziuoja ji labai kencia.Mergaite yra labai uzdara,bet pastebiu jos sielvarta tiesiog akyse. O jos agresyvumas ir kazkoks begalinis pyktis, nukreiptas i visus ir ypac i mane, labai baugina.
Kokios viso to galimos pasekmes ateityje?
Kokios tureciau imtis taktikos, kad nors kiek galeciau padeti vaikui? Ka turetu daryti tevas, galbut kazka jai paaiskinti? Taciau beda tame,kad jis isvis bando vaizduoti neutralu, atvaziuoja lyg niekur nieko ir vel dingsta be jokiu paaiskinimu, taigi labai abejoju, kad jis imsis kaip nors padeti vaikui.
Kokios viso to galimos pasekmes ateityje?
Kokios tureciau imtis taktikos, kad nors kiek galeciau padeti vaikui? Ka turetu daryti tevas, galbut kazka jai paaiskinti? Taciau beda tame,kad jis isvis bando vaizduoti neutralu, atvaziuoja lyg niekur nieko ir vel dingsta be jokiu paaiskinimu, taigi labai abejoju, kad jis imsis kaip nors padeti vaikui.
Taip vaikas reaguoja į netektį (tam tikra prasme)- išsiskyrimą su tėčiu. Tai normalu, kad pyksta, yra labiau priešiška. Pyktį nukreipia Į Jus todėl, kad esate jai artimiausiais žmogus. Priimkite šį jos jausmą, leiskite pykti. Galite žodžiu jai atspindėti, tai, ką realiai matote- "tu ilgiesi tėčio, tau skaudu, kad jo nėra...pyksti ant tėčio, ant manęs, kad jo nėra...". Pasakykite tai su užuojauta jai, parodykite, jog suprantate, kaip jai liūdna, skaudu.
Išgyvenant išsiskyrimą, galiausiai ateina susitaikymo laikotarpis, kada priimama esama situacija. Kad ateitų susitaikymas, tam reikia laiko. Tokiu atveju kažkokių žymių pasekmių nelieka.
Ką galite pasakyti vaikui? Tai, kad nors tėveliai tarpusavyje išsiskiria, bet jie niekada neišsiskiria su vaikais, jie vistiek lieka tėvais. Kad vaikai niekada nebūna kalti dėl to, kad išsiskiria tėvai (mums atrodo tai savaime suprantama, bet vaikai dažnai dėl skyrybų kaltina save, kad galbūt jie galėjo būti geresni ir tėvai tada nebūtų išsiskyrę.)
Paieškokite M. Dovydaitienės knygos "Mano tėveliai išsiskyrė"- ten kaip tik rašoma apie panašaus amžiaus mergaitę, kurios tėveliai išsiskyrė, rašoma apie tą priešiškumą mokykloje, pyktį, kaltę, ir kaip mergaitė tai pergyveno. Skirta skaityti kartu su vaiku, yra daug užduočių vaikui.
Kadangi Jūsų dukra tapo nervinga, sutriko net miegas, yra uždaro būdo, t. y. ne taip lengvai turbūt supranta ir kalba apie savo jausmus, rekomenduočiau nuvesti pas psichologą bent kokiems dešimčiai užsiėmimų, kad padirbėtų su ja. Tada turbūt greičiau praeitų.
Išgyvenant išsiskyrimą, galiausiai ateina susitaikymo laikotarpis, kada priimama esama situacija. Kad ateitų susitaikymas, tam reikia laiko. Tokiu atveju kažkokių žymių pasekmių nelieka.
Ką galite pasakyti vaikui? Tai, kad nors tėveliai tarpusavyje išsiskiria, bet jie niekada neišsiskiria su vaikais, jie vistiek lieka tėvais. Kad vaikai niekada nebūna kalti dėl to, kad išsiskiria tėvai (mums atrodo tai savaime suprantama, bet vaikai dažnai dėl skyrybų kaltina save, kad galbūt jie galėjo būti geresni ir tėvai tada nebūtų išsiskyrę.)
