Nerimas, įtampa, baimės

VILE999 SAUNUOLE!!!!!!!!!!!!! ji ir man labai padejo

Panašias būkles sukelia ir fiziologiniai dalykai. Pvz., ar jūsų hormonai normoje, t.y. ar tyrėtės skydliaukės hormonus pas endokrinologą?

negeriu nieko, nebent kartais valerijono lašų Stresinėse situacijose reaguoju ramiai, nepanikuoju nei kiek. Vistiek žinau, kad viskas bus gerai.
man nerimas išlenda paprasati vakare ir be jokių priežaasčių. bet ne kasdien. Faktas, kad priežastys yra, bet jos netiesiogios
Papildyta:

sliūlyčiau kaip tik ir toliau gyventi, kaip iki šiol, t.y. bendrauti, džiaugtis ir t.t. Nes priprasti prie depresinės nuotaikos labai lengva Palaipsniui "užmiršit" savo visus nerimus.

Man irgi vakarais islenda, ir irgi ne visada, tad padirbi su savimi ir vel kaip nebuta
is mano puses patarimas - irgi, bendrauti, dziaugtis, sypsotis, kad ir kaip sirdis duodas nuo nerimo Pirmi zingsniai sunkus, o kuo toliau, tuo lengviau, o ir nerimas traukiasi Mano situacijoje buvo atvirksciai - man buvo baisu likti vienai, o kaip tycia - nieko aplink neturejau kas ateitu paplepet, kam kavos paruost Tie, kas apsilankydavo - budavo retai, bet visi turim savo gyvenimus, suprantama, bet buvo be galo sunku... Susitinki ir jau liudi, kad isvaziuos (sese mokes kitam mieste), iseis (drauge gyveno pakankamai toli tame paciame mieste su savo didele seima) ir t.t...

as su jumis ir Gryda sutinku 100proc, jei zmogui dar isiena dziaugtis ir sypsotis, o nerimas yra tik trumpi momentai vakarais, bet tuo nepasiguos zmogus, jei tas nerimas yra nuo prabudimo ir uzmigimo, net su naktiniais prabudimais.
na man bent jau iki sypsenu buvo labai toli, vieninteles mintys buvo baimes, plius stiprus nerimo jausmas, nieko kito isspaust is saves negaledavau

noreciau dar as uzduoti klausima, tos kurios jauciate nerima, jei galite apibudinkit ta jausma??

Oj ne, mano buvo 24 val per para As per puse metu nezinau ar bent valanda miegojau, nes bijojau uzmigt ir numirt Jei sedom uzmigdavau is kart sokdavau is siaubo, kad mirstu... Buvo labai baisu... Lygiai taip pat apart nerimo is saves nieko isspaust negalejau. Tik vienintelis dalykas buvo manyje, kad man reikejo, kad kas ateitu, butu, paciai iseit, nebut namie... bet negalejau nieko pakeist, kaip jau minejau...
Bet as asmeniskai esu isbridus is to, nors nerimukai pasikartoja, kaip rasiau. O kad isbristi tai irgi dirbau, dariau, plius pats gyvenimas pasikeite - emigravau ir vel buvau su vyru kartu. Ir kaip jau isbridus, galiu patart is savo varpines, ka daryt, juk reikia zmogui padet O kad susirinke cia pasakysim zmogui, va jai taip blogai, kad ji nieko negali daryt - tai kas is to, juk ji ir taip ta zino, issigas, nerimaus dar labiau, juk ir raso cia, kad pasiguost ir pagalbos, patarimu sulaukt, bent jau as taip suvokiu

na taip geru emociju nerimo kamuojantiems zmonems reikia kuo daugiau, bet manau geriausia jiems cia isgirsti, kaip zmonem kariavusiems su nerimu, PA ar baimem pavyko is to isbrist!!!man labai padejo filmas vienas, dabar uzkrito pavadinimas tiklus, bet apie obsesijas(nerimo rusis) ir labai dziugus teigiamas emocijas duodantis sukretimas

Taip, butina susizinot kaip pavyko, pavyksta kitiem Man, kaip minejau - vietos pakeitimas ir kognityvine terapija

bet kad sunku apibūdinti tą jausmą. Bent jau aš tada jaučiuosi, kaip prieš baisų egzaminą Viduje kažkas, kažkokios kvailos mintys, o ir kūnas duoda ženklus fizine prasme - pvz. širdies padursčiojimas, galvos pasvaigimasir pan. Ir tos mintys...apie mirtį, pvz., ligas kokias nors. paskui būna pačiai juokinga dėl tokių minčių.
Suprantu, kad kai bloga, teigiamai galvoti nesigauna

[quote=vile999,2011 06 14, 17:03]
taip zmones to nepatyre niekada nesupras tos busenos
tik Jus butinai issiaiskinkit priezasti , kas galejo sukelti sita Jusu bukle, nes labai svarbu jei tai psichologiniai momentai, kurie uzsispaude pas Jus tunojo per ilga laika.

