kaip žinote, gyvenu su kitu vyru, bet man ir vaikams tenka bendrauti su jų tėvu.Esu labai nusivylusi savo vaikų tėvo elgesiu, jis pažada mergaitėms susitikti, bet neretai pažadai taip ir liek pažadais, nei skambučio, nei tėvo, o vaikai laukia prisidarę darbelių, man visą smegeninę išūžia, ir pačios niekuo daugiau neužsiima tik skendi laukime :'(...Kaip joms paaiškinti, kodėl tėtis retai pasirodo, beveik neskambina, pasižada, bet neaieina?Jos jau nemažos, nusivilia, pyksta, burba,kad tėtis negeras, prisinervojam...
Man taip graudu, kad joms jau dabar tenka tokie nusivylimai..ką daryt?
vargses mergaites, kaip anksti joms tenka susidurt su gyvenimo negerovem. Kita vertus meluot irgi blogai, o ka pats tevelis sako, jauciu nieko... gal kaip nors galima joms paaiskinti, kad tetis jas myli, bet labai uzsiemes... ( savimi turbut >
)
)
jis sako, kad jas labai myli, bet turi daug darbų, arba neturi pinigų, kad privažiuot, jas pasiimt iš manęs ar nusivest jas kur nors (kitaip neįsivaizduoja, kad aš jam irgi galiu užvežt į jo su drauge namus ar pas jo tėvus, kurie šalia gyvena...,
gal tų reikalų jis ir turi labai daug, bet pabaliavot, kiek atsimenu, irgi nerealus mėgėjas, jokių pjankių neatsisakys 8), tik odėl, kaip suprantu, mergaičių per Velykas nepasiėmė, kalbėjom, kad jei bus neužsiėmęs-paims, o taip ir nepaskambino, o jos laukė, šiandien jis paskambino ir sako man"aš gi nežadėjau :o
..nu nesupratau ir nebesuprasiu jo, ko gero, ar vienas kito negirdim, nesusikalbam, ar ką?
gal tų reikalų jis ir turi labai daug, bet pabaliavot, kiek atsimenu, irgi nerealus mėgėjas, jokių pjankių neatsisakys 8), tik odėl, kaip suprantu, mergaičių per Velykas nepasiėmė, kalbėjom, kad jei bus neužsiėmęs-paims, o taip ir nepaskambino, o jos laukė, šiandien jis paskambino ir sako man"aš gi nežadėjau :o
..nu nesupratau ir nebesuprasiu jo, ko gero, ar vienas kito negirdim, nesusikalbam, ar ką?
tai gal pazadus rimtus is po reikalaut, pav. atvaziuosi ar ne? o tai tokie jei galesiu, tai .... gal jis mano kad neipareigoja, tipo nezadejau, kaip pati sakai. O jam pasakojai kaip mergaites jauciasi?
žinoma, pasakau, bet jam aiškink neaiškinus, išklauso, bet daro savaip (užtat ir nebegyvenu kartu, labai jau sudėtinga, principinga osoba :-/)
Isivaizduoju, kaip mergaitems skaudu 
O tu kitakart duok mergaitem telefona, tegu jis pats joms tiesiai pasiaiskina
O tu kitakart duok mergaitem telefona, tegu jis pats joms tiesiai pasiaiskina
o va cia tai mintis 8) idomu kaip issisukt sektusi
aš tai labiausiai bijau tokių to melo pasekmių, kad , kai vaikams žadama, bet neištesima, jiems patiems bus sunku įgyvendinti tai, kas užsibrėžta, kad joms melas irgi netaptų norma. Kad makalynė yra su tėveliu, tikru ir ne(antrą vyrą jau irgi tėveliu vadina)-tai irgi bijau, kad dėl to nebūtų blogų pasekmių, kažin, gal reikėtų jas pas psichologą nuvest, nors dabar atrodo problemų nėra, bet tai gali būti užslėpta pasąmonėj ir atsliepti vėliau?
Kaip paaiškinti, kodėl tėtis retai pasirodo, prižada ir neištesi?
Suprantama, kad visos mamos norėtų, jog jų vaikai patirtų kuo mažiau nuoskaudų. Labai sunku yra nuo jų apsaugoti, kadangi kito suaugusio žmogaus (buvusio sutuoktinio) neįmanoma kontroliuoti. Tik jis yra atsakingas už savo santykius su dukromis ir tai yra jo atsakomybė pasiaiškinti dukroms, kodėl jis prižadėjo ir neatvažiavo. Kai dukros prašo Jūsų paaiškinti, Jūs galite pasakyti teisybę- kad nežinote, ir kad kai susitiks, tai galės tėčio paklausti, kas atsitiko. Neverta nei ginti tėtį, nei kalbėti apie jo blogąsias savybes, nes augdamos dukros pačios susikurs nuomonę ir pasitikės mama, kuri sugebėjo išlikti nešališka.