Paieškokite M. Dovydaitienės knygos "Mano tėveliai išsiskyrė"- ten kaip tik rašoma apie panašaus amžiaus mergaitę, kurios tėveliai išsiskyrė, rašoma apie tą priešiškumą mokykloje, pyktį, kaltę, ir kaip mergaitė tai pergyveno. Skirta skaityti kartu su vaiku, yra daug užduočių vaikui.
Kadangi Jūsų dukra tapo nervinga, sutriko net miegas, yra uždaro būdo, t. y. ne taip lengvai turbūt supranta ir kalba apie savo jausmus, rekomenduočiau nuvesti pas psichologą bent kokiems dešimčiai užsiėmimų, kad padirbėtų su ja. Tada turbūt greičiau praeitų.
Pamaniau,kad mano klausimėlis lyg ir galėtų būti šioje temelėje, tai norėčiau paklausti at nėra blogai,kad savaitgaliais, mes su vaiku miegam vienoj lovoj. Vakare kartu pažiūrim abu televizorių,pasišnekučiuojam,o ryte,kai nereikia skubėt į mokyklą vėl sau pabudę juokaujam ,apsikabinam,pasikalbam ir lepinamės.
Mes gyvename dviese, be tėčio. Ar tai neįtakos vaiką kaip nors negerai ? Paprastais vakarais miegame savo lovose, bet kad ateičiau prieš miegą su juo pabūti-jis labai nori, taip mes ir draugaujam.
Psichologo komentaras man būtų labai svarbus.
Aš pati augau tik su mama, tėvą pamačiau būdama 16-os metų. Dabar man 21 metai ir yra sunku, nes mama nors ir labai atsidavusi auklėjo ir pan, jaučiuosi taip, lyg neturėčiau esminių pagrindų. Pavyzdžiui nemoku gaminti, nes visada mama norėjo būti gera ir nors ir sakydavo, kad turiu gaminti, nemokėjo priversti, neišmokė. Kartais jausdavausi nepilnavertė, tarsi ta atrama, kurią galėtų mamai suteikti vyras, o jis per tiek metų taip ir neatsirado ir mama viena, aš - kitame mieste ir išgyvenu dėl to, kad ji viena, toli su savo rūpesčiais, o taip pat kaltinu, kad nesusitvarkė gyvenimo.
Liūdna, mano vaikinas mane moko būti namų šeimininke, mokytis man išeina, esmė tame, kad mama pati stengdavosi laikyti visus namų kampus ir tarsi jausdavosi atsakinga, už man suteikiamą pastogę.O mane paauglystėje apimdavo kaltės jausmai, taip pat nesusikalbėjimas su kitos lyties bendraamžiais, neigiamas požiūris į juos, atskirtinumo jausmas.
Noriu paklausti psichologės, kaip pagerinti santykius su mama.Kaip ir minėjau, ji kitame mieste, tačiau nuolat laukia, kad aš sugrįžčiau, o aš kuo toliau, tuo mažiau noriu grįžti, nes kai tai padarau, pradedu kaltinti mintyse, negerai jaustis, pykti, kad ji pesimistė, ir ttt. Ji ir toliau laiko visus namų kampus, todėl kai parvažiuoju, jaučiuosi tarsi ne savame kailyje
Liūdna, mano vaikinas mane moko būti namų šeimininke, mokytis man išeina, esmė tame, kad mama pati stengdavosi laikyti visus namų kampus ir tarsi jausdavosi atsakinga, už man suteikiamą pastogę.O mane paauglystėje apimdavo kaltės jausmai, taip pat nesusikalbėjimas su kitos lyties bendraamžiais, neigiamas požiūris į juos, atskirtinumo jausmas.
Noriu paklausti psichologės, kaip pagerinti santykius su mama.Kaip ir minėjau, ji kitame mieste, tačiau nuolat laukia, kad aš sugrįžčiau, o aš kuo toliau, tuo mažiau noriu grįžti, nes kai tai padarau, pradedu kaltinti mintyse, negerai jaustis, pykti, kad ji pesimistė, ir ttt. Ji ir toliau laiko visus namų kampus, todėl kai parvažiuoju, jaučiuosi tarsi ne savame kailyje