Labas vakaras . Vieną iš savo nerimo priežasčių galėčiau įvardinti tai, jog nesijaučiau saugi vaikystėje. Todėl ir augant, o dabar jau būnant suaugusiu žmogumi, labai perdėtai reaguoju į stresines situacijas. Jei tik kas- iš karto kojos, rankos pradeda drebėti, dingsta apetitas. Stresas po streso ir turiu dabartinę savo būseną . Tiesa, skydliaukę išsityriau, viskas ok. Be to gyvenime buvo ne viena sudėtinga situacija. Tai iš tikrųjų nežinau, kas konkrečiai tą nerimą sukėlė. Be to esu be galo jautri, net nenormaliai, sakyčiau. Labai įsijaučiu į kito žmogaus bėdas, išgyvenu vos ne kaip ir jis, nors žinau, kad reikia reaguoti šalčiau. Bet kad aš kitaip nemoku ir negaliu. Tuoj lekiu išsižiojus pagelbėti, raminti . Ne viena draugė yra pasakius, kad aš kaip psichologė, nes su manimi pasikalbėjus iš karto ramiau pasidaro. Bet dabar, kai tokio palaikymo reikia man, aš jo tarp savo draugių nerandu, nes kaip ir minėjau, niekas nesupranta tokių problemų. Visi mane įpratę matyti linksmą, bajeraujančią, todėl aš ir vengiu tų susibėgimų su pažįstamais ir draugais .
Vile999, jūs klausėte, kaip tas nerimas pasireiškia. Sunku žodžiais nusakyti, bet pasistengsiu . Aš tfu tfu tfu PA neturiu, nors kartais jos bando sukilti, arba būna nestiprios. Aš kažkaip tarsi nuslopinu jas, net nemoku paaiškinti. 19-os metų aš jas turėjau, todėl žinau, kaip jos "atrodo". Kartodavosi kelis kartus per savaitę. Bet po kelių mėnesių jos man pačios pranyko, be jokio gydymo. Dabar gi jaučiu nuolatinį nerimą. Jis tiesiog "ėda" mane. Nesijuokiu iš jokių bajerių, pati nejuokauju, nes man per daug liūdna, daugiau tyliu, nes kai tas nerimas būna stipresnis, tai rodos kiekvienas pasakytas žodis sukels jį dar labiau.Labai mėgstu skaityti knygas ir žiūrėti filmus, bet dabar negaliu, nes nesugebu susikoncentruoti, mintys visiškai klaikios. Manęs nedžiugina jokie dalykai, kurie džiugindavo iki tol, į ateitį žiūriu pesimistiškai, apskritai atrodo, kad viskas blogai, viskas, ką darau sukelia baimę, galvoje grynas sąmyšis. O jau baisiausia, kad atrodo , jog tai nepraeis, o kaip gi vaikai, vyras, darbas . Ir tada tarsi net bijau pažvelgti į savo vaikus, nes atrodo, kad nesugebėsiu jų tokia auginti, puolu verkti, kankinuosi, nes nesuvokiu, kas man darosi .Ir taip iš tos baimės susijaukia protas, kad atrodo jau kraustaisi iš proto, ir kad tiesiog nežinai, ką daryti . Todėl ir yra labai svarbi informacija tų žmonių, kurie iš viso šito išbrido. Na ir prirašiau, atleiskit

Aš taip pat panikierė
Šiuo momentu tai ne itin gerai. Atrodo, stengiuosi mintis nuvyti,bet atrodo,užeina nei iš šio nei iš to koks,blogumas ir vėl viskas per naujo. O jau tų simptomų tai pas mane milijonas ir vis kažkas naujo.

Taip gera skaityti gebene postus Taip trūksta teigiamų minčių iš šono.







Man panašiai.Aš kartais atrodo apie nieką negalvoju,tik apie ligas.

Sveikutes, jungiuosi ir as prie Jusu tikiuosi priimsite