Mamos dažnai jaučiasi kaltos dėl to, kad vaikai pyksta, nusivilia tėvu, pasako, kad jis negeras. Tai yra gerai, kad vaikai nebijo mamai parodyti ką jaučia. Galima vaikams atspindėti jų jausmus, pasakant, jog Jūs jaučiate, kad mergaitės dabar yra nusivylusios, pyksta ant tėčio. Galima paskatinti išlieti tuos jausmus, pasiūlant nupiešti (jei apskritai mėgsta piešti), pvz., pyktį, kokį dabar jauti. Kol piešia, galite pasėdėti šalia, kai pabaigia piešti, galima aptarti, ar didelis nupieštasis pyktis (gal prireiks suklijuoti 2 ar 4 lapus, kad tilptų), kokios spalvos, kur jis gyvena (tegu vaikai fantazuoja).
Jei matote, kad patinka piešti, aptarus pirmą piešinį, galima pasiūlyti nupiešti dar kartą, koks pyktis yra dabar. Tikėtina, kad nupieš jau maženį ir ne tokį piktą- pamatysite savo darbo rezultatą.
Ar melas gali turėti pasekmių, ar netaps norma?
Gal tai yra tėvo asmeninis trūkumas, bet apskritai, tai turbūt jam visai neblogai sekasi bendrauti, jei mergaitės tėčio laukia ir pergyvena, kad neatvažiuoja. Gali būti, kad nuoskaudos dėl neišpildytų pažadų ištirps tarp įdomesnių įspūdžių su tėvu.
Sunku pasakyti, ar gali būti susijęs tėčio melavimas su tuo, ar tai taps dukroms norma, ar tai įtakos jų pačių siekimus, įgyvendinant savo tikslus. Jeigu jos jaučia ir kalbasi su mama, kaip yra skaudu ir pikta, kai tėtis prižada ir neįvykdo, gal jų pačių gyvenime, iškilus panašiai situacijai, jos lengviau galės suprasti, kaip jaučiasi apviltas žmogus, ir pasirinks, kaip nori elgtis (meluoti, apvilti, ar ne)
Kokias pasekmes vaikams gali turėti skyrybos?
Sunkiausia vaikams būna tada, kai tėvai įtraukia vaikus į tarpusavio konfliktus, žemina buvusį sutuoktinį vaiko akyse, bet papasakotoje situacijoje atrodo taip nėra. Jeigu tėvai išsiskiria, iki vaikui sukankant 2-3 metams, tai gali įvykti be didelių pasekmių ir vaikui skyrybos atsiliepia daugiausiai per tai, kiek dėl skyrybų pergyvena pati mama (jei vaikas lieka gyventi su mama). Sunkiausia būna, kai tėvai skiriasi, kuomet vaikas yra paauglys, nes vaikas tada lengviau įsitraukia į tėvų konfliktus. Nuo 4-5 metų vaikai skyrybas gali išgyventi kaip tam tikrą netektį, kuomet pirmiausia būna šoko reakcija į žinią apie skyrybas (nesupranta, kas darosi), paskui yra pykčio, gedėjimo, susitaikymo fazės. Svarbu, kad tėvai leistų reikšti vaikams šiuos jausmus, jų nebijotų, kalbėtųsi su vaikais apie tai, kas vaikams rūpi. Šitoj situacijoje gali praversti keletas psichologo konsultacijų.
Tiriant suaugusius žmones iš išsiskyrusių šeimų, pastebėta, kad jie irgi dažniau skiriasi, negu žmonės, augę su kartu gyvenančiais tėvais- gal čia yra ta neigiama pasekmė (jeigu jinai neigiama- o gal tai rodo drąsą keisti tave netenkinančią situaciją, o ne kentėti).
Papasakotoje situacijoje mergaitės gyvena normalioje šeimoje, kur yra vyras ir moteris, susitinka su savo tikruoju tėčiu. Galbūt jos pažįsta vaikų, kurie irgi taip gyvena. Gal joms kils klausimų, kodėl tėvai išsiskyrė, tai Jums beliks tai suprantamai paaiškinti. Yra išleista psichologės Miglės Dovydaitienės knygelė Mildos istorija: Mano tėveliai išsiskyrė, gal ją rasit knygynuose, ar bibliotekose. Ten labai išsamiai, paprastai viskas aprašyta.
