[quote=vile999,2011 06 14, 17:03]
taip zmones to nepatyre niekada nesupras tos busenos
tik Jus butinai issiaiskinkit priezasti , kas galejo sukelti sita Jusu bukle, nes labai svarbu jei tai psichologiniai momentai, kurie uzsispaude pas Jus tunojo per ilga laika.
Labas vakaras

. Vieną iš savo nerimo priežasčių galėčiau įvardinti tai, jog nesijaučiau saugi vaikystėje. Todėl ir augant, o dabar jau būnant suaugusiu žmogumi, labai perdėtai reaguoju į stresines situacijas. Jei tik kas- iš karto kojos, rankos pradeda drebėti, dingsta apetitas. Stresas po streso ir turiu dabartinę savo būseną . Tiesa, skydliaukę išsityriau, viskas ok. Be to gyvenime buvo ne viena sudėtinga situacija. Tai iš tikrųjų nežinau, kas konkrečiai tą nerimą sukėlė. Be to esu be galo jautri, net nenormaliai, sakyčiau. Labai įsijaučiu į kito žmogaus bėdas, išgyvenu vos ne kaip ir jis, nors žinau, kad reikia reaguoti šalčiau. Bet kad aš kitaip nemoku ir negaliu. Tuoj lekiu išsižiojus pagelbėti, raminti

. Ne viena draugė yra pasakius, kad aš kaip psichologė, nes su manimi pasikalbėjus iš karto ramiau pasidaro. Bet dabar, kai tokio palaikymo reikia man, aš jo tarp savo draugių nerandu, nes kaip ir minėjau, niekas nesupranta tokių problemų. Visi mane įpratę matyti linksmą, bajeraujančią, todėl aš ir vengiu tų susibėgimų su pažįstamais ir draugais

.
Vile999, jūs klausėte, kaip tas nerimas pasireiškia. Sunku žodžiais nusakyti, bet pasistengsiu

. Aš tfu tfu tfu PA neturiu, nors kartais jos bando sukilti, arba būna nestiprios. Aš kažkaip tarsi nuslopinu jas, net nemoku paaiškinti. 19-os metų aš jas turėjau, todėl žinau, kaip jos "atrodo". Kartodavosi kelis kartus per savaitę. Bet po kelių mėnesių jos man pačios pranyko, be jokio gydymo. Dabar gi jaučiu nuolatinį nerimą. Jis tiesiog "ėda" mane. Nesijuokiu iš jokių bajerių, pati nejuokauju, nes man per daug liūdna, daugiau tyliu, nes kai tas nerimas būna stipresnis, tai rodos kiekvienas pasakytas žodis sukels jį dar labiau.Labai mėgstu skaityti knygas ir žiūrėti filmus, bet dabar negaliu, nes nesugebu susikoncentruoti, mintys visiškai klaikios. Manęs nedžiugina jokie dalykai, kurie džiugindavo iki tol, į ateitį žiūriu pesimistiškai, apskritai atrodo, kad viskas blogai, viskas, ką darau sukelia baimę, galvoje grynas sąmyšis. O jau baisiausia, kad atrodo , jog tai nepraeis, o kaip gi vaikai, vyras, darbas

. Ir tada tarsi net bijau pažvelgti į savo vaikus, nes atrodo, kad nesugebėsiu jų tokia auginti, puolu verkti, kankinuosi, nes nesuvokiu, kas man darosi

.Ir taip iš tos baimės susijaukia protas, kad atrodo jau kraustaisi iš proto, ir kad tiesiog nežinai, ką daryti

. Todėl ir yra labai svarbi informacija tų žmonių, kurie iš viso šito išbrido. Na ir prirašiau, atleiskit