Ar reiktų vesti pas psichologą?
Jūsų situacijoje turbūt nelabai reiktų, jei matote, kad problemų nėra. Jei po skyrybų pasikeičia vaiko elgesys, atsiranda neaiškios kilmės skausmų, kur gydytojai neranda priežasčių, jei skyrybų metu yra didelė įtampa, kuri neišvengiamai persiduoda vaikui, vaikas patiria baimių ir kt.- tada gali padėti psichologas. Jeigu Jums neramu dėl mergaičių, tai galite viena nueiti pas vaikų psichologą ir pasikalbėti, kokie klausimai iškyla, kaip Jums geriau elgtis.
Suprantama, kad visos mamos norėtų, jog jų vaikai patirtų kuo mažiau nuoskaudų. Labai sunku yra nuo jų apsaugoti, kadangi kito suaugusio žmogaus (buvusio sutuoktinio) neįmanoma kontroliuoti. Tik jis yra atsakingas už savo santykius su dukromis ir tai yra jo atsakomybė pasiaiškinti dukroms, kodėl jis prižadėjo ir neatvažiavo. Kai dukros prašo Jūsų paaiškinti, Jūs galite pasakyti teisybę- kad nežinote, ir kad kai susitiks, tai galės tėčio paklausti, kas atsitiko. Neverta nei ginti tėtį, nei kalbėti apie jo blogąsias savybes, nes augdamos dukros pačios susikurs nuomonę ir pasitikės mama, kuri sugebėjo išlikti nešališka.
Mamos dažnai jaučiasi kaltos dėl to, kad vaikai pyksta, nusivilia tėvu, pasako, kad jis negeras. Tai yra gerai, kad vaikai nebijo mamai parodyti ką jaučia. Galima vaikams atspindėti jų jausmus, pasakant, jog Jūs jaučiate, kad mergaitės dabar yra nusivylusios, pyksta ant tėčio. Galima paskatinti išlieti tuos jausmus, pasiūlant nupiešti (jei apskritai mėgsta piešti), pvz., pyktį, kokį dabar jauti. Kol piešia, galite pasėdėti šalia, kai pabaigia piešti, galima aptarti, ar didelis nupieštasis pyktis (gal prireiks suklijuoti 2 ar 4 lapus, kad tilptų), kokios spalvos, kur jis gyvena (tegu vaikai fantazuoja).
Jei matote, kad patinka piešti, aptarus pirmą piešinį, galima pasiūlyti nupiešti dar kartą, koks pyktis yra dabar. Tikėtina, kad nupieš jau maženį ir ne tokį piktą- pamatysite savo darbo rezultatą.
Ar melas gali turėti pasekmių, ar netaps norma?
Gal tai yra tėvo asmeninis trūkumas, bet apskritai, tai turbūt jam visai neblogai sekasi bendrauti, jei mergaitės tėčio laukia ir pergyvena, kad neatvažiuoja. Gali būti, kad nuoskaudos dėl neišpildytų pažadų ištirps tarp įdomesnių įspūdžių su tėvu.
Sunku pasakyti, ar gali būti susijęs tėčio melavimas su tuo, ar tai taps dukroms norma, ar tai įtakos jų pačių siekimus, įgyvendinant savo tikslus. Jeigu jos jaučia ir kalbasi su mama, kaip yra skaudu ir pikta, kai tėtis prižada ir neįvykdo, gal jų pačių gyvenime, iškilus panašiai situacijai, jos lengviau galės suprasti, kaip jaučiasi apviltas žmogus, ir pasirinks, kaip nori elgtis (meluoti, apvilti, ar ne)
Kokias pasekmes vaikams gali turėti skyrybos?
Sunkiausia vaikams būna tada, kai tėvai įtraukia vaikus į tarpusavio konfliktus, žemina buvusį sutuoktinį vaiko akyse, bet papasakotoje situacijoje atrodo taip nėra. Jeigu tėvai išsiskiria, iki vaikui sukankant 2-3 metams, tai gali įvykti be didelių pasekmių ir vaikui skyrybos atsiliepia daugiausiai per tai, kiek dėl skyrybų pergyvena pati mama (jei vaikas lieka gyventi su mama). Sunkiausia būna, kai tėvai skiriasi, kuomet vaikas yra paauglys, nes vaikas tada lengviau įsitraukia į tėvų konfliktus. Nuo 4-5 metų vaikai skyrybas gali išgyventi kaip tam tikrą netektį, kuomet pirmiausia būna šoko reakcija į žinią apie skyrybas (nesupranta, kas darosi), paskui yra pykčio, gedėjimo, susitaikymo fazės. Svarbu, kad tėvai leistų reikšti vaikams šiuos jausmus, jų nebijotų, kalbėtųsi su vaikais apie tai, kas vaikams rūpi. Šitoj situacijoje gali praversti keletas psichologo konsultacijų.
Tiriant suaugusius žmones iš išsiskyrusių šeimų, pastebėta, kad jie irgi dažniau skiriasi, negu žmonės, augę su kartu gyvenančiais tėvais- gal čia yra ta neigiama pasekmė (jeigu jinai neigiama- o gal tai rodo drąsą keisti tave netenkinančią situaciją, o ne kentėti).
Papasakotoje situacijoje mergaitės gyvena normalioje šeimoje, kur yra vyras ir moteris, susitinka su savo tikruoju tėčiu. Galbūt jos pažįsta vaikų, kurie irgi taip gyvena. Gal joms kils klausimų, kodėl tėvai išsiskyrė, tai Jums beliks tai suprantamai paaiškinti. Yra išleista psichologės Miglės Dovydaitienės knygelė Mildos istorija: Mano tėveliai išsiskyrė, gal ją rasit knygynuose, ar bibliotekose. Ten labai išsamiai, paprastai viskas aprašyta.
Ar reiktų vesti pas psichologą?
Jūsų situacijoje turbūt nelabai reiktų, jei matote, kad problemų nėra. Jei po skyrybų pasikeičia vaiko elgesys, atsiranda neaiškios kilmės skausmų, kur gydytojai neranda priežasčių, jei skyrybų metu yra didelė įtampa, kuri neišvengiamai persiduoda vaikui, vaikas patiria baimių ir kt.- tada gali padėti psichologas. Jeigu Jums neramu dėl mergaičių, tai galite viena nueiti pas vaikų psichologą ir pasikalbėti, kokie klausimai iškyla, kaip Jums geriau elgtis.
didelis dėkui psichologei už pagalbą, dar tik norėjau paklausti, ar tikrai nereikia baimintis dėl tos makalynės, kurią vaikai patiria su abiem"tėveliais", jos painiojasi, tai vieną vadina tėveliu, tai kitą, tai vardais, pačios nežino, kaip elgtis,o tikrasis tėvas patėvio neleidžia tėvu vadint ???
Ką galėtumėt patart, kaip joms į kiekvieną žiūrėt, kaip vadint, dabar jų toks amžius, kad klauso visko, ką pasakai, o pačios jos pasimetusios, reikia kažkaip padėt, kvailai skamba, kai ir tą ir tą vadina tėveliu, ar čia tik man taip atrodo?
Ką galėtumėt patart, kaip joms į kiekvieną žiūrėt, kaip vadint, dabar jų toks amžius, kad klauso visko, ką pasakai, o pačios jos pasimetusios, reikia kažkaip padėt, kvailai skamba, kai ir tą ir tą vadina tėveliu, ar čia tik man taip atrodo?
Jeigu problema yra tame, kaip kurį žmogų vadinti, tai gal reiktų visiems kartu aiškiai apsispręsti kaip bus vadinamas patėvis, nutarti susėdus kartu su mergaitėm. Yra šeimų, kur vadina "tėčiais", kitur "dėde ..vardas...". Jūsų dukros turbūt jaučia, kad netikrajam tėčiui yra malonu, kai į jį kreipiasi "tėčiu", bet tikrasis tėtis tuo nepatenkintas ir Jūs pati abejojate, todėl vaikai ir yra truputį pasimetę, nes nežino kaip elgtis. Kai jau aiškiai nuspręsite, kaip bus kreipiamasi į patėvį, galėsite pataisyti mergaites, kai jos suklys, kol pamažu įsimins. Jei savo tėtį pavadina vardu, priminkite, kad jis yra "tėtis".
Jeigu problema tame, kad jaučiate, jog jos nelabai suvokia kuo skiriasi tikrasis tėtis nuo netikrojo, galima su jomis apie tai irgi pasikalbėti.
Jeigu problema tame, kad jaučiate, jog jos nelabai suvokia kuo skiriasi tikrasis tėtis nuo netikrojo, galima su jomis apie tai irgi pasikalbėti.
